Tokie buvo praeito šimtmečio Italijos lietuviai: dėl politinių aplinkybių priversti palikti Tėvynę, visa širdimi atsidavę jai tarnavo, nelaukdami nei atlygio, nei greito pripažinimo. Tai mūsų pareiga įvertinti jų triūsą. Lietuva neturi užmiršti tų, kurie dėl jos gyveno. Birutė Žindžiūtė Michelini, lituanistė, lietuvių kalbos docentė Parmos universitete Vilniaus
2021 m. sausio 1 d. įsigalioja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimai. Pagal pakeitimus, visi vaikai iki 18 metų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdami, turės teisę į daugybinę pilietybę – būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, – nepriklausomai nuo to, kada įgijo kitos
Tarptautinis muzikos festivalis „Le strade d'Europa. Lietuva – Italija“ per Lietuvos ir Italijos miestus šiemet turėjo nuvilnyti jau dvyliktą kartą. Ilgai brandintus, planuotus ir derintus profesionaliausio Italijos lietuvių rengiamo muzikinio projekto Italijoje koncertus sukaustė pandemija. Tačiau festivalio klausytojai pamiršti neliks, organizatoriai dovanoja išskirtinę dovaną –
Ar kada susimąstėte, kiek su Lietuva susijusių vietų galima rasti įvairiais kultūros ir istorijos paveldo lobiais turtingoje Italijos teritorijoje? Tokių salelių tikrai yra, tačiau ne visos jos atrastos, ne visos ištyrinėtos, ne apie visas esame girdėję, ne visas aplankę. Kad Lietuvą Italijoje būtų galima rasti
Prabangiomis aukštosios mados parduotuvėmis garsėjančioje, centrinėje Florencijos Tornabuoni gatvėje, ant 10-uoju numeriu pažymėto namo kabo atminimo lenta, skirta iš garsiosios Lietuvos kunigaikščių Oginskių šeimos kilusiam kompozitoriui Mykolui Kleopui Oginskiui (1765 – 1833). Italijojoje, Florencijos mieste M. K. Oginskis apsigyveno 1823 m. ir atsidavė kūrybai. Rašė prisiminimus,
Sumanymas Romoje įkurti lietuvių kolegiją siekia tarpukario metus, tačiau jis buvo įgyvendintas tik po Antrojo pasaulinio karo, kai Romoje atsidūrė kelios dešimtys nuo komunistų iš Lietuvos pabėgusių kunigų ir klierikų. Iš pradžių jie laikinai glaudėsi kitose Romos kolegijose, o 1946 metais, Amerikoje gyvenusio kunigo Antano
Siauru kalnų serpentinu įvažiavus į viduramžių miestelį Itala, netoli Mesinos, Sicilijos saloje, pasitinka meno kūrinys ant sienos. Tai – lietuvių menininkės Eglės Narbutaitės 2020-ųjų liepą per savaitę nutapytas kūrinys, pavadinimu „LabasItala“. Unikalus jis ne tik vieninteliu tokiu lietuvišku įspaudu Sicilijoje, bet ir gilia mintimi. Piešinys ant
„Vieną kartą, gyveno…“ Dažniausiai taip prasideda pasakos. Norintiems pasinerti į pasakų pasaulį, kurio kūrime įspaudą paliko ir lietuviai, verta aplankyti Sant'Angelo di Roccalvecce miestelį Viterbo provincijoje, apie 100 kilometrų į šiaurę nuo Romos. Mažytis miestelis, kuriame nėra turistus traukiančių architektūros šedevrų, nėra nė vieno viešbučio nei
Rusų valdžios pasisavintos „Villa Lituania“ ambasados pastato garbei pavadinta vila ir čia pat veikianti Popiežiškoji lietuvių šv. Kazimiero kolegija suvaidino svarų vaidmenį okupacijos metais ir taip pat tapo pasaulio lietuvių susitikimo centru. 1946 m. Romoje, Casalmonferrato gatvės 20-ajame name, buvo įkurta kolegija. Čia prieglobstį nuo
Grožiu pribloškiančiame mieste, renesanso lopšiu vadinamoje Florencijoje, yra Lietuvos vardu pavadinta gatvė. Ji buvo inuaguruota 2016-ųjų rugsėjį iškilmingos ceremonijos metu. Lietuvos vardas buvo suteiktas gatvei, esančiai Europos rajone, prie Prancūzijos aikštės. Įdomi ir simboliška detalė, kad gatvė, kuriai suteiktas Lietuvos vardas, anksčiau buvo iki šiol
