„Mergaitė su šautuvu“ aplankė jaunuosius Italijos lietuvius: papasakojo, kaip išgyventi miške
Rugsėjo 27-29 dienomis Lombardijos kalnuose vyko Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimas. Organizatoriai – Lombardijos lietuvių bendruomenė renginio veikloms pasirinko dvi temas: diskusijas apie laisvės kovas ir partizanus ir etnosporto užsiėmimus. Mažieji bendruomenės nariai galėjo ne tik išmokti žaisti naujas sporto šakas kartu su bendraamžiais, bet ir susipažinti su gerai žinomais knygų vaikams kūrėjais – rašytoju Mariumi Marcinkevičiumi ir iliustruotoja Lina Itagaki. Svečiai iš Lietuvos suvažiavime pristatė sėkmės tiek Lietuvoje, tiek Italijoje sulaukusią knygą „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“ ir surengė edukaciją išgyvenimo miške tema.
Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT
Į šeštadienio popietę vykusią edukaciją susirinko apie 20 įvairaus amžiaus (maždaug 6-14 m.) vaikų. Edukacija vyko lietuvių kalba, rašytojui M. Marcinkevičiui ir iliustruotojai L. Itagaki talkino vertėja, ITLIETUVIAI.IT bendradarbė Toma Gudelytė. Būtent ji knygą „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“ išvertė į italų kalbą. Italijoje knyga po kelių savaičių bus pristatyta per „Lucca Comics & Games“ parodą-festivalį Lukos mieste, Toskanoje.
Edukacijos pradžioje knygos kūrėjai kartu su vaikais svarstė, kas yra partizanai ir kuo jie skiriasi nuo kareivių, ką darė ryšininkės, kas yra bunkeriai ir kaip jie įrengiami, mąstė, iš ko namų sąlygomis pasidaryti meškerę. Knygos autorius M. Marcinkevičius susidomėjusiems vaikams skaitė knygos ištrauką.
Jau turėjo žinių apie partizanus
Knygos kūrėjai pastebi, kad Italijos lietuvaičiai jau šį tą žinojo apie partizanus.
„Iš to, ką mes klausinėjom, jų atsakymai buvo gana tikslūs, matosi, kad jie apie partizanus jau žino“, – pasakoja knygą maždaug metus piešusi iliustruotoja L. Itagaki.
Kai vaikams pasiūlė eiti į knygos prezentaciją, visi labai nuliūdo, nes mokyklose pas juos dažnai būna nuobodu. Pristatymo eigoje pamatėme, kad jie tikrai susidomėjo ir kai skaičiau ištrauką visi nuščiuvę klausėsi.
Ji pastebėjo, kad, nors knygos pristatymas vyko dvigubai ilgiau nei įprastai (prisidėjo vertimas į italų kalbą), vaikai išlaikė dėmesį ir įdėmiai klausėsi.
„Man pasakojo, kad kai vaikams pasiūlė eiti į knygos prezentaciją, visi labai nuliūdo, nes mokyklose pas juos dažnai būna nuobodu. Pristatymo eigoje pamatėme, kad jie tikrai susidomėjo ir kai skaičiau ištrauką visi nuščiuvę klausėsi. Ir po to neišsilakstė, dalyvavo visuose mūsų žaidimuose“, – kolegei antrina M. Marcinkevičius.
Knygos kūrėjai tokias edukacijas veda Lietuvos mokyklose ir bibliotekose. M. Marcinkevičius pastebi, kad žinių apie laisvės kovas lygis yra skirtingas, tačiau dažniausiai jų trūksta.
Manau, kad nėra patrauklios medžiagos vaikams apskritai apie istoriją – ar tai būtų partizanai, ar Žalgiro mūšis, ar knygnešiai – vaikams istorija yra dėstoma faktais, datomis, įvykiais, pavardėm. Vaikai neįsitraukia.
„Lietuvoje žino daugiau, jei priklauso skautams arba turi brolius skautus. Bendras lygis nėra labai aukštas. Manau, kad nėra patrauklios medžiagos vaikams apskritai apie istoriją – ar tai būtų partizanai, ar Žalgiro mūšis, ar knygnešiai – vaikams istorija yra dėstoma faktais, datomis, įvykiais, pavardėm. Vaikai neįsitraukia.
Jam jau tėvų – mūsų pasakojimai yra kažkokia praeitis, senovė, o kas vyko prieš 100–200 metų išvis mokosi tik tam, kad išmoktų, jiems tai nėra įdomu. Dėl to ir parašiau šitą knygą ir dar keletą esu suplanavęs parašyti tokių, kad vaikai įsitrauktų į istoriją, kad būtų įdomu“, – sako M. Marcinkevičius.
Rašytojas prisimena, kad ne kartą po edukacijų tėveliai dalijasi, kad vaikai prašo juos nuvežti į bunkerius, nes nori ten patys palandžioti, pasižiūrėti.
Mokėsi žaisdami
Po knygos pristatymo L. Itagaki ir M. Marcinkevičius pasiūlė vaikams panagrinėti įvairius išgyvenimui miške reikalingus prietaisus. Edukacijos vedėjai pastebėjo, kad, palyginus su Lietuvos bendraamžiais, vaikai drąsiai tyrinėjo daiktus ir nesikuklino.
Sakoma, kad vaikai daug išmoksta būtent per žaidimą. Tai mes pažaidėm išgyvenimą, pakavome miegmaišius – jau jiems partizanai asocijuojasi su išgyvenimu gamtoje, jie atsimins šį žodį ir žinos, ką reiškia, nes įsirašė į ilgąją atmintį.
„Per edukaciją jautėsi tai, kad jie nebijo ateiti,imti, daryti, lietuviai kuklesni. Visiškai drąsiai – visi prie stalo: jie ima, žiūri, jiems įdomu. Matosi, kad neturi jokių kompleksų.
Sakoma, kad vaikai daug išmoksta būtent per žaidimą. Tai mes pažaidėm išgyvenimą, pakavome miegmaišius – jau jiems partizanai asocijuojasi su išgyvenimu gamtoje, jie atsimins šį žodį ir žinos, ką reiškia, nes įsirašė į ilgąją atmintį“, – pastebi L. Itagaki.
Edukacijos metu vaikai mąstė, ką pasiimtų į mišką ir kas padėtų išgyventi tam tikrose situacijose. Jaunuosius Italijos lietuvius labiausiai traukė ugnį uždegti padėsiantys daiktai.
„Berniukus traukė ugnis, skiltuvas, nes galima žiežirbas leisti, paskui padidinimo stiklas, su kuriuo irgi galima deginti, pjūklas, su kuriuo visi bandė kažką nupjauti. Aišku, kad puodelis košei virti turbūt nėra pats patraukliausias daiktas“, – juokiasi M. Marcinkevičius.
L. Itagaki pastebėjo, kad susirinko draugiška vaikų grupė, jaunieji Italijos lietuviai užduoties metu vieni kitiems padėjo ir nelenktyniavo.
Vaikai savo noru padėjo kitiems. Buvo visiškai nekonkurencinis komandinis žaidimas savaime, mums nieko dėl to nedarant.
„Kai darome miegmaišių rungtis klasėse, būna didžiulė konkurencija ir lėtesnį visi gėdina, sako „buu“, būna negraži pabaiga. Tada sakome, kad kas padarė greičiau, turi padėti lėtesniam, nes mes esam vienas būrys, komanda. Čia to nereikėjo, nesijautė jokios konkurencijos. Tas, kas padarė lėčiau, nesijautė kažkoks prastesnis. Vaikai savo noru padėjo kitiems. Buvo visiškai nekonkurencinis komandinis žaidimas savaime, mums nieko dėl to nedarant“, – stebisi L. Itagaki.
Netrukus skaitys ir italai
Knyga „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“ (Leidykla „Misteris Pinkmanas“) vaikams ir paaugliams pasakoja apie Lietuvos laisvės kovas. Pagrindinės herojės Magdės šeima yra ištremiama ir ji pradeda gyventi bunkeryje su partizanais.
Knygos herojai įkvėpti tikrų įvykių, o beveik visi veikėjai turi realius, kadaise gyvenusių žmonių atitikmenis. Pavyzdžiui, pagrindinės herojės tėtis yra M. Marcinkevičiaus senelio Antano prototipas, o pati Magdė gimė iš vieno autoriaus bičiulio močiutės pasakojimo apie mergaitę, kuri gyveno bunkeryje su partizanais.
Iliustruotoja L. Itagaki partizanus ir bunkerius piešė pagal muziejuose rastas nuotraukas ir eskizus.
2023 m. išleista knyga per trumpą laiką susižėrė apdovanojimų ir tėvynėje, ir Italijoje: Lietuvos leidėjų asociacija suteikė Metų iliustracijos premiją už įtraukų pasakojimą kuriančias iliustracijas, precizišką dėmesį detalėms ir pilietiškumo skatinimą; tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kūrinį pripažino Metų knyga vaikams 2023 ir suteikė Prano Mašioto premiją už Geriausia knyga vaikams ir paaugliams.
Italijoje knyga įvertinta 2024 m., prestižiniuose didžiausios pasaulyje Bolonijos vaikų knygų mugės apdovanojimuose „BolognaRagazzi Awards“ – komiksų konkurso „Middle Grade“ kategorijoje pelnė specialaus paminėjimo apdovanojimą. Konkurse dalyvavo 3355 leidiniai iš 65 šalių, lietuvių sukurta knyga buvo viena iš trijų, gavusių pripažinimą šioje komiksų kategorijoje.
Knyga jau yra išversta į latvių ir estų kalbas, šiuo metu verčiama į prancūzų. Pirmiausiai kūrinys buvo išverstas ir netrukus bus išleistas būtent Italijoje (leidykla „Lavieri“).
M. Marcinkevičius pasakoja, kad itališkos leidyklos atstovai labai palaikė konkurse ir džiaugėsi dėl Bolonijos knygų mugės žiūri įvertinimo.
„Labai kruopščiai dirba – pergyvena dėl spalvų, dėl vertimų, dėl kiekvieno žodžio – labai įsitraukę į tą knygą“, – atskleidžia rašytojas.
Rezistencijos tema – daug kam aktuali
Iliustruotoja L. Itagaki pasakoja, kad, po jos ir Jurgos Vilės „Sibiro Haiku“ knygos sėkmės prieš keletą metų (ši knyga „Topipittori“ leidyklos taip pat buvo išversta į italų kalbą) ji galėjo numatyti ir „Mergaitės su šautuvu“ sėkmę Lietuvoje. Visgi pripažinimas Italijoje maloniai nustebino.
„Kad būtų pastebėta užsienyje tarp trijų tūkstančių kitų komiskų jau yra kažkas kita, – džiaugiasi iliustruotoja, – šis „BolognaRagazzi Awards“ specialusis paminėjimas yra tikrai ypatingas ir buvo toks wow. Iš trijų tūkstančių leidinių, neskaitę istorijos, nežinodami apie ką knyga – pasižiūrėjo paveiksliukus ir nusprendė, kad kažkas įdomaus.“
Rašytojas M. Marcinkevičius knygos sėkmę užsienyje paaiškina ir jos universalumu įvairių šalių istoriniuose kontekstuose.
„Knyga turi papildomos vertės, nes yra apie istoriją, praeitį ir yra gana universali. Kalbame apie partizaninį judėjimą ir kovą už savo, šalies, tėvynės laisvę. Dauguma šalių visa tą yra praėjusios. Vienu ar kitu būdu karai vyko, žmonės pasislėpę priešinosi, galbūt nebūtinai okupacijai, o režimui. Toj pačioj Vokietijoj buvo fašistai ir antifašistai, toj pačioj Italijoj partizanai kovojo prieš fašizmą, Mussolinį, Prancūzijoje taip pat veikė partizanai Antrojo pasaulinio karo metais.
Tai yra universali tema ir jeigu mums pavyko ją paliesti ir padaryti taip, kad noriai skaito ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, tai manau viskas ir sukrenta. Ir, aišku, puikus Linos darbas“, – pasakoja autorius.
Konferencijos ir etnosportas
Partizanų ir miško temos taip pat vyravo ir suagusiems skirtoje suvažiavimo dalyje – konferencijose. Apie miško brolių kovas pasakojo platformos „Vanago Lietuva“ vadovas, visuomenininkas Alkas Paltarokas (pranešimas „Jogailaičių kryžius nuo karalių iki partizanų ir dabartinėje Lietuvoje“), o miško svarbą istorinėje lietuvių atmintyje plačiau aptarė humanitarinių mokslų daktarė Daiva Astramskaitė-Vaitkevičienė (pranešimas „Lietuvių miško dievai ir deivės, senovinės pasaulėžiūros vaizdiniai išlikę iki mūsų dienų“) bei istorikas, archeologas humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius (pranešimas „Miškas kaip lietuvių tapatybės dėmuo“).
Paraleliai su konferencijomis lauko aikštyne vyko įvairios sportinės rungtys, kurias į Lombardijos kalnus atvežė Lietuvos etnosporto komitetas (LEK). Organizacijos atstovai – jos prezidentas Stanislav Bajurin ir komiteto narys Martynas Mikelionis išmokė vaikus ir suaugusius kaip žaisti šešis etninius žaidimus: ristynes, lazdos traukynes, išstumimą iš rato, muštuką, ripką (lietuvišką ritinį) ir kylą.
Pirmiausia vaikai žaidė muštuką, kuris jiems priminė beisbolą. Antrai rungčiai Etnosporto komiteto atstovai pasirinko lietuviško ritinio žaidimą – dalyvaujančius jie išmokė ne tik taisyklių, bet ir efektyviausių ritinio metimo ir stabdymo būdų.
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
