Kodėl tik mažas procentas Italijos lietuvių rūpinasi savo atžalų lituanistiniu švietimu?
Populiarinti lituanistinį švietimą užsienyje yra vienas pagrindinių dabartinės Lietuvos vyriausybės prioritetų. Tam, kad lietuvių kalbos mokymas užsienyje išeivių vaikams taptų prieinamesnis ir patrauklesnis, atliekami įvairūs tyrimai, kuriamos strategijos ir lituanistinį švietimą remiančios reformos. Nors tikslai per artimiausius metus kelis kartus padidinti besimokančiųjų lituanistinėse mokyklose skaičių, neabejotinai, ambicingi, daug svarbių elementų lemia tėvų pasirinkimą mokyti ar ne savo atžalas lietuvių kalbos. Aktyvioje ir pirmąją pasaulyje virtualią lituanistinę mokyklą savanoriškais pagrindais įkūrusioje Italijos lietuvių bendruomenėje ši problema taip pat aktuali. Kokios jos tikrosios priežastys ir galimi sprendimo būdai, tyrė Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentės Gabrielė Galinytė ir Justina Puvačiauskaitė.
Gabrielė Galinytė
ITLIETUVIAI.IT
Praėjusių metų rudenį su kolege Justina Puvačiauskaite, atlikdamos profesinę praktiką Italijos lietuvių bendruomenėje, iš Italijos lietuvių išgirdome susirūpinimą: kodėl mažai tautiečių leidžia savo vaikus į lituanistines mokyklas? Kodėl kai kurios mamos pasirenka apleisti savo gimtąją kalbą ir neperduoda jos atžaloms? Susidomėję šiuo klausimu, nusprendėme atlikti akademinį tyrimą ir tokiu būdu užčiuopti šios problemos priežastis.
Italijos lietuvių bendruomenė išgyvena renesansą, sparčiai plečiasi ir aktyviai buriasi, o net 80 proc. šalyje gyvenančių lietuvių sudaro moterys. Visgi, kaip matoma praktikoje, šių aspektų neužtenka aktyviam Italijos lietuvių įsitraukimui į lituanistinį švietimą.
Dabartinė Vyriausybė, aktyviai domėdamasi lietuvių diasporos aktualijomis, atkreipė dėmesį į vieną esminių problemų – jaunoji karta nebesimoko lietuvių kalbos. Pripažinus, kad situacija kelia nerimą, pradėta itin plačiai diskutuoti lituanistinio švietimo tema, užsibrėžiant ambicingus tikslus. Pagal Pasaulio lietuvių bendruomenės duomenis, šiuo metu tik apie 6 proc. lietuvių emigrantų šeimų leidžia savo vaikus į lituanistines mokyklas. Šio rodiklio padidinimą bent iki 10 proc. Vyriausybė įvardija kaip vieną iš savo veiklos prioritetų, iki 2030-ųjų žadama pasiekti, kad vaikų lituanistinėse mokyklose skaičius dar padvigubėtų.
Apžvelgę akademinę literatūrą, pamatėme, kad pagal įvairių studijų prielaidas, aktyvumas vietinėje lietuvių bendruomenėje bei moteriškoji lytis yra itin svarbūs elementai lietuviškojo identiteto ir kalbos emigracijoje išlaikymui. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Italijos atveju šie du aspektai yra teigiami: Italijos lietuvių bendruomenė išgyvena renesansą, sparčiai plečiasi ir aktyviai buriasi, o net 80 proc. šalyje gyvenančių lietuvių sudaro moterys. Visgi, kaip matoma praktikoje, šių aspektų neužtenka aktyviam Italijos lietuvių įsitraukimui į lituanistinį švietimą. Todėl buvo poreikis tai ištirti detaliau.
Tyrime buvo atlikta kiekybinė apklausa, kurioje sudalyvavo 116 respondentų (Italijos lietuvių, turinčių vaikų), iš jų net 115 buvo moterys. Taip pat atlikti 6 pusiau struktūruoti-giluminiai interviu, kurie skirti suprasti gilesnes problemas ir situacijas, kurių kiekybinėje apklausoje nėra įmanoma sužinoti. Renkant tyrimo duomenis, buvo stengiamasi pasiekti tiek Italijos lietuvių bendruomenėje aktyvius, tiek neaktyvius narius ir pastebėti, ar tyrime keliama problema gali koreliuoti su aktyvumu bendruomenės veikloje.
Tarp respondentų dominavo aiški, 30–49-erių metų, amžiaus grupė. Didžioji dalis į apklausos klausimus atsakiusių Italijos lietuvių yra susituokę arba turi partnerį italą(-ę) ir Italijoje gyvena daugiau nei dešimtmetį.
Daugiau nei pusė respondentų atskleidė, jog savo mišrioje, dažniausiai italo ir lietuvės, šeimoje bendrauja abejomis, italų ir lietuvių, kalbomis. Visgi, trečdalis pasisakė bendraujantys tik italų kalba.
Žvelgiant į Italijos lietuvių santykį su Lietuva, galime pastebėti akivaizdžią tendenciją, jog lietuvaičiai linkę dažnai lankytis gimtojoje šalyje: didžioji dalis atsakiusių prieš pandemiją pas artimuosius sugrįždavo kartą per pusmetį ar metus, o savo santykį su gimtąja šalimi prieš išvykstant gyventi svetur įvertino kaip patriotišką ir glaudų. Visgi, nors požiūris Lietuvos atžvilgiu iki išvykstant gyventi į Italiją, respondentų buvo vertinamas palankiai, šiandieninis jų aktyvumas Italijos lietuvių bendruomenėje nėra didelis (vidurkis siekia 2,28 balo iš 5).
Daugiau nei pusė respondentų atskleidė, jog savo mišrioje, dažniausiai italo ir lietuvės, šeimoje bendrauja abejomis, italų ir lietuvių, kalbomis. Visgi, trečdalis pasisakė bendraujantys tik italų kalba. Paprašyti įvertinti, kaip svarbu, kad jų vaikai mokėtų lietuvių kalbą, respondentai šį faktorių įvertino kaip itin svarbų. Be to, didžioji dauguma atsakiusiųjų atskleidė, kad jų partneris italas pritaria ir palaiko arba nesikiša į sprendimą dėl klausimo, ar vaikui svarbu mokytis lietuvių kalbos.
Nors, pagal respondentų atsakymus, būtų galima spręsti, kad šeimose nekyla kliūčių, galinčių trukdyti mokyti Italijoje gyvenančius vaikus lietuvių kalbos, net 67 proc. respondentų nurodė, kad savo vaikų neleidžia į lituanistinę mokyklą, o net trečdalis respondentų atsakė, kad su lituanistiniu švietimu susijusiomis edukacinėmis veiklomis savarankiškai namuose visiškai neužsiima.
„Lietuvių kalba reikalinga tik Lietuvoje. Nemanau, kad mano vaikai pasirinks ten gyventi, kai užaugs“, – savo sprendimą paaiškino viena iš tyrime dalyvavusių respondenčių. Kita respondentė teigė: „Problemos slypi ne prieinamume, o kad tikrai daug Italijos lietuvių nebenori turėti nieko bendro su Lietuva, nebeturi pilietybės ir savo vaikų nemoko lietuviškai.“
Žvelgiant į kitas, ne iš individų požiūrio kylančias kliūtis, galima išskirti patogumo klausimus (laiko stoką, ekonominę šeimos padėtį, didelį vaikų mokymosi krūvį Italijos mokyklose ir užimtumą), taip pat itin svarbios ir fizinės lituanistinės mokyklėlės, juntamas itin didelis jų poreikis.
„Asmeniškai manau, kad Italijos lituanistinės mokyklos nelankymas susijęs su atstumais ir laiko resursais. Italija didelė, labai daug laiko užima iš priemiesčio atvykti į mokyklą. Taipogi tam yra paskiriama visa diena, kurių ir taip šeimoje trūksta bendram laiko leidimui. Laikas skiriamas šeimos laisvalaikio kaina”, – savo nuomone dalijosi viena iš respondenčių.
Tyrimo metu gauta ir kitokių atsakymų, kodėl vaikai nelanko lituanistinės mokyklos: kai kurios „mokytojos pačios itališkai nemokėdavo, o vaikai, kadangi patys nemokėdavo lietuviškai, greitai pradėdavo ignoruoti“, „trūksta organizuotumo“, „lankyta mokyklėlė atmušė interesą.“
„Visgi, dauguma tėvų ar mamų nemokina vaiko lietuviškai dėl sąmoningumo stokos“, – įžvelgė viena iš tyrime dalyvavusių respondenčių.
Vertinant respondentų atsakymus apie vaikų motyvaciją, pastebėta, kad jeigu vaikas pareiškia norą ar neįsitraukimą (tai ypač būdinga vyresniame amžiuje), tėvai linkę „pasiduoti“, apleisti lietuvių kalbą ir su atžala kalbėti tik itališkai.
„Pati pamirštu lietuviškai su jais kalbėti. Noriu, kad vaikai išmoktų kalbėti, nors pati ir nekalbu“, – savo patirtimi su tyrėjomis interviu metu dalijosi Italijoje gyvenanti ir du vaikus mišrioje šeimoje auginanti lietuvaitė.
2020-aisiais per pandemiją įkurta Virtuali lituanistinė Italijos mokykla įvardintas logistines ir laiko problemas, atrodo, galėtų išspręsti. Tačiau iš tyrime surinktų atsakymų matyti, jog tai nėra vienintelė ir lituanistinio švietimo stokos problemą išsprendžianti išeitis. Respondentai teigė, kad jų vaikai tokio tipo pamokose nesusikaupia, daliai tokia galimybė priimtina tik esant pandeminei situacijai, o kita dalis tėvų prisipažino, kad nuotolinis mokymas jiems tiesiog idėjiškai nėra priimtinas.
„Tiesiog nebeatlaiko akys, o Lombardijoje nėra jokios fizinės mokyklėlės“, – pabrėžė tyrime dalyvavusi mama.
Visgi, nors tyrimas atskleidžia neišspręstas ar kol kas dar neapčiuoptas lituanistinio švietimo Italijoje problemas, Italijos lietuvaičiai tokio švietimo svarbą bendrai vertina kaip itin didelę (4.16 balo iš 5).
„Lankome bent vieną kartą per savaitę. Patirtis džiuginanti. Sūnus laukia pamokų, noriai dalyvauja, jam patinka. Be mokyklėlės daugiau kontaktų su lietuviais neturime“, – džiaugėsi viena iš tyrime dalyvavusių mamų.
Po atliktos analizės bendruomenei pateikėme rekomendacijas, susijusias su didesniu tėvų įtraukimu ir jų poreikių, patarimų išklausymu, Siūlymus dėl didesnio mokymosi programų nuoseklumo, įvestos nuoseklios vertinimo sistemos, kuri padėtų matuoti naudą, vaiko pasiekimų lygį ir suteiktų grįžtamąjį ryšį tėvams. Taip pat išryškėjo poreikis specialistų vedamiems, tėvams skirtiems seminarams, tokiomis temomis kaip: vaiko auklėjimas dvikalbėje šeimoje, bendravimas su vaikais, praradusiais motyvaciją, vaikų edukacijoms skirto laiko planavimas.
Be to, siekiant populiarinti lituanistinį švietimą, labai svarbu dažniau organizuoti Pasaulio lietuvius jungiančius renginius lituanistinio švietimo temomis siekiant pasidalinti patirtimi ir tobulėti.
