Tokie buvo praeito šimtmečio Italijos lietuviai: dėl politinių aplinkybių priversti palikti Tėvynę, visa širdimi atsidavę jai tarnavo, nelaukdami nei atlygio, nei greito pripažinimo. Tai mūsų pareiga įvertinti jų triūsą. Lietuva neturi užmiršti tų, kurie dėl jos gyveno.

Birutė Žindžiūtė Michelini, lituanistė, lietuvių kalbos docentė Parmos universitete

Vilniaus Darbo Raudonosios vėliavos ordino valstybinis V. Kapsuko universitetas – taip sovietmečiu vadinosi ši aukštoji Lietuvos mokykla, kurioje studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, o 1976 m. pamačiau tikrą italą, būsimą savo vyrą Guido Michelini. Sugebėjęs įveikti užsieniečiams taikomus draudimus, jis čia atvažiavo mokytis lietuvių kalbos, vėliau apgynė filologijos mokslų kandidato ir daktaro disertacijas.

Mūsų pažintis laikui bėgant virto rimta draugyste. Kiekvienas naujas atvykimas į Lietuvą jam būdavo labai sudėtingas, o bandymas man (dar Sibire gimusiai) apsilankyti Italijoje – iš viso neįmanomas. Tik po metrikacijos Vilniaus santuokų rūmuose 1984 m. vasarą, gavau teisę išvažiuoti į Italiją. Manau, kad tuo laiku buvau jei ne vienintelė, tikrai viena iš nedaugelio pastoviam gyvenimui čia atsiradusių „sovietinių“ lietuvių.

Laimei, per vyrą netrukus galėjau susipažinti su Italijoje gyvenusiais senosios kartos lietuviais – tikrais šviesuoliais ir Lietuvos patriotais, atvykusiais čia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą arba palikusiais Tėvynę su 1944 m. egzodo banga. Nuoširdžiausi santykiai užsimezgė su monsinjoru Vincu Mincevičiumi (1915-1992), vienu aktyviausių išeivijos lietuvių, kurį mano vyras pažino jau po pirmojo savo grįžimo iš Lietuvos 1976 m. ir kurio globą (rūpinosi ir padėjo visiems, kas domėjosi Lietuva ir nebuvo abejingas jos likimui) jautėme visą gyvenimą. Džiaugdamasis mano atvykimu, monsinjoras suorganizavo bažnytinę mūsų santuoką Parmoje, kur mus sutuokė keturi lietuviai kunigai: Vokietijoje gyvenęs Europos lietuvių vyskupas Antanas Deksnys (1906-1999), jo sekretorius monsinjoras Paulius Jatulis (1915-1995), kunigas rozminietis Tasius Ereminas (1915-2001) ir pats V. Mincevičius, atvežęs Jono Pauliaus II palaiminimo bulę ir savo pamoksle gražiai prisiminęs pavergtąją Lietuvą. Mintimis prie jos sugrįždavom visada, susitikę Romoje, Parmos Apeninuose ar Alpių namelyje šalia Aostos. Daug pasakodavo apie savo darbus, bet neužmiršdavo ir kitų tautiečių.

Su ypatinga pagarba kalbėdavo apie istoriką Zenoną Ivinskį (1908-1971), kuris po studijų Lietuvos ir Vokietijos universitetuose dirbo Lietuvoje, 1944 m. emigravo iš jos, 1949-1963 m. gyveno Romoje ir sistemingai tyrinėjo su Lietuva susijusius Vatikano archyvų dokumentus. Neturėdamas apmokamos tarnybos gyveno sunkiai, šelpiamas V. Mincevičiaus ir kitų Romos lietuvių, bet dirbo su aistra, ją taip apsakydamas: „Įsivaizduokime mažytę skruzdėlytę, besirausiančią didžiulio skruzdėlyno papėdėje. Šitaip čia atrodo darbas vieno žmogaus, norinčio pažinti savo krašto medžiagą“. Remdamasis surinktais faktais, prof. Ivinskis parašė daug vertingų darbų; jau po jo mirties 1978 m. Romoje pasirodė LKMA rūpesčiu išleista Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties.

Pats V. Mincevičius išvyko iš Lietuvos 1934 m., mokėsi pas tėvus saleziečius Turine, dirbo jų mokyklose, paskui studijavo teologiją Grigaliaus universitete Romoje.

1950 m., tapęs Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovu Italijai, visą gyvenimą skyrė sovietų valdžios nusikaltimų Lietuvoje demaskavimui. 1954 m. pradeda leisti „Elta press“ biuletenį (ėjusį iki 1984), kuris atskleisdavo italų visuomenei, dažnai dezinformuojamai vietinių komunistų ar Maskvos propagandos, tą tikrovę, kurioje buvo priversti gyventi jo tėvynainiai; nuo 1972 m. šiame biuletenyje publikuojama Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika, paties Mincevičiaus verčiama į italų kalbą. Nuo 1954 m. iki mirties jis vadovavo 1952 m. įsteigtai Italijos lietuvių bendruomenei, sugebėdamas į jos renginius pritraukti aukščiausio rango Italijos politikų ir dvasininkų. Tokias galimybes suteikia ilgametis Mincevičiaus bendradarbiavimas su kardinolu Antonio Samorè (1905-1983), tarpukario metais dirbusiu Šv. Sosto Nunciatūroje Kaune, o vėliau užėmusiu svarbias tarnybines pareigas Vatikane.

Sunku išvardinti visus šio nenuilstamai dirbusio žmogaus nuopelnus: plačiau yra rašyta apie Mincevičiaus indėlį įrengiant Lietuvos koplyčią Šv. Petro bazilikos kriptoje Vatikane, apie lietuviškais akcentais praturtintą Samorè gimtinę, Parmos Apeninuose įsikūrusį Bardi miestelį – Lietuvos jo pabarstyta po visą Italiją.

Tuoj po mano atvykimo, 1984 m. rudenį, V. Mincevičiaus kvietimu abu su vyru viešėjome svečių namuose Villa Lituania Romoje. Ta proga buvau supažindinta su monsinjoru Ladu Tulaba (1912-2002), vienu iš Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijos steigėju ir ilgamečiu jos rektoriumi, taip pat su V. Mincevičiaus kambario kaimynu ir bičiuliu monsinjoru Vytautu Kazlausku (1919-2008), su kuriuo teko daugiau pabendrauti.

V. Kazlauskas laikėsi panašios ideologinės orientacijos, kaip V. Mincevičius: abu aštriai pasisakė prieš sovietinį režimą, o už skelbiamą tiesos žodį buvo patekę į KGB „juodąją knygą“. Tik skyrėsi jų švietėjiškos veiklos adresatai: pirmasis spausdintu žodžiu kreipdavosi į Italijos gyventojus, antrasis – radijo bangomis į tėvynainius lietuvius, skirtingomis kalbomis skleisdami įvairiapusę informaciją ir pogrindyje parengtą Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Baigęs teologijos studijas VDU Kaune, V. Kazlauskas 1944 m. pasitraukia į Vakarus, studijuoja Insbruko, vėliau – Grigaliaus universitete Romoje, kur įsigyja teologijos daktaro laipsnį. 1950 m. jam patikėtos Vatikano radijo laidų vedėjo pareigos, kuriose lieka iki 1988 m., kuomet dėl pernelyg antisovietinės laidų krypties jam pasiūlyta anksčiau laiko išeiti į pensiją.

Palikęs Vatikano radiją, V. Kazlauskas grįžo į Lietuvą ir prisidėjo prie VDU atkūrimo, buvo šio universiteto kapelionas, religijotyros dėstytojas. Būtent čia jį sutikau 1993 m. rugsėjį per mokslo metų inauguraciją, kurioje dalyvavau kartu su savo vyru, turėjusiu skaityti kalbotyros kursą VDU doktorantams.

1987 m. Bardyje V. Mincevičius supažindino mane su jėzuitu prof. Pauliumi Rabikausku (1920-1998), kartu su kuriuo važiavo į Conegliano mieste surengtą konferenciją, skirtą Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui; vėliau, rašydama knygą apie Lietuvą, ne kartą konsultavausi su juo istoriniais klausimais.

Pradėjęs teologijos mokslus Lietuvoje, 1944 m. P. Rabikauskas emigravo į Vokietiją, toliau mokėsi ir dėstė Bavarijos jėzuitų kolegijose. Atvykęs į Romą, tęsė studijas Grigaliaus universitete, kuriame nuo 1953 m. iki pat pensijos dėstė lotyniškąją paleografiją ir bažnytinę diplomatiją, 1961 m. gaudamas profesoriaus vardą, 1975-1978 m. eidamas universiteto prorektoriaus pareigas.

Visą laisvalaikį P. Rabikauskas skyrė Lietuvos istorijos tyrinėjimams Vatikano bei jėzuitų archyvuose. Ypač vertingi jo straipsniai Vilniaus universiteto istorijos klausimais: būdamas geriausias šios srities specialistas, lieka nepakviestas į jubiliejines iškilmes Vilniuje, 1979 m. švenčiant 400-ąsias universiteto metines. Bet tame pačiame Vilniaus universitete 1994 m. P. Rabikauskui suteikiamas garbės daktaro vardas – nenumatomi istorijos vingiai!

Ne mažiau garbi pažintis siejo su P. Rabikausko kolega jėzuitu Antanu Liuima (1910-2000), kuris po ilgų studijų ir darbo metų Lietuvos bei užsienio universitetuose nuo 1951 m. apsistoja Romoje ir Grigaliaus universitete ima dėstyti asketinę ir mistinę teologiją, o 1957 m. gauna profesoriaus vardą. Kartu su kitais į Vakarus pasitraukusiais mokslininkais, A. Liuima imasi iniciatyvos atkurti Tėvynėje veikusią ir sovietų valdžios uždarytą Lietuvių katalikų mokslo akademiją. Jos būstinei pasirinktas Grigaliaus universitetas, kur 1957 m. įvyksta pirmasis LKMA suvažiavimas. A. Liuima tampa ilgamečiu akademijos prezidentu ir aktyviai prisideda (kaip ir P. Rabikauskas) prie jos veiklos; jų pastangomis 1992 m. LKMA grįžo į Lietuvą, kur veikia iki šios dienos.

1990 m. birželį, dalyvaudama neseniai išėjusios mano knygos apie Lietuvą pristatyme Romoje, susipažinau su diplomatu ir žurnalistu Kaziu Lozoraičiu (1929-2007), su kuriuo vėliau nesyk teko pasimatyti. Su jo broliu Stasiu (1924-1994), tuo metu dirbusiu Lietuvos ambasadoriumi JAV, susipažinau kiek vėliau, 1994 m. sausį, per Pavijos universitete vykusią tarptautinę Lietuvai skirtą konferenciją, kurioje abu dalyvavome su pranešimais: atmintyje įstrigo privačių pokalbių nuotrupos, neslepiančios nusivylimo tuo, kad nuo komunizmo pabėgusi Lietuva savo prezidentu pasirinko komunistų partijos sekretorių Brazauską.

Lozoraičių šeimos nuopelnų Lietuvai tikrai nereikia pristatinėti, norisi tik pasidžiaugti turtinga iš 16.000 vienetų susidedančia šios šeimos archyvo kolekcija, padovanota Lietuvos nacionalinei Mažvydo bibliotekai.
Trumpam dar noriu prisiminti tėvą Tasių Ereminą. Neįkainojamas jo nuopelnas – Katalikiškajame Milano universitete atsiradęs lietuvių kalbos kursas (pirmasis pokario laikų Italijoje), iškovotas žemaitišku jo atkaklumu. Nuo 1977 m. šį kursą (vėliau papildytą Guido Michelini seminarais apie lietuvių kalbos svarbą indoeuropeistikai) dėstė pats Ereminas, o 1986-taisiais jį perleido man. Įdomu priminti, kad Ereminas nebuvo pirmasis lietuvis, dirbęs šiame Milano universitete: 1939 m. žymi psichologė Agota Šidlauskaitė (1914-2017) čia baigė magistrantūros studijas, vėliau apgynė daktaro disertaciją vaikų psichopatologijos srityje, o 1948 m. emigravo į Kanadą.

Tokie buvo praeito šimtmečio Italijos lietuviai: dėl politinių aplinkybių priversti palikti Tėvynę, visa širdimi atsidavę jai tarnavo, nelaukdami nei atlygio, nei greito pripažinimo. Tai mūsų pareiga įvertinti jų triūsą. Malonu, kad daugelis iš minėtųjų jau pagerbti Lietuvoje: ne vienam suteiktas garbės daktaro vardas, kiti paskelbti gimtojo krašto garbės piliečiais. Bet su liūdesiu vėl grįžtu prie monsinjoro V. Mincevičiaus (tarp kitko, dovanojusio VU bibliotekai paties surinktą turtingą LDK žemėlapių ir knygų kolekciją): gal dėl to, kad netikėta mirtis jam sutrukdė apsilankyti išlaisvintoje Lietuvoje, o gal dėl kitų priežasčių, bet liko joje mažiau žinomas.

Dar 2002 m., atkūrus Italijos lietuvių bendruomenę, naujai išrinktasis jos pirmininkas Saulius Kubilius viename interviu yra sakęs apie V. Mincevičių: „Šis žmogus – šviesus pavyzdys ne tik mūsų bendruomenei. Už nuopelnus Lietuvai jis vertas aukščiausio valstybės įvertinimo“. Deja, žodžiai dar turi virsti darbais. Gal būtų galima tą padaryti 2022 m., prisimenant Italijos lietuvių bendruomenės įkūrimo 70-metį ir pagerbiant 30-tąsias Mincevičiaus mirties metines?

Lietuva neturi užmiršti tų, kurie dėl jos gyveno.

Tekstas paruoštas Italijos lietuvių suvažiavimo Italoje 2020 m. spalio 2-4 d. konferencijai „30 lietuviškų įspaudų Italijoje / Trenta impronte lituane in Italia“.