Home / DVIKALBYSTĖ  / Padovanokite vaikui tai, už ką jis dėkos visą gyvenimą

Padovanokite vaikui tai, už ką jis dėkos visą gyvenimą

Dvikalbystė. A.Buckutės nuotr.
Dvikalbystė. A.Buckutės nuotr.

Dvikalbystė. A.Buckutės nuotr.

Visos užsienio lietuvių bendruomenėms, kurios turi sukūrusios lituanistines mokyklėles, dažniausiai susiduria su naujų vaikų pritraukimu į mokyklas problema, ne išimtis ir Romos lituanistinė mokyklėlė „Bitutė“.


Tėvai dažnai nežino kaip elgtis su vaiku, gimusiu mišrioje šeimoje, kurios kalbos mokyti? Kokia kalba bendrauti tarpusavyje? Tai tik keli klausimai, kurie kyla. Šioje publikacijoje pabandysiu atskleisti, kas yra dvikalbystė, kokios jos rūšys, bei pateiksiu rekomendacijas, kaip galėtumėte ugdyti savo vaikus.

Auginant vaiką reiktų suvokti kokiai dvikalbystės rūšiai Jūs priskiriate savo vaiką. Tai svarbu norint suvokti vaiko galimybes bei renkantis metodus vaiko mokymui. Skiriamos 5 dvikalbystės rūšys:
1. Ankstyvoji dvikalbystė. Vaikas augdamas abi kalbas mokosi vienu metu, jam jos lygiavertės, abi kalbas laiko gimtosiomis. Tokia rūšis pasireiškia, kai šeimoje yra dvikalbystė. Pvz., šeimoje abu tėvai laisvai kalba lenkų ir lietuvių kalbomis, abi jos laikomos gimtosiomis.
2. Vėlesnioji dvikalbystė. Kai antrąją kalbą vaikas išmoksta jau turėdamas stiprius pirmosios kalbos pagrindus.
3. Organizuotoji dvikalbystė. Tokia dvikalbystės forma pasireiškia, kai tėvai sistemiškai kalba su vaiku tik viena kalba (dažniausiai gimtąja). Pvz., lietuvės ir italo šeimoje su vaiku mama VISADA kalba tik lietuviškai, o su tėčiu tik itališkai.
4. Stichinė dvikalbystė. Kai tėvai su vaiku kalba tai viena, tai kita kalba.
5. Mišrioji dvikalbystė. Kai laikomasi organizuotos dvikalbystės principo su kiekvienu tėvu kalbėtis jo gimtąja kalba, bet už namų durų ar šeimos ribų šio principo nebesilaikoma.

Paskaitę aprašymus patys turėtumėte nustatyti, kokiai rūšiai priskirtumėte savo vaiką. Galbūt tai Jums padės suprasti, kodėl vaikas susiduria su mokymosi sunkumais. Suprantama, kad stichinė dvikalbystė blogiausias variantas, kurio reikėtų vengti. Čia turėtų suklusti tie, kurie dar tik žada turėti atžalų. Paskaitę aprašymus, galite su antra puse iš karto aptarti, kokia kryptimi pasuksite, tai labai svarbu. Užsienyje gyvenantiems lietuviams, mano nuomone, geriausia būtų pasirinkti vėlesniosios dvikalbystės arba organizuotos dvikalbystės formą.

Neišvengiamai reikia pabrėžti, kad dvikalbystė turi privalumų ir neigiamų pasekmių, tačiau tai priklauso nuo vaiko gebėjimo. Dažniausiai neigiamos pasekmės pasitaiko vaikams, kurie turi kitų mokymosi sutrikimų, todėl nereikėtų dvikalbystės laikyti kaip vienokių ar kitokių vaiko mokymosi sutrikimų priežasties. Galime išryškinti šiuos privalumus: gebės lengviau mokytis kalbas, tokie vaikai būna labiau motyvuoti, turi geresnius kognityvinius sugebėjimus, kūrybiškesni, vysto analitinį mąstymą, geriau adaptuojasi socialinėje aplinkoje. Neigiamos pasekmės su kuriomis galite susidurti: sutrikęs žodynas, puskalbystė, mikčiojimas, kalbų interferencija. Tačiau su specialistų pagalba neigiamos pasekmės ilgainiui pašalinamos, reikia tik supratimo ir laiko. Niekada nespauskite nei vaiko, nei specialistų, kurie dirba su vaiku.

Visuomenėje gajus stereotipas, jog vaikui negalima mokytis dviejų kalbų iš anksto. Vaikas maišys kalbas, taip ir neišmoks jokios kalbos normaliai, tai tik keli argumentai, kuriuos trimituoja dvikalbystės priešininkai. Tėveliams auginantiems vaikus mišrioje šeimoje patarčiau pasirinkti strategiją, kuria pasuksite mokydami savo vaikus. Pirmoji, vienas asmuo – viena kalba, kai vaikas su tėvu ir motina (kartais kitais giminaičiais) visada kalba tik viena kalba (dažniausiai gimtąja).

Pastebėtina, kad vaikai gali bandyti „perlaužti“ Jus ir pradėti kalbėta ta kalba, kurią Jūs naudojate visuomenėje, bet Jums nereiktų pasiduoti, nes taip vaiko akivaizdoje pati(s) sukompromituosite antrosios kalbos svarbą. Antroji, namuose viena kalba, visuomenėje kita, kai vaikas namuose kalba tik vieno iš tėvų kalba (dažniausiai ne tos šalies kurioje gyvena), o už namų darų bendrauja visuomenės, kurioje gyvena kalbą. Trečia, iki 3 – 5 metų viena kalba, vėliau kita, šioje vietoje tėvams tereikia pasirinkti, kurią kalbą pirmiausia mokyti, o kurią vėliau. Susidėliokite savo šeimos prioritetus. Ketvirta, rekomenduojama strategija priklauso nuo aplinkybių, laiko, vietos. Atsižvelgdami į šias aplinkybes naudokite vieną ar kitą kalbą. Pvz., atskridę į Lietuvą kalbėkite tik lietuviškai, arba atvykus į svečius močiutei kalbėkite su ja tik jos vartojama kalba.

Dar neaptariau tų tėvų, kurie jau moko savo vaikus antros kalbos. Tikiu, kad Jūs jau pasirinkote savo strategiją, gal net sukūrėte savo, o jei Jūsų vaikas kalba antra kalba, tai puikus to įrodymas. Bet visgi noriu nuraminti kai kurios tėvus, kurie moko vaikus ir nemato rezultato, arba tas rezultatas ne toks, kokio tikitės. Visiškai normalu, kad Jūsų vaikas išgyvena tylos periodą ( pvz., jis nepasako nei vieno lietuviško žodžio, jaučia priešpriešą); vaikas kartoja tik tam tikras antros kalbos frazes, žodžius; bandoma pirmąja kalbą naudoti antrosios kontekste; atsiranda neverbalinė komunikacija; sudėtingėja pirmosios kalbos raida. Jei pastebėjote tokius bruožus, neišsigąskite ir likite ramūs, tai normalūs vaiko vystymosi procesai. Susikoncentruokite į požiūrį, kad kalbos yra mūsų raktas į pasaulio pažinimą, ankščiau ar vėliau reikės mokytis kitų kalbų. Mokydami vaiką dviejų kalbų nuo vaikystės Jūs padarysite jam didžiulę paslaugą, kuri duos vaisius ateityje. Svarbiausia, kad vaikas nuo pat mažumės suvoktų, jog abi kalbos yra vienodai svarbios, neleiskite jam tuo suabejoti.

Tėvams, kurie nori mokyti antros kalbos, bet neturi priemonių, siūlau apsilankyti Ugdymo SODO puslapyje. Čia rasite daug metodinės medžiagos, kuri padės ugdyti vaikus. Paminėtinos dvi neseniai išleistos metodinės priemonės „Kelionė į Lietuvą“, „Laiškai iš Lietuvos“. Visa tai ir dar daugiau rasite atsidarę nuorodą.

Arnas Zmitra, Romos lituanistinės mokyklėlės „Bitutė“ mokytojas

ITLIETUVIAI.IT,
2015 m. gruodžio 18 d.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI