Toskanoje kurianti lietuvė V. Skafaru: „Svečioje šalyje daugiau laimėsi savo šaknis rodydamas, negu jas slėpdamas“
Toskanoje gyvenanti ir kurianti lietuvių dailininkė Viktorija Skafaru (36) šią savaitę užgrobs Lietuvos Kultūros Instituto Instagram paskyrą. Savo kūrybą, kurioje, tarsi darnioje simfonijoje, susilieja itališki ir lietuviški akordai, ji pristatys ne tik mėgėjų, bet ir plačiai profesionalų publikai. Menininkė sako, kad toks įvertinimas jai ypač malonus ir šiek tiek bauginantis, nes suteikia galimybę pasirodyti namuose, ten, kur prasidėjo kūrybinis kelias, vėliau nusidriekęs į platųjį pasaulį. „Jausmas toks, lyg sūnus palaidūnas būtų pakviestas grįžti į šeimą“, – juokauja svetur kurianti lietuvė, portalui ITLIETUVIAI.IT papasakojusi ne tik apie šią ypatingą misiją, bet ir apie pastangas atrasti save išvykus.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
V. Skafaru Italijoje gyvena nuo 2009-ųjų. Klaipėdoje gimusi ir augusi lietuvė pradžioje įsikūrė mažame Markės regiono miestelyje Porto San Giorgio. Vėliau persikėlė į renesanso lopšiu ir menininkų kalve tituluojamą Florenciją. Dabar ją galima pamatyti tapančią mažame, tačiau grožiu pribloškiančiame San Gimignano miestelyje, kuris ne veltui vadinamas Toskanos perlu.
Oficialų leidimą dirbti šio viduramžių dvasia alsuojančio miestelio gatvėse Viktorija gavo 2017-aisiais. Šiuo metu čia gyvena ir, kaip pati sako, nuolat gaudo įkvėpimą nešančias mūzas. Jos paveiksluose galima rasti Toskanos simboliais laikomus kiparisus, daug ryškios mėlynos spalvos ir į itališką kontekstą darniai įsipinančią lietuvišką dvasią.
Vilniaus Dailės Akademijoje dailės istorijos ir teorijos diplomą įgijusi menininkė Italijoje jau yra palikusi savo pėdsaką įvairiose parodose (Florencijoje, Sienoje, Milane, Trevise, Pizos ir Ascoli Piceno provincijos miesteliuose, taip pat Austrijoje Insbruke). Ji taip pat nutapė specialų paveikslą, skirtą Šv. Martyno skydo instituto apdovanojimų ceremonijai, kurios metu prestižinis bronzos nuopelnų skydas buvo įteiktas Lietuvos krepšininkui Rimantui Kaukėnui už jo fondo paramą vėžiu sergantiems vaikams.
Tačiau šį kartą menininkei teko ypatinga misija – savaitei užgrobti Lietuvos Kultūros Instituto socialinio tinklo Instagram paskyrą. Taip ji ketina plačiau pristatyti savo kūrybą Lietuvoje, kur prasidėjo jos kūrybinis kelias, kuomet būdama šešiolikmetė pradėjo mokytis akademinio piešimo, tapybos ir kompozicijos pagrindų.
Viktorija, ką Tau, užsienyje kuriančiai Lietuvos menininkei, reiškia šitas pasiekimas – galimybė savaitei užgrobti Lietuvos Kultūros Instituto Instagram paskyrą?
Sulaukusi atsakymo, jog gavau vietą tarp trisdešimt penkerių šiemet užgrobime dalyvaujančių menininkų, labai apsidžiaugiau ir išsigandau. Džiugu, nes tai puiki proga prisistatyti ne tik mėgėjų, bet ir kultūros profesionalų publikai. O šiek tiek baugu, nes gi tai kvietimas išlįsti ir pasirodyti. Pasirodyti namuose, iš kurių iškeliauta į platųjį pasaulį savęs ieškoti.
Labiausiai džiaugiuosi, jog instituciniu lygmeniu atsiranda dėmesys užsienyje gyvenantiems lietuvių kūrėjams. Jausmas toks, lyg sūnų palaidūną pakviestų grįžti į šeimą.
„Nagi, parodyk, ko čia pridirbai, ką atradai, kuo pavirtai?“, – tokia lyg akistata, rezultatų suvestinė su savimi ir saviškiais. O labiausiai džiaugiuosi, jog instituciniu lygmeniu atsiranda dėmesys užsienyje gyvenantiems lietuvių kūrėjams. Jausmas toks, lyg sūnų palaidūną pakviestų grįžti į šeimą.
Ką ketini parodyti? Kaip pristatysi savo kūrybą?
Ketinu pristatyti per paskutinius penkerius metus sukurtus tapybos darbus. Ne visus, žinoma, tiek, kad būtų galima sudaryti panoraminį vaizdą. Taip pat parodyti aplinką, kuri įkvepia tuos darbus.
Esi sakiusi, kad užsiimti tapyba išdrįsai tik persikėlusi į Italiją. Kaip atėjo toks apsisprendimas, kas jį lėmė?
Tapyba mano gyvenime buvo visada, tik prieš persikeldama į Italiją aš jos bijojau. Lyg kokio milžino ar stabo. Bijojau, jog neturiu pakankamai gebėjimo. Bijojau, jog iš jos duonos valgyt nelabai įmanoma. Todėl pasirinkau šiek tiek praktiškesnę specialybę ir stojau mokytis teorijos į Vilniaus Dailės Akademiją.
Tapyba tuo metu buvo tiesiogine to žodžio prasme virš galvos, t.y., vienu aukštu aukščiau mūsų, dailės istorikų, katedros. Santykis su ja vystėsi iš išorės, per stebėjimą, analizę, žodinę išraišką, raštą. Po studijų ėmiausi darbo reklamos ir renginių organizavimo srityje, kūriau tekstus, scenarijus. Kūryba reiškėsi per žodį. Persikėlusi į Italiją, aš to žodžio netekau.
Būdama toli nuo namų, mokytojų, autoritetų pasijutau laisva išdarinėti ką tinkama, visai kaip vaikystėje, kai įdomiausi žaidimai vykdavo tėvams nematant.
Dar kurį laiką bandžiau jo, lyg šiaudo, laikytis rašydama straipsnius į lietuvišką spaudą. Tai nei kiek nelengvino mano vaiduokliškos būsenos svečioje šalyje. Čia ir prisiminiau universalią vaizdo galią. O būdama toli nuo namų, mokytojų, autoritetų pasijutau laisva išdarinėti ką tinkama, visai kaip vaikystėje, kai įdomiausi žaidimai vykdavo tėvams nematant. Italijoje tad tarsi atlikau tokią chirurginę operaciją: savo kūrybinę veną perkėliau iš žodžio į vaizdą.
Gyveni nuostabiame Toskanos miestelyje San Gimignano. Tave galima pamatyti tapančią šio miestelio gatvėse. Kiek svarbu menininkui aplinka, kurioje vyksta kūrybinis procesas?
Negaliu kalbėti už visus. Man asmeniškai labai svarbi. Jaučiu aplinką lyg foną, lyg muziką, kuri diktuoja judesį, lyg teatro dekoraciją ar personažo kostiumą. Ypač tokioje vietoje kaip San Gimignano, labai stipriu ir aiškiai išreikštu savo charakteriu – viduramžiais. Man čia tikras rojus, fizinis buvimas prie šaltinio iš kurio nuolat geriu informaciją ir gaudau mūzas.
Tarp savo kolegų, vietinių menininkų, bene vienintelė esu „viduramžinė“ su savo išoriniu, tarsi pasaulio nemačiusiu, žvilgsniu. Kitiems, čia užaugusiems, visa tai arba nusibodę iki gyvo kaulo, arba taip natūralu ir todėl nematoma, lyg lauko žolė.
Tavo kūryboje galima rasti ir lietuviškų simbolių. Kodėl Tau svarbu neatitrūkti nuo lietuviškų šaknų?
Pats žodis „šaknys“ atsako į klausimą. Tai prigimties dalykas. Jeigu labai norisi, galima nusikirsti šaknis, lyg ranką ar koją. Bet kas gi iš tavęs tokio luošo bus? Manau, kad žmogus atmetęs savo šaknis, tai padarė išgyvenęs stiprų šoką, ar traumą. Atmetęs, lygu užsimerkęs, tarsi pats nusprendė nebematyti. Bet kitas žmogus, iš kitos kultūros ar aplinkos jas vis tiek mato. Nori nenori mato, kas tu ir iš kur tu.
Šaknys, lyg genai – esminis žmogaus struktūros elementas. Gyvenant svečioje šalyje, kaip man atrodo, daugiau laimėsi savo šaknis rodydamas, negu jas slėpdamas. Na, o mano kūryboje, sakyčiau, jos reiškiasi netiesiogiai. Labiau dvasia, žvilgsniu, nuotaika nei aiškiais ženklais.
Menininkui prasimušti kitoje šalyje tikrai nėra lengva, nes reikia viską susikurti iš naujo, perprasti kitos šalies kultūrą, rasti savo auditoriją. Kaip Tau sekėsi atrasti save Italijoje?
Manau, kad čia svarbiausia nemeluoti nei sau, nei kitam. Jei esi pirmajame atradimų etape, tai ir reikia deklaruoti. Išdrįsti pasakyti nežinau, nesuprantu, esu naujokas, ieškau. Leisti sau klysti ir neteisti. Man padėjo atvirumas, o ir vietiniai, jeigu moki tinkamai paklausti, visada entuziastingai nusiteikę paporinti apie savo šalies ypatybes, ypač italai – jiems tik duok pašnekėti.
Šaknys, lyg genai – esminis žmogaus struktūros elementas. Gyvenant svečioje šalyje, kaip man atrodo, daugiau laimėsi savo šaknis rodydamas, negu jas slėpdamas.
Savos auditorijos būrimui galioja ta pati tiesos taisyklė. Kuo autentiškesnis esi, tuo geriau. Jeigu darai tai, kas išties tau pačiam svarbu, nebijok – savo žmones pritrauksi, įvyks rezonansas. Tai ypač pastebiu iš savo kūrybos gatvėje patirties: į kiekvieną atskirą darbą sukritusios emocijos, idėjos, nuotaika pagal savo natūrą pritrauks tokios pačios energijos žiūrovą. Tarsi mano, kūrėjos ir žiūrovo-pirkėjo patirtys susitiktų per paveikslą.
Tačiau, kaip sako italai attenzione (liet. dėmesio): masinių „laikų“ ir populiarumo taip nesurinksi. Jeigu nori „mainstreaminti“ turi išmokti slidinėti paviršiumi. Visi žinome, kaip puikiai veikia kačiukų, ryškiaspalvių gėlių ir aptemptų timpų vaizdai.
Kokį įspaudą Tavo kūryboje palieka Italija?
Labai didelį ir gilų. Tokį per visą popieriaus lapą. Žiūrėti į garsius meno kūrinius ekrane ar reprodukcijas knygoje tai – lyg dalyvauti vyno degustacijoje online. Iki šiol gyvos būsenos, patirtos pirmą kartą išvydus Caravaggio darbus Romoje ar Botticelli ir Michelangelo Florencijoje. Atrodo, šimtą kartų matyti vaizdai, o tiesioginis, gyvas kontaktas ima ir nurauna stogą netikėtai. Sienos miesto (miestas Toskanoje) katedroje kartą praleidau šešias valandas ir vis tiek nespėjau visko apžiūrėti.
Geriu tuos įspūdžius godžiai, jie veikia sąmonę, kiti sugula į pasąmonę, ten susimaišo su kitais jos „gyventojais“, iškyla į paviršių ir virsta kūriniais.
Ką patartum kitiems, norintiems pradėti savo kūrybinį kelią svečioje šalyje?
Imkit ir darykit. Kitų vaistų nėra. Niekas neateis ir jūsų karjeros jums nesukurs. Jūsų pačių niekas iš išorės nesukurs. Darykit tai šimtu procentu, iš visos širdies, tikėdami iki galo ir nuosekliai, nesiblaškydami. Suvokite, jog turite pasirinkti tarp saugumo ir laisvės. Turite išmokti gyventi rizikos zonoje, išmokti nuolat numirti ir prisikelti.
Raskite savo centrą, prisiriškite prie jo lyg Odisėjas prie laivo stiebo, idant sirenos nenuviliotų. Klauskite ir klyskite. Nebijokite atsakymų, nebijokite klaidų, nebijokite žmonių, nebijokite savęs. Arba bijokit ir prisipažinkit bijantys – iškart praeis, kaip rašė Šekspyras „Tell the Truth and Shame the Devil“. Visa tai skamba banaliai ir paprastai, bet kito kelio aš dar neatradau.
Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja:
