Režisierės Margaritos Bareikytės tikslas – pasakoti apie Italiją ne turisto akimis
Romoje gyvenanti režisierė Margarita Bareikytė Italijoje kuria ne tik filmus, laimėjusius ne vieną apdovanojimą įvairiuose festivaliuose. Naujausia Margaritos aistra – kalbinti čia gyvenančius lietuvius, su jais atrasti slapčiausius paveldo ir kultūros lobius bei parodyti, koks yra tikrasis gyvenimas Italijoje ne turisto akimis. Prieš keletą metų pakviesta kurti tinklalaidę apie tikrąją Italiją Margarita į šią mintį žiūrėjo skeptiškai, tačiau vėliau projektas „Gyvenimas Italijoje: Dolce far tutto“ (liet. „Gyvenimas Italijoje: Saldus visko darymas“) išaugo į vaizdo formatą ir net specialią video rubriką dešimties metų jubiliejų 2024 m. lapkritį atšventusiame Italijos lietuvių naujienų portale ITLIETUVIAI.IT.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Jei Italijos mietuose sutiksite su kamera išskirtinius čia gyvenančių lietuvių pasakojimus fiksuojančią režisierę Margaritą Bareikytę, nenustebkite. Romoje įsikūrusi lietuvė tai vadina mini dokumentika, nes visi jos laidose nufilmuoti interviu yra apie tikrąją, nepagražintą Italiją, kurią vos kelioms dienoms čia atvykę turistai iš pirmo žvilgsnio mato visiškai kitaip.
Ar yra saldus gyvenimas Italijoje? To savo pašnekovų dažniausiai klausia Margarita kartu su drauge Egle Skulskyte prieš keletą metų sumaniusi atvirai papasakoti, ką pačios išgyveno garsųjį saldaus gyvenimo stereotipą nešiojančioje šalyje. Klausytojams tokia idėja patiko, o projektas vis augo ir tapo specialia portalo ITLIETUVIAI.IT video rubrika.
Iki šiol dažniausiai už kadro dirbusi režisierė pasakoja su kokiais iššūkiais tenka susidurti rengiant laidas be kūrybinės komandos ir kuo skiriasi ši veikla nuo filmų kūrimo. Nepaisant visko, ji viliasi, kad projektas augs, suteikdamas žiūrovams galimybę iš arti pažinti ne tik Italijos lobius, bet ir čia gyvenančius lietuvius.
Margarita, kanalą „Gyvenimas Italijoje: Dolce far tutto“ pradėjai kurti su kita Romos lietuve Egle. Tačiau pati pradžia ir idėja buvo visiškai kitokia?
Tai prasidėjo kaip garso tinklalaidė. Eglė tuomet buvo motinystės atostogose, turėjo daugiau laisvo laiko ir ji pasiūlė daryti podkastą. Aš pažiūrėjau gana skeptiškai, sakiau, kad nesu žodžio, o vaizdo žmogus, kad man kalbėti nėra taip paprasta. Ji padrąsino, kad visi dabar juos kuria ir kad verta pabandyti. Tada pagalvojau, o apie ką gi galėčiau pasakoti? Ką aš žinau, kur mano kompetencijos, kuo galėčiau dalintis?
Tada atėjo mintis: va, tai ir yra mūsų kompetencija, kad mes žinome tokių subtilių dalykų apie Italiją, todėl galime kalbėtis apie juos. Ne apie tą turistinę Italiją, kuri visai kitokia, bet tikrąją.
Pamąsčiau, kad su Egle visada susitinkame kavos ir pasikalbėti apie mūsų nūdieną Italijoje, viena kitai pasiguosti (šypsosi), kaip mums sunku, kaip čia negerai. Ir tada atėjo mintis: va, tai ir yra mūsų kompetencija, kad mes žinome tokių subtilių dalykų apie Italiją, todėl galime kalbėtis apie juos. Ne apie tą turistinę Italiją, kuri visai kitokia, bet tikrąją.
Taip mes pradėjome. Nusipirkome du profesionalius mikrofonus, teko mokytis kaip viską įrašinėti, nes tinklalaidės turi savo ypatumų. Po kelių gerai įvertintų laidų pamatėme, kad be jokio vargo surenkame nemažai perklausų. Žmonės pradėjo rašyti, kad nori pamatyti kaip mes atrodome. Sakė: juk tu esi režisierė – parodyk ir vaizdą.
Taigi, nusprendėme filmuoti. Iš tiesų, tuomet man darbo padaugėjo dvigubai, nes ne tik turi paruošti erdvę filmavimui, bet ir pagalvoti kaip pati atrodysi, dar prisideda vaizdo montažas. Netrukus Eglė pagimdė ir, žinoma, jos laikas pasidarė ribotas, o kanalas jau buvo įsivažiavęs.
Kaip įvyko ta evoliucija nuo tinklalaidės apie tikrąjį gyvenimą Italijoje iki specialios video rubrikos Italijos lietuvių naujienų portale?
Svarsčiau ką daryti, nes viena pati pasakodama apie Italiją prieš kameras jaučiausi blogai. Nenorėjau, kad tai būtų vieno žmogaus šou. Tada nusprendžiau, kad aš kalbinsiu kitus, bandysiu sužinoti jų nuomonę apie Italiją ir gyvenimo čia subtilumus. Taip po truputį prasidėjo tas, kaip aš vadinu, vaizdo podkastas.
Pradėjau kalbinti Italijos lietuvius ir tikrai nesitikėjau, kad išaugsime iki atskiros video rubrikos Italijos lietuvių naujienų portale ITLIETUVIAI.IT. Kad žmonės mus seks, kad turėsime nemažą prenumeratų skaičių mūsų Youtube kanale, kad lauks mūsų laidų.
Labai skatinu visus prisidėti prie mūsų augimo, nepagailėti komentarų, reakcijų, prenumeruoti mūsų kanalą, nes tai irgi labai padeda.
Žmonės komentuoja, yra atgalinis ryšys ir man tai be galo svarbu. Kartu atradau ir kitą labai malonią šios veiklos pusę, galimybę susipažinti su vietiniais lietuviais. Tai yra kaip mini dokumentika, nes aš pagal išsilavinimą esu režisierė. Man įdomu dokumentuoti istorijas.
Tikiuosi, kad augsime ir toliau, kad laidos bus dažniau. Norėčiau taip pat kalbėti ir apie turizmą, ir apie Italijoje esantį nuostabų paveldą, ir apie kitus dalykus, bet tam reikia padirbėti. Todėl labai skatinu visus prisidėti prie mūsų augimo, nepagailėti komentarų, reakcijų, prenumeruoti mūsų kanalą, nes tai irgi labai padeda.
Gaunu, beje, ir neigiamų komentarų. Jų visada yra. Pradžioje galvoji, kodėl žmogus taip parašo, kas negerai, net susirūpini. Bet vėliau supranti, kad tas komentaras mano noro tęsti šią veiklą tikrai neatitolins, kad tokie komentarai galbūt nemalonūs, bet, matyt, yra priežasčių, kodėl tas žmogus taip parašė. Juk bet ką darant viešai atsiras žmonių, kurie kažką pasakys, sukritikuos, prie to reikia tiesiog priprasti.
Esi režisierė, taigi, labiau pratusi dirbti už kameros. Kaip jautiesi kadre?
Vis pratinuosi (šypsosi). Noriu pabrėžti, kad nesu vedėja, niekados nesistengiau savęs taip pozicionuoti. Bandau mokytis, žiūriu kitas laidas, kaip dirba jų vedėjai, kaip formuluoja klausimus. Suprantu, kad man yra kur tobulėti, kad turiu pasistengti, bet mano laidoje visada svarbesnis liks pašnekovas.
Noriu būtent jį parodyti, apie jį papasakoti taip, kad jam būtų gera ir jauku. Be to, man svarbu, kad tai būtų lengvas pokalbis, kad ta gera nuotaika, kuri gaubia mus filmavimo metu, jaustųsi ir žiūrovams už ekrano.
Manau, kad labai svarbu atrasti sau artimą nišą, nors, atrodytų, negalim konkuruoti su didžiaisiais portalais, bet labai smagu, kad žmonės dėl to išskirtinumo mus seka.
Akivaizdu, kad lietuviams Italija labai įdomi kaip šalis. Ar tikiesi, kad susidomėjimas tavo laidomis, pasakojančiomis apie tikrąją Italiją, augs?
Pastebėjau, kad įdomios yra sėkmės istorijos, nors mes dar esame tokiame kultūriniame burbule, kai turime išmokti pasidžiaugti už kitus, suprasti, kad globalizacija ir migracija nėra toks neigiamas reiškinys, kaip atrodo.
Manau, kad lietuviams tam tikra prasme padedame suprasti, kad Lietuvoje gyventi ne taip jau blogai. Nes daug kas įsivaizduoja tą aštuoniasdešimtųjų Italiją, tą ekonominį bumą, kai viskas augo.
Bet, visgi, žmones labiau domina ne tai, o kokie nors praktiški dalykai, pvz., kaip gyvenama toje šalyje. Dažnai savo pašnekovų klausiu, kas šokiruoja, nepatinka. Nes iš tiesų visiems labai smalsu prie ko tenka pratintis, ko nėra Lietuvoje, kas yra čia, ko tikrai nepatiri atvykdamas kaip turistas.
Tik čia gyvendamas gali suprasti, kad, pvz., valgyti pasta (makaronus) kasdien sudėtinga (juokiasi). Žmones taip pat labai domina, kas kiek kainuoja, kaip skiriasi švietimas, sveikatos apsauga, mokesčiai, kad būtų galima palyginti.
Manau, kad lietuviams tam tikra prasme padedame suprasti, kad Lietuvoje gyventi ne taip jau blogai. Nes daug kas įsivaizduoja tą aštuoniasdešimtųjų Italiją, tą ekonominį bumą, kai viskas augo. Dabar Italija išgyvena daugybę iššūkių ir tai reikia žinoti prieš apsisprendžiant keltis čia gyventi.
Kam labiau skirtos Tavo laidos: gyvenantiems Lietuvoje ar vietiniams lietuviams, o gal apskritai Lietuvos išeiviams?
Manau, kad jos labai vertingos mūsų bendruomenei, kad žmonės galėtų susipažinti. Būna, kad esi girdėjęs apie tam tikrą žmogų, šiek tiek pažįsti, bet neturi informacijos kas jis toks, kodėl ir kaip čia atvažiavo, ką veikia. Todėl šie pokalbiai mus suartina. ITLIETUVIAI.IT portalas tikrai jungia bendruomenę. Todėl ir reikalingos tokios istorijos, laidos, juk Italija didelė ir mes kitaip apie vieni kitus vargu ar žinotumėm.
Ir nors laidų apie emigrantus dabar yra daug, mano atveju skiriasi tai, kad aš pati esu emigrantė. Kai kalbasi du išeiviai yra kitaip, nes mes galime pasidalinti savo pastebėjimais, papildyti vienas kitą. Tai nėra įprastas pokalbis, kur šnekintojas šnekina pašnekovą, daugiau – pasidalinimas patirtimi.
Kitose laidose labiau iš nuotolio žiūrima į emigrantus, bet jeigu pats nesi to patyręs taip gerai tų išgyvenimų nesuprasi. O aš žinau apie ką kalba mano pašnekovai, nes pati esu tose rogėse. Gal tai ir yra pagrindinis skirtumas.
Kai kalbasi du išeiviai yra kitaip, nes mes galime pasidalinti savo pastebėjimais, papildyti vienas kitą. Tai nėra įprastas pokalbis, kur šnekintojas šnekina pašnekovą, daugiau pasidalinimas patirtimi.
Kita vertus, man labai nepatinka tokia žurnalistika, kai iš žmogaus tarsi norima ištraukti kokį nors geluonį, pabrėžti trūkumus. Manau, kad tai – nepagarbu, nes kiekvienas turi savo individualią istoriją. Visi mes esame skirtingi ir ko tave moko užsienis, tai – tolerancijos kiekvienam.
Man taip pat labai patinka į pokalbius įtraukti ir aplinkinių vaizdų, kad žiūrovas kartu su mumis pakeliautų, pamatytų, paklausytų to miesto istorijos, lyg nugyventų vieną dieną su mumis Italijoje.
Koks pašnekovas buvo didžiausias iššūkis?
Andrius Mamontovas. Nors visiems interviu ruošiuosi atsakingai, bet A. Mamontovas, kuris atvyko čia koncertuoti, turi tikrai labai didelį žinomumą. Nenorėjau jo tiesiog klausti to, ko klausia visi. Norėjosi, kad tai būtų interviu susijęs su Italija. Dėl to reikėjo didelio įdirbio, daug paieškoti, kokias sąsajas Andrius turi. Pasirodė, kad jų labai daug!
Tikrai tas pokalbis buvo iššūkis, bet praėjo labai gerai. A. Mamontovas – labai šiltas žmogus. Aišku, tai nebuvo toks betarpiškas, draugiškas pokalbis kaip su čia gyvenančiais lietuviais. Bet jis buvo pavykęs ir jau, matyt, į savo gyvenimo aprašymą galiu įsirašyti, kad sugebu kalbinti ir tokio lygio žvaigždes.
Ar kuriant laidą praverčia profesionalios režisierės įgūdžiai? Juk esi sukūrusi ir ne vieną apdovanojimais įvertintą filmą.
Labai geras klausimas. Buvau ir pati sau jį uždavusi. Fimai kuriami ilgą laikotarpį, bent kelis metus. Tai nėra toks greitas dalykas, kur tuoj pat matai rezulatą. Tai yra daug jėgų ir kantrybės reikalaujantis darbas, kuris kartais ir nepasisiseka. Įvertinus, kad aš esu užsienetė, man tikrai nėra taip paprasta čia kurti filmus, viskas yra tris šimtus kartų sunkiau.
Kai žmones mane sveikina su įvairiais laimėjimais, ne visada žino, kad tai yra ilgo proceso aisbergo viršūnė. Kad už to slypi darbas ir dar kartą darbas, kartais nesėkmės ir nusivylimai ir, žinoma, daug kantrybės.
Tai ši video rubrika duoda kur kas greitesnę satisfakciją. Padeda palaikyti tą raumenį, dažniau matyti rezultatą. Šita prasme kurti laidas – lengviau. Bet techniškai tai nėra paprasta. Matyt, visi įsivaizduoja, kad aš turiu visą komandą už nugaros, nors taip nėra. Aš pati ieškau pašnekovų, pati paruošiu filmavimo vietą, aš dirbu operatoriumi ir įrašau garsą, paprastai tai daro garsistai.
Kai žmones mane sveikina su įvairiais laimėjimais, ne visada žino, kad tai yra ilgo proceso aisbergo viršūnė. Kad už to slypi darbas ir dar kartą darbas, kartais nesėkmės ir nusivylimai ir, žinoma, daug kantrybės.
Todėl būna tokių siurprizų, kad man nepastebėjus kamera išsikrauna. Tada turiu montuodama sugavoti kaip tai ištaisyti, kuo uždengti ir tai yra papildomas darbas. Kitas dalykas – prašau nepeikti manęs dėl to kaip atrodau kadre, nes apie tai mažiausiai galvoju!
Mano galvoje sukasi kitos mintys: ko paklausti žmogaus, kad kameros neišsijungtų, ar garsas įsirašinėja. Turiu sekti labai daug dalykų vienu metu. Kartais matau, kad esu susikūprinusi ar išsidarkiusiais plaukais, bet galvoju, kad svarbesnis yra pašnekovas, o aš prie savęs jau pripratau. Bet tuo pačiu savimi didžiuojuosi, net tai tikrai nėra paprasta.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“
