Mums, už Lietuvos ribų gyvenantiems (negaliu sakyti žodžio „svetur“, nes tai mums, gal net ir daugeliui, yra lygiaverčiai Lietuvai namai), svarbiausia yra Lietuvoje gyvenančių suvokimas, kad mes esame dalis pasaulio Lietuvos. Mes, tie išvykę, dažnai gyvename viena koja vienoje valstybėje, o kita – kitoje. Esame tie tiltai, jungiantys kultūras.

Socialinių mokslų dr. Simona Crisafulli

Kartais jaučiamės lyg būtume be vietos, tad norisi, kad Lietuvoje gyvenantys suprastų, kad nesame kitokie – nei blogesni, nei geresni už Lietuvoje gyvenančius. Mes tiesiog visi fiziškai gyvename skirtingose geografinėse vietose, bet visi esame lietuviai – užauginti savo tėvų ar kitų artimųjų ir augę Lietuvoje. Lietuva yra viena ir jos dalimi esame visi – tiek gyvenantys Lietuvoje, tiek ir už jos ribų.

Deja, abu referendumai dėl daugybinės pilietybės parodė, kad ne visi tai supranta. Pritrūko politinės valios iš kai kurių, iš kitų ta politinė valia „prieš“ net labai stipriai pasireiškė. Turime suprasti, jog šiais laikais mus išsaugoti padės vienybė. Jos Lietuvoje, deja, vis mažiau pastebiu. Beje, mus vis dar vadina emigrantais. „Emigrantas“ kaip žodis nėra tikslus ir man pačiai – nepriimtinas. Siūlau jį keisti pasaulio lietuvio terminu.

Mes esame tos pačios šalies vaikai, tik gyvenantys skirtingose valstybėse, juolab, kad šiuolaikinės technologijos padeda nenutolti nuo gyvenimo Lietuvoje. Aš labai stebiu, kas vyksta Lietuvoje, tad nuolat jaučiu kasdienos pulsą, ypač – švietimo srityje.

• 

Sunkiausia mums, išvykusiems, tikriausiai yra amžinasis lietuvybės puoselėjimas vaikuose: lietuvių kalbos mokymas, jų lietuviškosios tapatybės formavimas, jų priėmimas lietuviškose aplinkose. Tarkime, ne kartą kalbėjau apie tai, kad mes, užsienio lietuvės ir lietuviai, mokome savo vaikus lietuvių kalbos, bet Lietuvoje esančios švietimo įstaigos ne visada supranta, kad užsienyje gimusiems ir gyvenantiems vaikams nereikia taikyti tų pačių aukštų lietuvių kalbos išmanymo taisyklių (kalbu apie gramatiką), kurias taiko Lietuvoje gyvenantiems.

Užtektų, kad nuotolinio mokymo programas įgyvendinančios mokyklos ir jų lietuvių kalbos mokytojai užsienio lietuviams nuleistų kalbos vertinimo kartelę: mūsų vaikams svarbu mokytis lietuvių kalbos, o ar jie gaus dešimtuką, ar šešetuką – nėra taip svarbu.

• 

• 

Svarbu, kad švietimo įstaigos ir politikos formuotojai suprastų, kad ne įvertinime yra esmė, o pačiame veiksme – užsienyje gimęs ir augęs žmogus geba komunikuoti visomis savo gimtosiomis kalbomis. Suprantama, mokyti vaikus kalbėti lietuviškai, ugdyti juose meilę ir pagarbą savo mamos ar tėtės kraštui, mūsų žmonėms ir Lietuvai man atrodo yra mažiausia, ką mes, pasaulio lietuviai, galime daryti ir, tikiuosi, kasdien visi darome.

Mano vaikai žino, jog vienodai yra lietuviai ir italai, jog jie turi dvi tėvynes, jog jų dovana yra dvi lygiavertės kalbos, papročiai, tradicijos. Nerišu jiems juostų ar neaunu klumpėmis (nes, pripažinkime, ir Lietuvoje retas tai šiais laikais daro), bet kartu su vyru auginame juos abi šalis mylinčius žmones. Tikiu, kad labai daug užsienyje gyvenančių tai daro.

Subjektyvi autoriaus nuomonė redakcijos nekoreguojama. Už šios rubrikos turinį ITLIETUVIAI.IT neatsako. Publikuojami tik etikos normų nepažeidžiantys skaitytojų laiškai.