Partizanų vado Jono Žemaičio palikuonė Kotryna Buono: šaknys įpareigoja šviesti Italijos visuomenę
Partizanų vado, generolo Jono Žemaičio-Vytauto (1909 -1954) istoriją italai Milane galėjo išgirsti iš pirmų lūpų. Susitikime su Italijos lietuve, J. Žemaičio produkterėčia Kotryna Buono pristatytas Lietuvą apkeliavęs projektas „Prisiminti neužmiršti: Jonas Žemaitis -Vytautas“, įgyvendintas kartu su Lietuvos istoriją tyrinėjančia asociacija „Baltika – Baltijos istorijos“. Kovojančios Lietuvos vadovo atminimą Lietuvoje ir už jos ribų siekianti išsaugoti K. Buono pasakoja, kad tikrąją savo prodėdės istoriją plačiau sužinojo jau gyvendama Italijoje ir nuo tada ėmėsi misijos perduoti ją kitiems. Jos teigimu, ypač dabar, Rusijai siekiant okupuoti Ukrainą, svarbu skleisti žinią pasaulyje apie Lietuvos pasipriešinimą sovietų okupacijai, nes vis dar daug nežinančių tikrosios istorijos.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Kovo 15-ąją minimos Lietuvos karininko, rezistento, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatoriaus J. Žemaičio-Vytauto 115-osios gimimo metinės. Šiemet taip pat sukaks 70 metų, kuomet jis buvo sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Šios reikšmingos sukaktys iškilmingai paminėtos toli nuo Lietuvos esančioje Italijoje, kur gyvena savo prodėdės atminimą siekianti išsaugoti Kotryna Buono.
Bendradarbiaujanti su Lombardijos lietuvių bendruomene, simboliškai tarpušventyje, tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, K. Buono Milane pakvietė į J. Žemaičio atminimui skirto projekto pristatymą. Jo metu nufilmuoti 7 interviu, kur savo pasakojimais apie Lietuvos partizanų vado indėlį ir pamokas ateities kartoms dalinasi giminaičiai, istorikai, politikai ir kiti visuomenės veikėjai.
Projekto iniciatorė Italijos lietuvė sako, kad papasakoti tikrąją J. Žemaičio kovos istoriją nusprendė kartu su šeima, pastebėję, kad ji primirštama ir ne visada sulaukia tinkamo dėmesio.
„J. Žemaitis buvo pačių partizanų išrinktas jų vadu, vienintelis partizanų generolas. Partizanų susivienijimas įvyko jo dėka, Žemaitis padarė tai, kas buvo pratiškai stebuklas, jis buvo labai didelis autoritetas tarp pačių partizanų, niekas jo nebandė nuversti. Tą suvienijimą jis sugebėjo išlaikyti iki pačios pabaigos ir, kuomet bunkeryje jį ištiko insultas, Žemaitis liko suparalyžiuotas, atsisakė savo pareigų, bet neatsirado nė vienas, galintis jį pakeisti. Kai šiek tiek atsigavo, vėl ėmėsi vadovauti.
Mūsų šeimai atrodo, kad šiandien ta tikra istorija yra primiršta. Projekto metu sužinojome, kad ne tik mes taip galvojame, o daug kas. Todėl norėjome atkreipti dėmesį, jokiu būdu nesumenkinant kitų partizanų indėlio, ir šiemet, kai yra tokio svarbios sukaktys, prisiminti Joną Žemaitį į jo reikšmę“, – portalui ITLIETUVIAI.IT pabrėžė K. Buono.
„Prisidėti prie šio projekto man, gyvenant emigracijoje, yra ir būdas būti šalia Lietuvos, neatitrūkti nuo istorinio, kultūrinio pasaulio. Kažkiek įpareigoja ta pavardė. Norisi šviesti visuomenę, ypač čia, Italijoje, kuri atvirai flirtuoja su Putino režimu“, – K. Buono.
Italijos lietuvė sako, kad sovietų laikais apie prodėdės istoriją nedrįso kalbėtis net jos šeima. Plačiau domėtis praeitimi ji nusprendė jau gyvendama Italijoje, kuomet Lietuvos Seimas priėmė deklaraciją ir pripažino, kad J. Žemaitis buvo prieš okupaciją kovojančios Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.
„Mūsų šeimoje buvo labai daug tylima, kaip ir įprasta tokiose šeimose, mano seneliai buvo tremtiniai. O aš apie prodėdės reikšmę sužinojau jau gyvendama Italijoje, kai jis 2009 m. buvo pripažintas tuometiniu Lietuvos valstybės vadovu. Galbūt su tuo pripažinimu mes, kaip šeima, ir suvokėme tą svarbą. Istorikai, žinoma, žinojo ir anksčiau, bet ta žinutė nebuvo tokia išgryninta. Juk ir apie partizanus apskritai mažai žinojome, nes tas laikotarpis Lietuvos istorijos buvo ištrintas.
Kaip šeima mes visada galvojome, kad tai negali būti tik šeimyninis reikalas, o valstybinis. Prisidėti prie šio projekto man, gyvenant emigracijoje, yra ir būdas būti šalia Lietuvos, neatitrūkti nuo istorinio, kultūrinio pasaulio. Noriu tai perduoti ir savo vaikams, augantiems čia, Italijoje. Dabar kai susirenkame pas senelius, tai tos istorijos apie tremtį, apie Joną Žemaitį tapo kone mūsų bendravimo pagrindu. Kažkiek įpareigoja ta pavardė. Norisi šviesti visuomenę, ypač čia, Italijoje, kuri atvirai flirtuoja su Putino režimu“, – tikino K. Buono.
J. Žemaičio palikuonė Italijoje anksčiau prisidėjo ir prie knygos apie Lietuvos antisovietinį pasipriešinimą vertimo, kuris publikuotas bendradarbiaujant su Lietuvos Genocido centru. Lietuvė tikina, kad skleisti žinią apie sovietų priespaudą ypač svarbu dabar, kuomet Ukrainai tenka išgyventi karo siaubą.
„Suprasti ano meto pasipriešinimą ir kovą už laisvę praverčia ir šiandien, norint suvokti ryžtingą Lietuvos ir kitų Baltijos šalių poziciją rusų agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu. Šiandien, kaip ir tada, tas pats priešas siekia užvaldyti šalis, kurios tiesiog nori gyventi laisvėje“, – M. Macri.
„Manau, kad kiekvienas iš mūsų diasporos atstovų tarpo šiuo metu, vykstant karui šalimais, pagalvojome, ką galime padaryti. Tikrai galime aukoti Ukrainai ir šviesti italus, kad kiekvienas italas, suprasdamas Lietuvos istoriją, jeigu ateitų diena X, žinotų į kurią pusę stoti. Mūsų partizanų istorija moko daug ko, galų gale moko to, kad galime pasikliauti tik patys savimi, kad ir kaip liūdnai tai beskambėtų. Jie laukė pagalbos iš Vakarų, kuri taip niekada ir neatėjo. Dabar tie Vakarai arčiau, bet suprasti faktą, kad labiausiai galime pasikliauti savimi, yra labai reikšminga“, – apie istorijos reikšmę kalbėjo K. Buono.
Jai pritarė ir prie projekto „Prisiminti neužmiršti: Jonas Žemaitis -Vytautas“ prisidėjusios asociacijos „Baltika – Baltijos istorijos“ atstovė, italams apie Lietuvą pasakojanti žurnalistė Marina Macri. Italės teigimu, Italijoje apie antisovietinę rezistenciją žinoma pernelyg mažai.
„Kai su mumis susisiekė generolo produkterėčia K. Buono, mes iškart prisijungėme prie projekto. Su savo „Lietuviškomis istorijomis“ ir per asociaciją jau keletą metų pasakojame Lietuvos istoriją Italijos ir tarptautinei visuomenei. Italijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, mažai žinoma apie tai, kas vyko kitoje kontinento dalyje, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo okupuota Sovietų Sąjungos arba liko jos įtakoje. Ši istorijos dalis mūsų mokyklose nėra pasakojama“, – italų istorijos spragas atskleidė M. Macri.
7 interviu Lietuvoje nufilmavusi žurnalistė tikino, kad bene labiausiai įstrigo pažintis su tremtį išgyvenusia Kotrynos močiute Aušra Juškaite Vilkiene, kuri atvirai pasakojo apie sovietų represijas.
„Pasakojimai apie Lietuvoje vykusį partizaninį pasipriešinimą sovietų okupacijai italų skaitytojui gali būti labai netikėti. Tiesą sakant, mes esame įpratę studijuoti savo pasipriešinimą. Ir mūsų istorijoje okupantas buvo Vokietija, o pasipriešinimo kovotojai buvo (didžiąja dalimi) SSRS komunistai ir jų sąjungininkai “, – S. Magni.
„Mus pribloškė ryžtas papasakoti to sunkaus jų gyvenimo laikotarpio istoriją. Ir kaip jiems svarbu, kad ją žinotų ir naujosios kartos, gimusios jau nepriklausomoje Lietuvoje. 7-iuose mūsų įrašytuose interviu (kuriuos galima peržiūrėti mūsų tinklaraštyje italų ir anglų kalbomis), siekiama papasakoti apie rezistencijos istoriją ir partizanų vado asmenybę Lietuvos istorikų ir šių dienų visuomenės veikėjų akimis. Suprasti ano meto pasipriešinimą ir kovą už laisvę praverčia ir šiandien, norint suvokti ryžtingą Lietuvos ir kitų Baltijos šalių poziciją rusų agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu. Šiandien, kaip ir tada, tas pats priešas siekia užvaldyti šalis, kurios tiesiog nori gyventi laisvėje“, – tikino M. Macri.
Renginyje dalyvavęs žurnalistas Stefano Magni portalui ITLIETUVIAI. IT tikino, kad iki šiol dažnai matomo italų flirto su Kremliaus režimu priežastys slypi istorijoje, nes sovietų režimas čia buvo vertinimas visiškai kitaip.
„Pasakojimai apie Lietuvoje vykusį partizaninį pasipriešinimą sovietų okupacijai italų skaitytojui gali būti labai netikėti. Tiesą sakant, mes esame įpratę studijuoti savo pasipriešinimą. Ir mūsų istorijoje okupantas buvo Vokietija, o pasipriešinimo kovotojai buvo (didžiąja dalimi) SSRS komunistai ir jų sąjungininkai. Taigi mūsų kolektyvinėje atmintyje Stalinas yra išlaisvintojas, o ne okupantas. Todėl lietuvių rezistencijos istorija, visų pirma, yra puikus būdas išeiti iš mūsų nacionalinio „kiemo“, su savais įtvirtintais prietarais, ir suprasti netolimą praeitį tos Europos dalies, kuri patyrė abi okupacijas – ir nacių, ir sovietinę“, – aiškino S. Magni.
Pasak S. Magni, išgirdę tikrąją istorinę tiesą, italai ir kiti Europos senbuviai galėtų kur kas geriau suvokti, kodėl Baltijos šalys apie Rusijos ketinimus Vakarus ne kartą įspėjo.
„Nesuprasdami atkaklumo, su kuriuo šios šalys kovojo, kad atkurtų savo nepriklausomybę nuo sovietų, negalime suprasti šios svarbaus Vidurio Europos gabalo, įstojusio į ES prieš dvidešimt metų, kolektyvinės atminties. Tai neleidžia mums iki galo suvokti (daugiau nei pagrįstos) jų baimės dėl naujos Putino Rusijos invazijos. Tačiau tai turėtų būti ir mūsų kolektyvinės atminties dalis. Mūsų kolektyvinės sąmonės. Todėl, kad mūsų Europa, demokratiška ir liberali, gimė siekiant laisvės nuo visų totalitarizmų, ne tik nacizmo“, – pabrėžė S. Magni.
Projektas, įamžinantis generolo J. Žemaičio atminimą bus tęsiamas ir toliau. Bendradarbiaujant su Signatarų namais, ketinama rengti edukacijas partizanų tema jaunimui ir moksleiviais. K. Buono tikisi, kad jos taip pat atkeliaus ir į Italiją.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“
