Home / BENDRUOMENĖ  / Šv. Stanislovo bažnyčia Romoje: jos reikšmė Lietuvai ir išlikę lietuvybės ženklai

Šv. Stanislovo bažnyčia Romoje: jos reikšmė Lietuvai ir išlikę lietuvybės ženklai

Nedidelė Šventojo vyskupo ir kankinio Stanislovo bažnyčia ir to paties vardo institutas pačiame istorinio senamiesčio centre yra svarbus istorinis objektas Romoje, kuriuo didžiuotis gali ne tik dabartiniai jos šeimininkai lenkai, bet ir lietuviai. Ši šventovė, prie jos veikęs piligrimų centras ir studentų bendrabutis, buvo plačiai žinomas lenkų ir lietuvių bendruomenių religinis ir kultūrinis centras nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pradžios, t.y. nuo jo įsikūrimo Bažnyčios valstybės sostinėje iki uždarymo, Napoleono armijai užėmus Romą. Beveik šimtmetį institute šeimininkavo carinės Rusijos atstovai, o XX a. pradžioje jis tapo svarbiu lietuvybės centru: Šv. Stanislovo instituto rektorius kun. K. Prapuolenis iš čia per italų spaudą sėkmingai gynė Lietuvos valstybingumo idėją, kovojo su įtakingais jos priešais Vatikane ir reikšmingai prisidėjo, kad 1917 m. popiežius Benediktas XV paskelbtų Lietuvos dieną pasaulyje.

Saulius Augustinas Kubilius
ITLIETUVIAI.IT

Ištakos ir kardinolo S. Hozijaus vaidmuo

1575 m. lenkų kardinolas Stanislovas Hozijus (Stanislawas Hozjusz) (1504–1579) , įtakingas Šventojo Sosto hierarchas ir katalikų Bažnyčios veikėjas Romoje, atkreipė dėmesį, kad mieste nėra vienos vietos, kurioje galėtų telktis jo kraštiečiai, Šventųjų metų piligrimai iš Lenkijos ir Lietuvos, kai tuo tarpu kiti katalikiški Europos kraštai Romoje nuo seno turėjo savo nacionalinius centrus ir bažnyčias, teikiančias materialines ir dvasines paslaugas piligrimams ir svečiams, taip pat studentams. Šitaip gimė mintis kurti nacionalinę bažnyčią su svečių namais piligrimams ir bendrabučiu studentams iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės.

Popiežius Grigalius XIII leido kardinolui S. Hozijui įsteigti Šv. Stanislovo svečių ir piligrimų namus prie nebenaudojamos Švenčiausiojo Išganytojo in Pensilis bažnyčios, pastatytos 13 m. pr. m. e. inauguruoto antikos laikų Balbo teatro (vieno iš trijų antikos Romos teatrų) griuvėsių vietoje (Romos senamiesčio rajone Pigna, antikos laikų archeologinėje zonoje).

Vokiečių kilmės kardinolas S. Hozijus buvo artimai susijęs su LDK sostine Vilniumi. Jo oficiali gimimo vieta Krokuva, tačiau kai kurie istorikai neatmeta, kad jis galėjo gimti Vilniuje, nes jo gimimo metais Ulrichas Hozijus, Stanislovo tėvas, atvyko į Lietuvą, dirbo Kaune, tapo Vilniaus kaštelionu (aut. past. – beveik atitinka dabartines mero pareigas), vėliau Vilniaus vėliavininku. Savo jaunystės metus Stanislovas praleido Vilniuje, o jo brolis Johanas, sekdamas tėvo pėdomis užėmė Vilniaus kaštelionu pareigas. Daugiau apie Stanislovą Hozijų žiūrėti čia.

Šv. Stanislovo bažnyčia bei svečių ir piligrimų patalpos įsteigiamos 1578 m, prasideda pastatų atnaujinimo darbai. Steigėju tampa pats Romos Bažnyčios kardinolas S. Hozijus, globėju – popiežius Grigalius XIII (1572–1585). Fundatoriais – LDK Didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Ona Jogailaitė (1523–1596) ir jos vyras LDK Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras (1533–1586) , kiti Lenkijos karalystės ir LDK, vėliau ATR, magnatai ir didikai.

Nėra žinių, ar LDK ir Lenkijos karalienė O. Jogailaitė, karaliaus S. Batoro žmona, kada lankėsi Italijoje, tačiau atminimo lenta prie Švč. Išganytojo ir šv. Stanislovo bažnyčios altoriaus liudija, kad ji buvo viena iš pagrindinių šios bažnyčios fundatorių. Būtent karalienės O. Jogailaitės ir karaliaus S. Batoro aukų dėka nugriovus senąją bažnyčią jos vietoje pastatoma nauja šventovė.

Verta prisiminti, kad karalienė O. Jogailaitė, Pietų Italijos mieste Baryje pastačiusi antkapį savo motinai karalienei Bonai Sforcai, palaikė artimus ryšius su Šv. Stanislovo instituto steigėju, kardinolu S. Hozijumi, vyko jų susirašinėjimas svarbiais finansiniais klausimais.

Deja, kardinolas S. Hozijus nesulaukė Šv. Stanislovo bažnyčios statybos darbų pabaigos, mirė praėjus metams nuo bažnyčios perėmimo Kapranikos (Capranica) miestelyje, netoli Romos. Palaidotas Santa Maria in Trastevere (Užtribrio Švč. Marijos) bazilikoje. Bažnyčios rekonstrukciją tęsė jo sekretorius kun. Stanislovas Reška, palaidotas prie pat Šv. Stanislovo bažnyčios esančioje Il Gesù (Švenčiausiojo Jėzaus vardo) bažnyčioje.

1591 m. spalio 13 d. įvyko šventajam vyskupui ir kankiniui Stanislovui paskirtos bažnyčios konsekravimo iškilmė. Apeigoms vadovavo kardinolas Jurgis Radvila. Jo kapą taip pat galima rasti pagrindinėje jėzuitų bažnyčioje Il Gesù.

Vėliau Šv. Stanislovo bažnyčioje ypač iškilmingai švęstos Lenkijos ir Lietuvos valstybinės šventės, sukaktys, monarcho išrinkimai, mirtys, įpėdinio gimimai, garbinti šventieji globėjai: Stanislovas, Kazimieras, Vaitiekus ir Jacintas. Taip pat aukotos padėkos Mišios su Te Deum laudamus Lenkijos ir Lietuvos karinių pergalių progomis, priešais šventovę gatvėje vykdavo fejerverkų spektakliai. Bažnyčioje skambėjusiuose iškilminguose koncertuose muzikuodavo geriausi to metų ansambliai, įskaitant Siksto koplyčios chorą, koncertuose dalyvaudavo Romos aristokratai, šalių diplomatai, bažnyčios prelatai. Bažnyčios archyve įvardijami mišių celebrantai, renginių oratoriai, garbingieji svečiai ir aukotojai.

Istorijos vingiai

Dabartinę išvaizdą šventovė įgavo 1757-aisiais, kai buvo baigti statyti gretimi svečių namų pastatai, galutinai įrengtas interjeras. Bažnyčios renovacija atlikta Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (Stanislaw August Poniatowski) laikais, todėl virš presbiterijos arkos (po skliautais) yra jo asmeninis herbas su skydu „Tauras“: jo centre tauras ir kraštuose ATR herbo ženklai – du Lietuvos vyčiai ir du Lenkijos ereliai. 1729–1757 m. projekto autorius S. A. Poniatovskio architektas Ignazio Brocchi. Fasadą kūrė architektas Francesco Ferrari.

1809 m. Romą užėmusi Napoleono armija perėmė ir Šv. Stanislovo bažnyčią su instituto patalpomis, išvijo visus jo gyventojus ir įkurdino kariuomenę. Įteisintas Bažnyčios nekilnojamo turto nusavinimas. Konfiskuotos Šv. Stanislovo instituto patalpos – bažnyčia su priestatais.

Nuo 1815 m., po Vienos kongreso, Šv. Stanislovo institutas su bažnyčia atiteko carinei Rusijai, svečių namai buvo paversti svečių ir piligrimų iš Rusijos centru: „Ospizio Imperiale di S. Stanislao per Pellegrini della Nazione Russa“. Bažnyčia buvo pertvarkyta į stačiatikių cerkvę.

Rusų administratorius pardavė daugumą vertingų daiktų, anksčiau priklausiusių bažnyčiai, išliko tik Andžejaus Stanislovo Zaluskio, iš Lucko kilusio Krokuvos vyskupo ir buvusio Šv. Stanislovo studentų bendrabučio globėjo, paaukotas relikvijorius ir karaliaus S. Poniatovskio sūnėno, Italijoje gyvenusio antikos menų kolekcionieriaus, kunigaikščio Stanislovo Poniatovskio paaukota monstrancija.

Šiame laikotarpyje Šv. Stanislovo bažnyčią ir piligrimų namus administravo Rusijos ambasada prie Šventojo Sosto. Būtent Rusijos Užsienio reikalų ministerijos kompetencija buvo skirti Instituto rektorių. Paskutinysis Rusijos paskirtas į šį postą buvo kun. Kazimieras Prapuolenis, pelnęs pirmojo neoficialaus Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto vardą.

K. Prapuolenis, vienas iš moderniosios Lietuvos kūrėjų, per italų spaudą ir Vatikano sferose gynė Lietuvos interesus, palaikė ryšius su užsienio lietuvių aktyvistais Rusijoje, Amerikoje ir Šveicarijoje. Dalyvavo Berno lietuvių konferencijoje, prisidėjo prie bendraminčių pastangų, kad popiežius 1917 m. paskelbtų pasaulinę Lietuvos dieną.

Sugrįžta Lenkijai

1920 m. Šv. Stanislovo institutą perima Lenkija. Krokuvos vyskupo Adomo Stepono Sapiegos tarpininkavimo dėka Romos lenkų bendruomenė įgijo teises į bažnyčios ir svečių namų patalpas, nors, anot K. Prapuolenio, nemažiau pretenzijų į šį nekilnojamo turto objektą galėjo reikšti lietuviai, baltarusiai ir kitos XX a. iš Caro imperijos išsivadavusios buvusios Lenkijos Respublikos tautos.

Apie tokią monsinjoro poziciją ir Lietuvos teises į šventovę plačiau pasakojama J. Balsio straipsnyje, kuris 1921 m. buvo publikuotas dvisavaitiniame politinės informacijos leidinyje „L’Eco di Lituania“ (iš italų kalbos vertė Saulius A. Kubilius):

„Žlugus carinei Rusijai, Šv. Stanislovo institutas taip pat neteko savo žymaus rektoriaus. Kilus nacionalinėms pretenzijoms (o tarp jų pirmavo lenkai), kaip tik jiems, lenkams, buvo patikėtas administravimas, nors visos kitos buvusios Lenkijos respublikos tautos būtų turėjusios turėti teisėtą instituto nuosavybės dalį, t.y. be lietuvių, kurie yra patys rimčiausi pretendentai į šį nekilnojamą turtą, ukrainiečiai, latviai, baltarusiai ir prūsai, pastarieji todėl, kad Varmės vyskupija anuomet priklausė minėtai respublikai ir todėl, kad Varmės vyskupas Hozijus buvo vienas iš šio Instituto steigėjų. Bent šitaip kalbėjo ir rašė monsinjoras Prapuolenis, kuris, vykdydamas savo, kaip istoriko ir Šv. Stanislovo rektoriaus pareigas, nuodugniai ištyrinėjo Instituto problemą ir, atrodo, sugebėjo surinkti daugybę įrodymų, galinčių sudaryti pagrindą šioms pretenzijoms.

Išsprendus pačias opiausias kontroversijas, kaip antai dėl Želigovskio, Karfanty ir Galicijos, taip pat ši kontroversija dėl Šv. Stanislovo galėtų patraukti dėmesį tų, kurie domisi lenkų-lietuvių-ukrainiečių-baltarusių-rusų ryšiais.“

Straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad monsinjoras Prapuolenis buvo tiesmukas žmogus, mėgęs teisybę.

„Kai kas dėl to galėtų sakyti, kad monsinjoras Prapuolenis visuomet buvo maištaujančios dvasios žmogus. Šitaip manantieji klysta. Kaip jis galėjo gyventi su italais aštuonerius metus, jei iš tikrųjų buvo valdingas, nesutaikomas, kitaip tariant nepakenčiamas? Gi tie, kurie Romoje jį pažįsta, negalėjo nesižavėti jo tiesmuku charakteriu, geranoriškumu su visais, mandagumu ir visų pirma teisingumo gerbimu. Tiesa ir tai, kad jis niekada neturėjo asmeninių priešų, gal todėl, kad niekada nenorėjo niekam pakenkti. Vis dėl to tiesa ir tai, kad tam tikri išpuoliai prieš jį buvo vykdomi už Italijos ribų todėl, kad monsinjoras Prapuolenis visuomet vadovavosi taisykle: amicus Plato, sed magis amica veritas.“

Nepaisant Prapuolenio pastabų, šventovė ir institutas liko Lenkijos dispozicijoje. 1982 m. jai suteiktas lenkų nacionalinės parapijos Romoje statusas. Nors Krokuvos vyskupijos pradėti bažnyčios renovacijos darbai užtruko (juos nutraukė Antrasis pasaulinis karas), galiausiai 1991 m. bažnyčia ir viešbučiu virtę svečių namai buvo restauruoti, tais pačiais metais paminėtas ir jos konsekravimo 400 metų jubiliejus. Šiuo metu čia yra Lenkijos pastoracinės tarnybos Romoje būstinė. Prie Šv. Stanislovo bažnyčios veikia lenkų sielovados, lenkų migrantų ir bendruomenių pastoracijos centrai. Bažnyčiai Romos vyskupija suteikė rektorato statusą, tačiau bažnyčios ir instituto veiklą prižiūri Krokuvos arkivyskupija.

Lietuvos ženklai bažnyčios interjere

Bažnyčios interjere yra viena nava su didžiuoju altoriumi ir keturi šoniniai altoriai. Didžiajame altoriuje – italų tapytojo Antiveduto Gramatica paveikslas „Jėzus su šv. Stanislovu ir šv. Jacintu“.

Ant sienų, altoriaus kairėje ir dešinėje, kabo atminimo lentos. Kairėje – karalienei Onai Jogailaitei ir jos vyrui karaliui Steponui Batorui. Dešinėje – kardinolui Stanislovui Hozijui.

Skliautuose – Ermenegildo Constantini fresca „Šventojo Stanislovo šlovė“ (1774–1777). Kai kas šią freską priskiria Pranciškui Smuglevičiui, 1763–1784 m. gyvenusiam Romoje. Skliautų freskos centre, į dešinę nuo vyskupo ir kankinio šv. Stanislovo, pavaizduotas Lietuvos dangiškasis globėjas, kunigaikštis šv. Kazimieras Jogailaitis su šviesiai mėlynos spalvos apsiaustu ir jam būdingais ikonografiniais elementais: klūpo maldoje, turi leliją rankoje, šalia padėta kunigaikščio kepurė.  

Šventovės šonines sienas puošia kiti reikšmingi kūriniai: Tadeušo Koničiaus „Šv. Stanislovas prikelia numirusį“ (aut. past. – T. Koničius buvo vadinamas Taddeo Polacco, todėl amžių bėgyje manyta, kad jis lenkas, iš tiesų buvo vokietis Tadeusz Konicz); Salvatore Monosilio „Šv. Jonas Kanietis sušelpia vargšą“; Šimono Čechovičiaus (Szymon Czechowicz) „Šv. Jadvyga iš Andechso“.

Priešais Čechovičiaus drobę ant altoriaus pastatyta maža Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Dievo Motinos Mater Misericordiae paveikslo kopija. Tai – vilnietės grafienės, Romoje mirusios ir palaidotos  Janinos Umiastauskienės dovana Šv. Stanislovo bažnyčiai. Š. Čechovičius buvo 1711–1731 m. Romoje gyvenęs P. Smuglevičiaus giminaitis.

Daugiau dėmesio verta skirti Pranciškaus Smuglevičiaus (Franciszek Smugliewicz) paveikslui „Šv. Kazimieras Polocko mūšyje“. Visų pirma, šis tamsių spalvų ir sunkiai iššifruojamo paveikslo stilius visiškai priešingas P. Smuglevičiaus „Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo“ paveikslo Šv. Vito bažnyčioje Romoje stiliui.

Be to, kyla įtarimas, kad drobę vertėtų restauruoti, nes „Šv. Kazimieras Polocko mūšyje“ toks tamsus ir neryškus gali būti dėl apsinešusių laiko dulkių ar deginamų žvakių suodžių. Juo labiau, kad šiame paveiksle, regis, P. Smuglevičius suteikė šv. Kazimierui unikalią išvaizdą, nepanašią į jokį kitą šv. Kazimiero paveikslą.

Kūrinys mena šventojo Kazimiero stebuklą, užtikrinusį Lietuvos kariuomenės pergalę mūšyje su maskoliais Polocke. Šiame paveiksle šventasis kunigaikštis nesimeldžia, nesiklaupia, nežiūrį į Švč. Mergelės Marijos paveikslą, yra be skaistumo simbolio – lelijos – rankoje, karūna yra ne kur nors šalia, o ant galvos.

Be to, kunigaikštis pavaizduotas be žirgo, nėra nei upės, nei brastos, kurią pasak stebuklingo įvykio aprašymo, jis nurodęs kariuomenei, kad saugiai perbristų.

Šiame paveiksle šventasis jau prie pat miesto vartų, jis agituoja rankomis, tarsi vestų karius pirmyn (į kovą). Jis stovi įnirtingo mūšio sūkuryje, aplink skrieja strėlės, kariai žūsta, viskas panirę dūmuose ir tamsoje, kažkur dega – aplink tragiškai baugu, o iš paslaptingos Kazimiero figūros sklinda balkšva šviesa. Beje, šio pergalingo šv. Kazimiero Jogailaičio paveikslo (sukūrimo data 1774 m.) Romoje užsakovai ir mecenatai iki šiol nežinomi.

Bažnyčios zakristijoje kabo P. Smuglevičiaus paveikslai „Šv. Kinga“ ir „Kodenio Dievo Motina“. Pastarąjį gaubia legendinis pasakojimas, kad pirmapradį paveikslą Mikalojus Sapiega (1581–1644) pavogė iš popiežiaus Urbono VIII koplyčios ir už tai užsitraukė ekskomuniką. Atgailavusiam kunigaikščiui popiežius atleidęs ir padovanojęs paveikslą, išsivežtą į Kodenį. 1625–27 m. Mykolas Sapiega pratęsė savo Grand tour po visą Italiją.

Taip pat čia galima rasti Š. Čechavičiaus drobes „Šv. Stanislovas Kostka“ ir „Šv. Stanislovo kankinio gyvenimas“ (trys drobės) bei Guido Reni „Nukryžiuotasis“ (kopija).

Atminimo lentos

Bažnyčios grindys nuklotos keliomis dešimtimis atminimo lentų Šv. Stanislovo bažnyčios ir instituto veikėjams, Romoje mirusiems Lenkijos ir Lietuvos kunigaikščiams ir bajorams, piligrimams ir, galbūt, studentams. Kai kurios atminimo lentos įmūrytos sienose.

Kai kurie vardai susiję su Lietuva, Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste: Dorota Liubomirskytė 1807–1832, Teresės Čartoriškytės ir Henriko Liubomirskio (jo motina Sasnauskaitė iš LDK, T. Kosčiuškos mylimoji) dukra; Samuelis Kazimieras Hladovickis, Equitem Lithuano, (1629–1697), Skuodo klebonas, Vilniaus kanauninkas, LDK sekretorius; Martynas Pranciškus Dalevskis (mirė 1670 m); Petras Narbutas, Nobilis Lituanus (mirė 1633 m., būdamas 18 m.); Valerijonas Meištavičius (1893–1982), Pajuosčio bajoras, Vilniaus prelatas, Šventojo Sosto diplomatas, Lietuvos ir Lenkijos šaltinių leidėjas.

Šv. Stanislovo bažnyčia ir popiežiai

Bažnyčioje iš viso lankėsi 5 popiežiai: Aleksandras VII (1657 ir 1661), Klemensas X (1672), Inocentas XI (1683). Jau pokario metais čia yra lankęsis šv. Jonas Paulius II (1979, 1992, 2000) ir 2014 m. Pranciškus. Bažnyčioje taip pat lankėsi buvęs apaštališkasis delegatas Lietuvoje, būsimasis popiežius Pijus XI, arkivyskupas Achille Ratti, prieš užimdamas vyskupo vietą Milane.

Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI