Romos šventovėje – P. Smuglevičiaus marijonams kurtas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas
Sena marijonų kongregacijos svajonė – įkurti generalinius namus Romoje – galutinai įgyvendinta tik XX a. palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos atnaujintojo, pastangų dėka. Šiuo metu marijonai įsikūrė nuosavose patalpose Romoje (Via Corsica 1), visai netoli Rusijos užgrobtos buvusios Lietuvos Respublikos pasiuntinybės patalpų Villa Lituania (Via Nomentana 116). Tačiau Romos Šv. Vito bažnyčioje iki šiol liko brangiausia relikvija – specialiai nutapytas dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas, kurio marijonai atsiimti negalėjo.
Saulius Augustinas Kubilius
ITLIETUVIAI.IT
Pirmieji marijonų bandymai XVI a. įsikurti Romoje centre buvo nesėkmingi. Tik 1779 m., popiežiui leidus, marijonai įsigijo teises į VIII a. statytą Šv. Vito bažnyčią, visiškai perstatytą XV a., esančią prie pat Popiežiškosios Didžiosios Marijos bazilikos, nuo kurios juridiškai priklauso, nors prie bažnyčios veikia Romos vyskupijos parapija. Šv. Vito bažnyčios oficialus vardas – S. Maria Maggiore in San Vito.
Marijonų gyvavimą Šv. Vito bažnyčioje, prasidėjusį 1779 m., nutraukė 1798 m. į Romą įsiveržusi Napoleono armija. Naujai valdžiai paskelbus užsieniečius nepageidaujamais, marijonai turėjo apleisti savo nuosavybę ir išsikelti iš okupuotos Bažnyčios valstybės (756 -1870 egzistavusi popiežiaus valdoma teokratinė valstybė) sostinės . Jie ne tik nesugrįžo į Šv. Vito bažnyčią, bet ir iki šiol negalėjo atsiimti bažnyčioje likusios bene brangiausios savo relikvijos: jų pačių užsakymu jiems Pranciškaus Smuglevičius nutapyto paveikslo „Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas“, kurio atsiradimo istoriją vertą papasakoti plačiau.
Marijonų steigėjas ir vadovas šv. Stanislovas Papczynskis (1631–1701) bei jo įpėdinis ne kartą lankėsi Romoje savo ordino įteisinimo klausimais, tačiau apie nuolatinį įsikūrimą Romoje jie dar negalvojo. Tik kiek vėliau pradėta apie tai svajoti ir net bandyta įgyvendinti šią mintį. Būsimasis ordino vadovas t. Kazimieras Wyszynski (1700–1755) pasirašė sutartį ir simboliškai perėmė dabar jau nesančios Dievo Motinos koplyčios dei Cerchi, priešais žymųjį Circo Massimo, tačiau marijonai dėl nepalankių sutarties vykdymo aplinkybių netrukus šio projekto atsisakė.
Svarbios permainos marijonų kongregacijoje įvyko, kai nauju generaliniu vyresniuoju 1776 m. Marijampolės asamblėjoje buvo išrinktas t. Raimondas Novickis (1735–1806). Per dvi kadencijas trukusį jo vadovavimo laikotarpį marijonų reformatorius t. R. Novickis į Romą pasiuntė ordino generalinį prokurorą t. Kandidą Spourny ir jį misijoje lydėjusį t. Janą Niezabitowskį. Jiems, be kitų dalykų, pavesta gauti Apaštalų Sosto pritarimą dėl ordino atleidimo nuo pavaldumo pranciškonų regulai, pradėti t. K. Wyszynskio beatifikacijos bylą ir rasti būstinę Romoje, kurioje marijonai galėtų įsikurti visam laikui.
1776 m. pabaigoje t. K. Spournys ir t. J. Niezabitowskis atvyko į Romą ir gana greitai nusižiūrėjo į Šv. Vito bažnyčią, tuo metu priklausiusią cistersams. 1779 m. popiežius Pijus VI bule patvirtino pardavimo aktą, marijonai sumokėjo 1 000 skudų užstatą (pastatas kainavo 2 200 skudų) ir tų pačių metų liepos 14 d. su jį lydėjusiu vienuoliu įsikurdino jau nuosavose patalpose.
Be buitinių rūpesčių, jiems itin rūpėjo akivaizdžiau pritaikyti bažnyčią marijonų dvasingumo poreikiams, todėl buvo sumanyta, jog virš altoriaus, vietoj Šv. Bernardo paveikslo, labiau tiktų Mergelės Marijos paveikslas. Sumanymą įgyvendinti turėjo pasisamdytas dailininkas, jam sumokėtas ir užstatas, tačiau šiam su pinigais pradingus be žinios, teko ieškoti kitos išeities. Nuspręsta kreiptis į Romoje tuo metu gyvenusį žymų to laikotarpio lietuvių dailininką Pranciškų Smuglevičių.
Kūrinio užsakymo ir įgyvendinimo aplinkybės nėra atskleistos, tačiau, anot marijonų praeities tyrinėtojo t. Andrzej Maczynskio MIC, 1782 metų gruodį marijonai jau pakabino P. Smuglevičiaus „Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo“ paveikslą virš Šv. Vito bažnyčios altoriaus.
Marijonų Šv. Vito bendruomenei priklausė t. K. Spourny (1783 m. sugrįžęs į Lenkiją), t. J. Niezabitowskis, t. Norbertas Golkowskis (1788 m. mirė Romoje), t. Tadeuszas Bialowieskis (Romoje gyvenęs iki 1798 m.), kai buvo išrinktas marijonų ordino vyresniuoju ir t. Silvestras Lechnevičius, marijonų generalinis prokuroras ir Romos vienuolyno vyresnysis.
2017 m. marijonų generalinė kapitula nusprendė šį P. Smuglevičiaus paveikslą paminėti savo kongregacijos įstatyme. Jame yra toks straipsnis:
„Tegul broliai ir seserys naudoja ir puoselėja ženklus, išreiškiančius ir gaivinančius jų marijinę tapatybę, įskaitant herbą, kongregacijos šūkį ir himną, invokaciją Immaculata Virginis Mariæ conceptio, sit nobis salus et protectio, škaplierių, Nekaltojo Prasidėjimo Švenčiausiosios Mergelės Marijos medalį ir Pranciškaus Smuglevičiaus Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos atvaizdą iš Šv. Vito bažnyčios Romoje, taip pat antifoną Tota pulchra.“ (D§7)
1824 m. popiežius Leonas XII Šv. Vito bažnyčioje įsteigė Romos vyskupijos parapiją, pavedė jos pastoraciją Liberijaus kapitulai, t. y. Popiežiškosios Didžiosios Marios bazilikos kapitulai. Anuomet Bažnyčios dokumentuose pažymėta, kad Šv. Vito bažnyčia yra spėjamoje Kankinių turgaus (Macello Martyrum) vietoje, prie išlikusios Imperatoriaus Galieno arkos (Arco di Gallieno). Bažnyčia pirmą kartą paminėta popiežiaus Leono II (795-816) biografijoje, 1477 m. popiežius Sikstas IV perstatė bažnyčią ir įkūrė moterų vienuolyną.
Po cistersų ir marijonų, XIX a. įkurdinus Romos parapiją nuspręsta pakeisti ir pirminį bažnyčios išplanavimą: popiežiaus Grigaliaus XVI noru, pagrindinis įėjimas į Bažnyčią perkeltas į apsidę iš Via Carlo Alberto gatvės pusės. 1973-77 m. Romos senienų inspekcijos rūpesčiu atkurta senoji apsidė ir į ją sugražintas altorius, atidaryti baroko epochos langai ir senovinis įėjimas iš S. Vito gatvės pusės. Todėl norint užeiti į bažnyčią, veltui lauksite, kad būtų atidarytos fasado, esančio Carlo Alberto gatvėje, durys. Įėjimo duris galite surasti apėjus bažnyčią S. Vito gatve ir pro Galieno arką.
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.
