Home / BENDRUOMENĖ  / Šv. Kazimiero kultas Italijoje: Lietuvos šventajam meldėsi ir Medičiai, ir nuo nevaldomų jausmų norėję apsisaugoti pietiečiai

Šv. Kazimiero kultas Italijoje: Lietuvos šventajam meldėsi ir Medičiai, ir nuo nevaldomų jausmų norėję apsisaugoti pietiečiai

Šventųjų ir palaimintųjų gausa galinčioje pasigirti Italijoje ne veltui iki šiol nuoširdžiai garbinamas ir mylimas Lietuvos dangiškasis globėjas šventasis Kazimieras. Nors pamaldumu ir asketišku gyvenimu garsėjęs Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis niekada nesilankė Italijoje, Kazimiero pėdsakų galima rasti išsibarsčiusių po visą šalį. Tai rodo, kad nekruvinojo kankinio titulą pelniusiam šventajam meldėsi ne tik Lietuva bei Lenkija, bet ir Italija. Ypatingai jis buvo garbinamas šalies pietuose, iškilmingai paskelbtas Palermo miesto globėju, kurio gyventojai šv. Kazimiero apsaugos prašė saugodamiesi nuo vidinių priešų – nesuvaldomų jausmų. Apie Italijoje buvusį gilų ir nuoširdų pamaldumą šv. Kazimierui liudija iki šiol išlikusios freskos, paveikslai, pastatytos jo vardo bažnyčios, čia saugomos ir ypatingai svarbios šio Lietuvos šventojo relikvijos.

Raimonda Bojažinskytė
ITLIETUVIAI.IT

1458 m. spalio 3 d. Vavelyje, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero IV, buvusio Lenkijos karaliaus Jogailos sūnaus ir Vengrijos karaliaus dukters Elžbietos Habsburgaitės šeimoje gimė būsimasis Lietuvos ir jaunimo globėjas Šv. Kazimieras. Karališkoje šeimoje augo 6 sūnūs ir 5 dukros. Kazimieras buvo antras iš vaikų. Kartu su savo broliais gavo gerą humanistinį išsilavinimą ir karaliui reikiamų karybos žinių.

Pamaldumo dvasią Kazimierui įkvėpė karališkuosiuose rūmuose aukštinamas Švč. Mergelės Marijos kultas. Jaunasis karalaitis augo ir brendo kaip vienas perspektyviausių Europos valdovų. 1471 m. trylikametis karalaitis buvo išsiųstas į karą dėl Vengrijos karūnos. Tikėdamasis užimti pagal motinos paveldėjimo liniją jam priklausantį Vengrijos sostą, kur ketino diegti teisingumą, ginti ją ir visą Europą nuo didžiausio visai krikščionybei turkų pavojaus, čia jis susidūrė su tikra nesėkme. Sosto jis negavo.

Tarsi ir negarbinga nesėkmė, tačiau net ir amžininkai jos nesiejo su Kazimieru, ši istorija neužtraukė jam negarbės. Kazimierui, gabiausiam iš visų jo brolių, buvo būdingas ankstyvas dvasinis brandumas, tvirti principai, savarankiška pozicija, gebėjimas vertinti situaciją, ryžtingumas veikloje. Jis buvo geras valstybininkas, kuris savarankiškai tvarkė ekonominius, finansinius, karinius, teisinius, kanceliarinius reikalus.

Kazimieras buvo vertinamas, turėjo įtaką dvare, tėvas juo pasitikėjo, jo veikla žavėjo amžininkus. Pavyzdingai ir labai aktyviai pavadavo tėvą valstybės valdyme, kartu neužsidarydamas karališko dvaro prabangoje. Rūmų pramogos jam buvo svetimos. Dažnai laužė karaliaus dvaro etiketą. Garsėjo pamaldumu, asketišku gyvenimu, artimo meilės darbais.

Jaunasis Kazimieras karaliaus rūmuose gyveno kaip griežtos regulos vienuolis, brangindamas laiką, kurį praleido darbe ir maldoje. Nemėgo puošnių drabužių, neretai jo nebuvo galima prisikviesti pietų, nes atsidėdavo maldai ar lankė vargšus. Rėmė keliauninkus, ligonius, belaisvius ir nelaimes patyrusius žmones. Globojo ir gynė našles bei našlaičius. Buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams, ypač pranciškonams.

1483 m. Kazimieras susirgo džiova, ir tai buvo greitai progresuojanti jos forma. Manoma, šia liga jis užsikrėtė nuo globojamųjų vargingųjų, nes karališkoje šeimoje niekas ja nesirgo. Iki pat XIX a. buvo tikima, kad džiovą gydo kūniška meilė, todėl karalaičiui buvo siūlomos sugulovės. Tačiau Kazimieras ištikimai laikydamasis šeštojo Dievo įsakymo tvirtai kartojo – geriau mirsiąs nei susitepsiąs.

Nepagrįsta yra šiandien nusistovėjusi nuomonė, kad šv. Kazimieras buvo nuolat kankinamas ligos, buvo paliegęs ir, kad liguistumas buvo vos ne svarbiausia pamaldumo priežastimi. Atvirkščiai, viskas liudija jo aktyvią veiklą beveik iki pat mirties. Amžininkams tai teikė daug gražių ateities vilčių. Eidamas dvidešimt šeštuosius gyvenimo metus, 1484 m. kovo 4 dienos ryte, Gardino pilies koplyčioje po šv. mišių karališkajam chorui giedant karalaičio mylimą Bernardo de Morley sukurtą 63 posmų giesmę „Omni die dic Mariae“, Kazimieras mirė. Gedulinga procesija karalaičio kūnas buvo atvežtas į Vilnių ir palaidotas Vilniaus katedros karališkojoje koplyčioje.

Kazimierą pažinojusieji laikė jį šventuoju. Netrukus pradėta girdėti apie jam priskiriamus stebuklus. Jo palaidojimo vietoje tikintieji segė vaškinius ir sidabrinius votus – kaip padėką už gautas malones. 1501 m. popiežius Aleksandras VI savo brevėje rašė girdėjęs apie daugelį stebuklų prie karalaičio Kazimiero kapo.

Į Romą plaukė laiškai su pasiūlymais ir prašymais paskelbti Kazimierą šventuoju. Buvo pradėtas karalaičio Kazimiero kanonizavimo procesas. Tyrinėti būsimo šventojo gyvenimą buvo patikėta popiežiaus Leono X legatui, vyskupui Zaccaria Ferreri. 1521 m. Z. Ferreri išspausdino biografiją „Vita beati Casimiri, scripta Vilniae“, kurioje kalba apie Kazimiero gyvenimą, aprašo jo išvaizdą.

Z. Ferreri rašė, kad Kazimieras buvęs gražus jaunuolis, juodais plaukais ir tamsiomis akimis, teisingas, susivaldantis, tvirtos dvasios, išmintingas, mokėjęs lietuvių, lenkų, vokiečių ir lotynų kalbas. Pasakojo, kad vilkėjęs ašutinę, pasninkavęs, naktimis melsdavęsis prie uždarų bažnyčios durų, šelpęs vargšus ir ligonius, labai branginęs nekaltybės dorybę. Nors protestantiškų reformacijų, nepripažinusių šventųjų kulto, XVI amžius ir popiežiaus Leono X mirtis „užšaldė“ kanonizacijos procesą, tačiau Lietuvoje pamaldumas Kazimierui neišnyko.

1602 m. popiežius Klemensas VIII paskelbė Kazimierą šventuoju, savo breve leido švęsti šv. Kazimiero šventę Lietuvoje ir Lenkijoje ir patvirtino šventajam skirtus liturginius tekstus. Kanonizacijos proceso metu Kazimieras pelnė nekruvinojo kankinio titulą. 1636 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos globėju, o 1948 m. popiežius Pijus XII – Lietuvos jaunimo globėju.  

Tačiau šv. Kazimieras buvo garbinamas ne tik Lietuvoje. Jam meldėsi ir italų tikintieji, nors Kazimieras Italijoje niekada nesilankė. Kanonizacijos bylai XVI a. pr. duomenis rinkęs vyskupas Z. Ferreri, taip pat ir vėlesni XVII a. pr. italų autoriai daug nuveikė šv. Kazimiero kultą garsindami Italijoje.

Garbintas pietų Italijoje

Su Habsburgais, turėjusiais dinastinių ryšių su Lenkija ir Lietuva, šv. Kazimiero relikvijos atvyko į Neapolį. Neapolio San Giorgio Maggiore bazilikoje buvo šv. Kazimiero koplyčia, kurioje stovėjo didelė medinė šio šventojo skulptūra ir jo relikvijos, tačiau dėl vykusių gaisrų, žemės drebėjimų ir karų, deja, neišliko.

1636 m. su didžiausiomis iškilmėmis šv. Kazimieras buvo paskelbtas Palermo miesto globėju. Vienuolio augustino Hilariono, kuris rūpinosi šv. Kazimiero garsinimu ir gerbimu Sicilijoje, 1636 m. leidinyje „Il trionfo di San Casimiro principe di Polonia“ aprašomos kanonizacijos iškilmės ir jo gyvenimas.

Jei Lietuvoje šv. Kazimieras visada buvo globėjas ir gelbėtojas nuo išorės priešų, tai palermiečiams šv. Kazimieras buvo apsauga ir skydas nuo vidinių priešų – nesuvaldomų jausmų. Vilniaus arkivyskupijos menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė portalo ITLIETUVIAI.IT organizuotoje diskusijoje „Lietuvos ženklai Italijos bažnyčiose ir Lietuvos šventųjų garbinimas Italijoje“ pasakojo, kad šiame leidinyje, kuris atitiko mūsų dienų reklaminę skrajutę, buvo įdėtas škaplieriaus paveikslėlis, kurį Sicilijos jaunuoliai buvo raginami pasigaminti, pabrėžiant, kad nešiojančius šį škaplierių ant kaklo šv. Kazimieras apsaugos nuo itališkam temperamentui būdingos karštos vidinės liepsnos, padės išvengti konfliktų, suvaldyti seksualinius geidulius.

Vienuolis Hilarionas rašė, kad po šių iškilmių Palermo mieste nebuvo namų, kuriuose nebūtų Šv. Kazimiero paveikslo ar portreto, kad kas antras berniukas buvo pakrikštytas Kazimiero vardu. Ta proga čia sukurta daug šventojo gyvenimą ir stebuklus vaizduojančių kūrinių. Palerme, Abatellis rūmų Sicilijos Regioninėje Galerijoje eksponuojamas garsaus Sicilijos dailininko Pietro Novelli 1636 m. tapytas paveikslas „Šv. Kazimiero karūnavimas“ (aliejus, drobė, 335×229 cm) – vienintelis išlikęs kūrinys iš didžiųjų šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių Palerme.

Sicilijos aristokratija varžėsi dėl Pietro Novelli, dar žinomo Monrealese vardu, darbų. Jis buvo žymiausias XVI a. Sicilijos dailininkas ir architektas, amžininkų vadintas Sicilijos Rafaeliu, sicilietišku Van Dycku. Tad nenuostabu, kad jo paveikslą „Šv. Kazimiero karūnavimas“ užsakė Terranovos kunigaikštienė Stefania Aragona, kūrinys buvo skirtas Palerme esančios San Nicolò da Tolentino bažnyčios centriniam altoriui. Vėliau paveikslas buvo perkeltas į kairiosios navos ketvirtosios koplyčios altorių, o XIX a. dėl avarinės būklės uždarius bažnyčią, vertingą paveikslą nuspręsta perkelti į muziejų.

Sicilijoje, Cefalù mieste,  Mandralisca muziejuje eksponuojamas XVII a. antros pusės nežinomo dailininko tapytas imaginacinis portretas „Šv.Kazimieras“ (aliejus, drobė, 72×60 cm), priklausantis taip vadinamai Cirincione kolekcijai. 1873 m. mirdamas žinomas vietos advokatas Vincenzo Cirincione Cefalù miestui paliko virš 140 paveikslų, tarp kurių ir minėtas neįprasto įvaizdžio šv. Kazimiero atvaizdas – karūna vainikuotas, laikantis skeptrą, savimi pasitikintis stambių veido bruožų valdovo portretas. Greičiausiai portretui pozavo „realus žmogus“, matyt, italas, turintis Casimiro vardą, ar tokiu būdu norėjęs išreikšti savo prieraišumą šventajam, paprašęs jį pavaizduoti kaip valdovą su skeptru, šermuonėlio mantija. Kad tai šv. Kazimieras, patvirtina įrašas fone. Mums neįprastas šv. Kazimiero atvaizdo tipas greičiausiai aiškintinas antikos laikus siekiančia europietiška tradicija portretuojamąjį vaizduoti kaip mitų herojų, Biblijos veikėją ar šventąjį. 

Unikali relikvija saugoma Florencijoje

XVII amžiuje šv. Kazimierui meldėsi ir viena įtakingiausių Florencijos šeimų – Medičiai. Beje, pamaldumas šv. Kazimierui Florencijoje, prasidėjęs XVII a., buvo gyvas iki po Antrojo pasaulinio karo. Šv. Lauryno bazilikos Medičių koplyčioje, kur eksponuojamas šios šeimos lobynas, yra saugomas unikalus auksakalystės meno kūrinys – šv. Kazimiero relikvijorius (sidabras, auksas, stiklas 83×59x23cm), pagamintas iš raižyto, kalstyto, graviruoto, lydyto ir auksuoto sidabro.

Sidabrinėmis lelijų šakomis ir kaspinais apipinta šv. Kazimiero relikvijos kapsulė iškelta ant angelų figūromis remiamo pjedestalo ir vainikuota kunigaikščio mitra su įrašu: „S.CASIMIRUS MAGNUS DUX LITUANIAE; MALO MORI QUAM FOEDARI“ (Šv. Kazimieras, Lietuvos didysis kunigaikštis; geriau mirsiu, negu būsiu paniekintas). Žymus Florencijos rūmų skulptorius ir auksakalys Massimiliano Soldani Benzi sukūrė šį relikvijorių 1687–1688 metais Toskanos valdovo kunigaikščio Cosimo III Mediči užsakymu .

Kunigaikščiui Cosimo III 1675 m. išreiškus troškimą gauti šv. Kazimiero relikviją, keturis metus vyko susirašinėjimas tarp Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco ir kunigaikščio Cosimo III, tarpininkaujant Jėzaus draugijos generaliniam vyresniajam – garsiam menų mecenatui Giovanni Paolo Oliva. Yra žinoma, kad XVII a. antroje pusėje šv. Kazimiero relikvijos to paties vyskupo M. S. Paco buvo dalinamos, bet net prašant garsiems karaliams ir didikams, relikvijų buvo pagailima ar surandama priežastis neatsiliepti į prašymus.

Tuo tarpu 1677 m. spalio 27 d. šv. Kazimiero karstas buvo atidarytas ir Florencija gavo didžiausią šiandien žinomą šventojo karalaičio relikviją: kunigaikščiui Cosimo III buvo išsiųstas visas šv. Kazimiero šlaunies kaulas, įdėtas į prabangų Baltijos gintaro stačiakampio formos relikvijorių (1677–1678 m., medis, gintaras, auksas, sidabras, dramblio kaulas, 35x56x20 cm). Relikvijoriaus pagrindas medinis, kurio išorė pilnai padengta plonomis įvairaus gintaro plokštelėmis, inkrustuotomis auksu, sidabru ir dramblio kaulu, vidus dengtas tamsiai raudonu (cremisi) šilku.

Relikvijoriaus frontone yra dvejos durelės, visą relikvijorių puošia 35 šventųjų vyrų ir moterų atvaizdai, tarp kurių yra šv. Augustinas, šv. Paulius, šv. Jonas Evangelistas, šv. Laurynas, šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Kristina, šv. Barbora, o jo viršuje įkomponuota šv. Kazimiero raitelio gintarinė figūra, labai primenanti Lietuvos herbą – Vytį. Remiantis archyviniais šaltiniais, italų mokslininkams pavyko nustatyti, kad Vilniaus vyskupas Gdansko auksakaliams užsakė dvi skryneles – sidabrinę ir gintarinę. Į sidabrinę, kuri iki mūsų dienų neišliko, buvo įdėtas šv. Kazimiero šlaunikaulis, o sidabrinė su šventojo kaulu įdėta į gintarinį stačiakampio formos relikvijorių.

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pasakojo, jog ilgą laiką buvo manyta, kad Vilniaus vyskupas M. S. Pacas šv. Kazimiero relikviją į Florenciją siuntė kukliai suvyniotą, be jokio prabangaus dėklo, tik su relikvijos autentiškumą patvirtinančiu vyskupo M. S. Paco pasirašytu dokumentu (1677m., 595×310 mm), kuris šiandien saugomas Florencijoje Šv. Lauryno bazilikos archyve. Gintarinis relikvijorius, nuo 1934 m. eksponuotas Florencijos Pitti rūmuose, su šv. Kazimiero relikvija pradžioje nebuvo siejamas. Kad tai šv. Kazimiero relikvijorius, kuriame šventojo relikvija atvyko i Florenciją, buvo sužinota tik 2014 m. Pitti rūmuose rengiant parodą Sacri Splendori, skirtą Medičių lobynams pristatyti. 

Jau tris amžius Florencijos Pitti rūmų galerijoje šalia pasaulinio garso menininkų kūrinių eksponuojamas garsaus Florencijos baroko dailininko Carlo Dolci paveikslas „Šventasis Kazimieras“ (aliejus, drobė, 95x79cm). Šį paveikslą dailininkas nutapė 1670–1671m. Toskanos didžiojo kunigaikščio Cosimo III ir kardinolo Carlo Medici užsakymu.

C. Dolci paveiksle šv. Kazimieras vaizduojamas maldos ekstazėje, giedantis pamėgtąją giesmę Marijai „Omni die dic Mariae“. Šventasis vieną ranką glaudžia prie krūtinės, kitoje – ritinys su šios giesmės žodžiais. Šio dailininko darbai labai realistiški, kiekviena detalė yra labai tiksli. Dažniausiai C. Dolci tapė šventųjų atvaizdus, religinės tematikos nedidelio formato drobes, kurios šiandien saugomos garsiausiuose pasaulio muziejuose.

Pėdsakai išsibarstę po visą šalį

Keliaujant po Italiją, nereikėtų nustebti, visiškai netikėčiausiose vietose aptikus, pavyzdžiui, šv. Kazimiero vardo bažnyčią, o užsukus į dar nelankytą bažnyčią Romoje ar mažame viduramžių miestelyje, gali išnirti ir šv. Kazimiero atvaizdas bažnyčios vitraže ar freskoje ant sienos.

Apulijoje, Cerinjoloje (Cerignola), visiškai laukuose, kelyje link Canose, prie didelio ūkio (Masseria) pastatų prisišliejusi nedidelė bažnyčia, savo išmatavimais primenanti koplyčią, tituluotą šv. Kazimiero vardu. Ją 1758 m. pastatė šių valdų savininkas – Egmonto kunigaikštis Casimiro Pignatelli. Bažnyčios barokiniame altoriuje kabojo paveikslas, vaizduojantis šv. Kazimierą, vėliau perkeltas į Bario pinakoteką, o pati bažnyčia šiandien yra sandėlis. Beje, Bario pinakotekoje taip pat eksponuojamas, prieš kelis dešimtmečius antikvariate įsigytas, nežinomo  XVIII a. Neapolio dailininko tapytas paveikslas „Švč. Trejybės apsireiškimas šv. Kazimierui“ (aliejus, drobė, 192×115 cm).

Romoje, via Sebastianello gatvėje, Prisikėlimo (resurekcionistų) kongregacijos koplyčioje yra palaidotas vienas iš šios kongregacijos steigėjų – lietuvis iš Gelgaudiškio, 1831 m. sukilimo dalyvis Jeronimas Kaisevičius. Koplyčios fasado sieną puošia 5 vitražai, keturi jų susiję su Lietuva ir vienas iš jų vaizduoja šv. Kazimierą.

Užėjus į San Gioacchino in Prati bažnyčios, veikiančios nuo 1898 m., lenkų koplyčią, čia esančiame paveiksle „Čenstakavos Dievo Motina Soste“ šalia šv. Jadvygos ir šv. Juozapato, pavaizduotas šv. Kazimieras su lelija rankoje.

Maždaug 50 km. nuo Romos, netoli Prenestina miestelio, yra Mentorelės šventovė (Santuario della Mentorella), kurioje mėgo lankytis popiežius Jonas Paulius II. Ir čia, bažnyčios centrinėje navoje, puikuojasi XIX a. freska, vaizduojanti šventąjį Lietuvos globėją, kuris ne veltui tapo karštai mylimu ir nuoširdžiai garbinamu Italijoje, išlepintoje šventųjų ir palaimintųjų gausa. 

Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Rodyti visą žemėlapį.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI