Home / BENDRUOMENĖ  / „Draugystės tiltas“ atsisveikino su Roma: liko lietuvybės jausmas ir neišdildomi įspūdžiai

„Draugystės tiltas“ atsisveikino su Roma: liko lietuvybės jausmas ir neišdildomi įspūdžiai

Paskutinį vasaros savaitgalį vykęs lituanistinių mokyklų ir šeimų sąskrydis „Draugystės tiltas“ tema „Gintaro keliu į Amžinąjį miestą“ į Romą sutraukė daugybę lietuvių šeimų iš visos Europos. Praėjus kelioms dienoms po renginio pabaigos, svečiams į savo namus iš amžinojo miesto išsivežus neišdildomus įspūdžius ir puoselėjamos lietuvybės jausmą, sąskrydžio dalyviai pasakoja ką išgyveno Romoje tą išskirtinį savaitgalį. Naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT su „Draugystės tilto“ organizacine komanda kalbėjosi apie bendrystės jausmą, lietuvybės sklaidos svarbą ir renginiui koją bandžiusią pakišti pandemiją

Greta Talat-Kelpšaitė
ITLIETUVIAI.IT

Suvažiavimo idėja gimė Švedijoje

Kasmetinis lituanistinių mokyklų ir šeimų sąskrydis „Draugystės tiltas“ kaskart keliauja vis į kitą šalį. 16-ąjį kartą vykusio pasaulio lietuvių susitikimo stotele tapo Roma. Italijoje „Draugystės tiltas“ vyko antrą kartą, prieš devynerius metus lietuvybės tiltai buvo tiesiami Sardinijos saloje.

Pirmosios sėklos šiam išskirtiniam sąskrydžiui, sutraukiančiam lituanistinio švietimo užsienyje entuziastus, pasėtos Švedijoje, kur buvo suorganizuotas pirmasis „Draugystės tiltas“. Jame dalyvavo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke, nuo to laiko sudalyvavusi jau beveik dešimtyje suvažiavimų.

„Čia vyravo šeimyninė dvasia ir ji suteikė viltį, kad viskas bus gerai. Aš išsivežu labai gerą jausmą, kad nesvarbu, kur gyvename, gyvenimas vyksta toliau, vėl visi susitinkame“, – D. Henke.

„2005 metais Švedijos lietuvių bendruomenė su „Saulės mokykla“ pasiūlė Europos lituanistinėms mokykloms, kurių tada nebuvo labai gausu, susitikti. Pakvietėme vaikus, mokytojus, tėvus. Tada dar nežinojome į kurią pusę viskas links, į ką išaugs pasėta sėkla. Kaip matome dabar, ji išaugo į labai gražią tradiciją.

Na, o paskui keliavome po visą Europą. Kelis kartus Vokietijoje pačiai teko organizuoti suvažiavimus, taip pat vykome į Jungtinę Karalystę, buvome ir Italijoje, Ispanijoje, net Norvegijoje“, – pasakoja Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė ir priduria, kad kartą „Draugystės tiltas“ vyko ir geografiškai nutolusioje Islandijoje.

Pasak jos, tai buvo vienas egzotiškiausių renginių, į kurį atvyko net ir Amerikos lietuviai. Europinis projektas tąkart taip buvo praplėstas ir už Atlanto krantų.

Pagrindinis akcentas – betarpiškas buvimas drauge

Kalbėdama apie šiais metais Romoje vykusį „Draugystės tiltą“ ir tai, kuo jis skiriasi nuo ankstesnių suvažiavimų, D. Henke sako, kad atmosfera renginyje buvo ypatinga. Po pandemijos daugelis buvo labai išsiilgę buvimo kartu, todėl džiaugėsi galimybe susitikti. Iš viso į sąskrydį suvažiavo apie 100 dalyvių ne tik iš Italijos, bet ir visos Europos.

„Čia atsiskleidė šeimyninis, betarpiškas buvimas kartu, draugystė, bendrystė. Reikia nepamiršti Covid-19 pandemijos konteksto, kai ilgą laiką visi buvom atsiskyrę. Čia vyravo šeimyninė dvasia ir ji suteikė viltį, kad viskas bus gerai. Aš išsivežu labai gerą jausmą, kad nesvarbu, kur gyvename, gyvenimas vyksta toliau, vėl visi susitinkame“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT šiltai pasakoja D. Henke.

Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius atvirai sako po renginio jaučiantis pakylėjimą ir didžiulį džiaugsmą, kad savo šaknis, kalbą ir tradicijas puoselėjančių lietuvių netrūksta.

„Mes esame kaip medžiai ir šaknys mums yra labai svarbu. Tu gali būti kur nori, bet kai tu žinai iš kur esi, kas esi ir kur tavo šaknys – tau daug lengviau prigyti kitoje žemėje. Kai tu neturi tapatybės, identiteto – tai yra tarsi šioks toks kybojimas ore“, – R. Šlepavičius.

„Į „Draugystės tiltą“ suvažiuoja tie lietuviai iš kitų šalių, kuriems svarbu jų tapatybė ir jie nori tą tapatybę perduoti ir savo vaikams. Žmonės eikvoja savo laiką, pinigus, nes tai jiems svarbu. Jiems lietuvybė ne kažkas tokio abstraktaus, o konkretūs žingsniai, kuriuos jie daro ir tai yra didelė šventė tiek suaugusiems, tiek vaikams“, – šypsosi ambasadorius. 

Pandemijos sukelti iššūkiai

Lietuvos ambasadorius Italijoje pabrėžia, kad renginio sėkmė – visų pirmą jį suorganizavusių Italijos lietuvių bendruomenės pirminininkės Elzės Simonkevičiūtės-Di Meglio ir Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkės Aurelijos Orlovos nuopelnas.

„Nepaisant pandemijos ir kitų sunkumų renginys pavyko ir tai didelė sėkmė. Suprantu, koks tai didelis darbas: sukviesti žmones iš Lietuvos, preciziškai parengti programą. Tokie renginiai yra tam tikras pasitikrinimas, ar einame teisingu keliu? Tai atsakymas – taip, mes einam teisingu keliu. Tai, kas daroma – reikalinga žmonėms. To reikia ir tai sukuria ne tik bendrumo jausmą, bet ir padeda jaunąjai, mažąjai kartai jaustis ir būti mūsų tautos dalimi.

Mes esame kaip medžiai ir šaknys mums yra labai svarbu. Tu gali būti kur nori, bet kai tu žinai iš kur esi, kas esi ir kur tavo šaknys tai tau lengviau daug prigyti kitoje žemėje, o kai tu neturi tapatybės, identiteto tai yra tarsi šioks toks kybojimas ore“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT mintimis dalijasi R. Šlepavičius.

„Reikėjo perrašinėti sutartis, projekto sąmatas, vėl viską derinti iš naujo, iki paskutinės minutės keitėsi programa dėl pandemijos diktuojamų sąlygų. Bet šito nepavadinčiau iššūkiu, iššūkis buvo po tiek pasikeitimų neprarasti norinčių atvažiuoti dalyvių, juos motyvuoti“, – A. Orlova.

Pačios renginio organizatorės tikina, nors kultūriniai renginiai su tautodailininkais, muzikantais, teatro atstovais įvairiuose Italijos miestuose organizuojami ne pirmą kartą, tokio didelio biudžeto bendruomenės renginys buvo pirmasis, kurį joms teko organizuoti.

Kaip teigia suvažiavimo organizatorė A. Orlova, didžiausias nesklandumas buvo tai, kad, renginio datą net du kartus reikėjo perkelti dėl pasaulį sukausčiusios pandemijos, o tai sukėlė problemų, įnešė nežinios ir papildomų rūpesčių. Nepasaint visko, pandemija laukiamo renginio nesužlugdė.

„Reikėjo perrašinėti sutartis, projekto sąmatas, vėl viską derinti iš naujo, iki paskutinės minutės keitėsi programa dėl pandemijos diktuojamų sąlygų. Bet šito nepavadinčiau iššūkiu, iššūkis buvo po tiek pasikeitimų neprarasti norinčių atvažiuoti dalyvių, juos motyvuoti. Kai kuriems teko net 2 kartus pasikeisti lėktuvo bilietus“, – patirtimi dalijasi A. Orlova.

Organizaciniuose darbuose užgimusi draugystė

Paklaustos ar įsibėgėjus organizaciniams darbams moterims neteko susipykti, jos buvo atviros.

„Nesusipykom, bet nesusipratimų būta. Svarbiausia nelaikyti savyje nuoskaudos jei tokia būtų, pasikalbėti. Gali nenoromis interpretuoti situaciją kitaip, negu kokia ji buvo iš tikrųjų. Tokiais momentais, reikia pailsėti, nespręsti situacijos streso, nuovargiu metu, o pailsėjus atvirai pasikalbėti ir viskas išsisprendžia“, – teigia A. Orlova. 

Tačiau abi moterys tikros, renginys padėjo joms atrasti vieną kitą. Anksčiau bendravusios tik bendruomenės klausimais, šiandien organizatorės jau yra tapusios geromis draugėmis. 

„Matome bendrą tikslą, vizija mūsų abiejų yra ta pati, tačiau idėjos mūsų skirtingos ir vienas kitą puikiausiai papildome. Atradau draugę su kuria galiu kalbėtis telefonu iki paryčių“, – šypsosi E. Simonkevičiūtė-Di Meglio. 

Orgnizatorėms antrina ir Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Henke. Esą panašūs renginiai ne tik suteikia galimybę maloniai ir prasmingai praleisti laiką, bet ir pats jų organizavimas stiprina bendruomenę. 

„Per tuos metus bendruomenė ruošdama renginį sustiprėja. Todėl suvažiavimas reikšmingas dėl kelių priežasčių – sustiprėja bendruomenė ir žmonės turi galimybę sudalyvauti, pamatyti vieni kitus, pažiūrėti kitas šalis ir jų aktyvistus. Taip pat atsiskleidė nauja galimybė – galime pamatyti tą miestą, kuriame vyksta „Draugystės tiltai“, – teigia pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Henke.

Didžiausia nauda – vaikams

Vis gi, didžiausia šio kasmetinio sąskrydžio naudą jaučia tie, kuriems sąskrydis yra skirtas pirmiausiai – užsienio lietuvių vaikai. Pasak Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Italijoje, tapatybės klausimas itin aktualus mišriose šeimose augantiems mažiesiems lietuviams. 

„Jie turi žinot, kad ir lietuviška tapatybė yra jų dalis – šeimų pareiga tai įskiepyti. Renginyje vaikams buvo smagu žaisti tarpusavyje. Tai, kad jie galėjo pabūti kartu, palakstyti yra svarbi edukacijos dalis. Jie pamatė, kad jie yra iš skirtingų šalių, bet jie yra lietuviai, jie kalba skirtingom kalbom, bet yra ir kalba, kuri juos jungia“, – mintimis dalijasi R. Šlepavičiaus.

Apie tai, koks renginys svarbus vaikams kalba ir Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė. Sąskrydžio metu jiems ne tik perduodama lietuvybės dvasia, jame užgimsta ir tikros draugystės.

„Mano vaikai užaugo su tuo kasmetiniu „Draugystės tilto“ laukimu, jie norėdavo susitikti su bendraminčiais. Vaikai taip susiranda draugų visoje Europoje, taip jiems atveriami horizontai ir kuriami socialiniai ryšiai. Tai labai svarbus ir reikšmingas pamatas“, – pasakoja D. Henke.

„Jie turi žinot, kad ir lietuviška tapatybė yra jų dalis – šeimų pareiga tai įskiepyti. Jie pamatė, kad jie yra iš skirtingų šalių, bet jie yra lietuviai, jie kalba skirtingom kalbom, bet yra ir kalba, kuri juos jungia“, – R. Šlepavičiaus.

Į renginio organizavimą buvo įtraukos ir organizatorių – Aurelijos ir Elzės – šeimos. Paklaustos, ar šeimos nariai noriai įsitraukė ir padėjo, moterys užtikrino, kad taip.

„Tiesą pasakius, visuomet juokauju, kad vyrui nėra kitokio pasirinkimo vedus mane. Gavo visą kultūrinį paketą. Jeigu būna kokių priekaištų, visuomet pakalbame, kas būtų jei gyventume Lietuvoje ir kaip jis jaustųsi ir ką darytų būdamas svetimoje šalyje. Kaip mat priekaištai dingsta. Juk ir mūsų vaikai yra bent iš 2-jų kultūrų. Bet visumoje, jaučiu didelį palaikymą iš vyro ir net klausimų nebūna, kodėl turėčiau puoselėti lietuvybę. Abu suprantam, kad tai darome ne tik sau, kitiems bendruomenės nariams, bet ir mūsų vaikams. Negalime atimti iš vaikų dalies jų šaknų“, – teigia A. Orlova.

Kaip pasakoja E. Simonkevičiūtė-Di Meglio, jos vyras visuose renginiuose dalyvauja labai noriai, su dideliu entuziazmu pasakoja apie Lietuvą italams ir kviečia visus savo draugus apsilankyti Lietuvoje. 

„Jis supranta, kad lietuvybės išlaikymas yra nepaprastai svarbus man ir mūsų vaikams. Labai dėkoju savo šeimos nariams už jų kantrybę ir supratingumą, nes be jų palaikymo negalėčiau skirti tiek daug laiko bendruomenės reikalams“, – džiaugiasi moteris. 

Sužavėjo tautiniai kostiumai

Suvažiavimo dalyviams buvo pasiūlyta įvairių edukacinių veiklų, kur kiekvienas – tiek tėvai, tiek jų vaikai – galėjo rasti sau patinkantį užsiėmimą. Iš Berlyno su sūnumi atvykusi Rasa Hömann pasakojo, kad didžiausią įspūdį jai paliko lietuviškų tautinių kostiumų pasirodymas. 

„Visada labai įdomu į juos pažiūrėti, nors aš buvau seniau mačius, bet tai pasimiršta, labai įdomu pamatyti kiekvieno regiono tautinius akcentus. Tai įdomu ir vaikams, labai džiaugiuosi, kad sūnus tai mato. Taip pat smagu, nes čia Italijoje visi labai šilti, draugiški, atsipalaidavę, labai gera atmosfera, nors nieko nepažįstam, bet jaučiamės savi, – šypsosi R. Hömann.

Renginyje savanoriavusi ir modelio darbą išbandžiusi Vaiva Baranauskaitė teigia, kad tai buvo pirmas kartas, kuomet ji turėjo galimybę tapti lietuviškų tautinių drabužių modeliu. Mergina dėvėjo Aukštaitijos regiono tautinį kostiumą. 

„Šiam, Italijos, orui jis nepritaikytas, galvojau bus nepatogus, bet iš tiesų labai smagus ir be galo gražus. Dėvėjau raudonus karolius, nes seniau Aukštaitijos regione nebūtinai dėvėdavo gintarą, būdavo ir sidabro arba koralo papuošalai. Labai svarbu buvo prijuostės: buvo tikima, kad jos apsaugo nuo blogos akies. Tiesą sakant, viešumoje būdavo net nepadoru nedėvėti prijuostės“, – pasakoja savanorė.

Pirmą kartą renginyje dalyvavusi Lina Užšilaitytė-Schulte atskleidė, kad jai įsiminė visos veiklos, o labiausiai – rankdarbių gamyba, pamoka apie gintarą.

„Mano vaikui viskas patiko, ypač šokiai, o lietuviška muzika ir kostiumų pristatymas tai kažkas ypatingo. Labiausiai patiko Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos kostiumai. Manau, šie renginiai duoda labai daug vaikams.  Svarbiausia – motyvaciją kalbėti lietuviškai, nes mes susiduriame su iššūkiais, kaip juos motyvuoti, o tokie renginiai tikrai motyvuoja”, – teigia Lina Užšilaitytė-Schulte.

Renginiai dar nesibaigė

Nors „Draugystės tilto“ suvažiavimo gyvi susitikimai jau pasibaigė, tačiau rugsėjį laukia dar keletas virtualių renginių.

„Norime priminti, kad šių metų „Draugystės tilto“ veiklos dar nepasibaigė. Kadangi šie metai yra kitokie ir daugelis negalėjo atvykti dėl pandemijos sąlygų, numatėme nuo rugsėjo paskaitų, edukacinių ir kultūrinių veiklų mokytojams, tėvams ir vaikams nuotoliniu būdu.

Pirmosios paskaitos bus knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“ autorės Loretos Vilkytės seminaras  „Dvikalbystės vystymasis: požiūrių formavimasis ir jų įtaka šeimos gerovei“ bei Vilniaus lietuvių namų kvalifikacijos mokymai. Taip pat deriname veiklas vaikams. Visa informacija bus patalpinta greitu metu socialinio tinklo Facebook „Draugystės tilto“ puslapyje ir svetainėje“, – atskleidžia renginio organizatorė A. Orlova.

Naujove džiaugėsi ir Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Henke, pabrėžusi, kad skaitmeniniai sprendimai suteikia daugiau galimybių bei laisvės.

„Pereinama į naują bendravimo dimensiją, kai nebereikia skristi, o virtualiai prie vieno stalo gali susėsti lietuviai iš JAV, Europos ir Australijos“, – D. Henke.

„Per pandemiją išmokome bendrauti online formatu, virusas mus privertė labiau naudotis skaitmeninėmis technologijomis, mums dabar daug paprasčiau susitikti prie vieno virtualaus pasaulio stalo. Atsivėrė naujos galimybės – renginiai, mokymai, susitikimai, virtualiai žmonės ir šoka, ir dainuoja, diskutuoja, mokosi, sportuoja, vyksta net pamaldos.

Man tai didelė staigmena – akivaizdu, kad tai dar iki galo neatrasti klodai. Pereinama į naują bendravimo dimensiją, kai nebereikia skristi, o virtualiai prie vieno stalo gali susėsti lietuviai iš JAV, Europos ir Australijos“, – teigia Pasaulio lietuvių bendruomenės lyderė. 

Finalinis akcentas – Popiežiaus palaiminimas

Romoje pasibaigusio „Draugystės tilto“ dalyviai paskutinę renginio dieną dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo monsinjoras, Šventojo Sosto sekretoriato administracijos direktorius Rolandas Makrickas ir Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos rektorius, kunigas Audrius Arštikaitis.

Galiausiai buvo sulaukta ir ypatingos dovanos – Popiežiaus Pranciškaus palaiminimo. Per tradicinę sekmadieninę „Viešpaties angelo“ maldą pontifikas pasveikino Lietuvos moksleivius, tėvus ir mokytojus. Taip pasiųsdamas labai svarbią žinią prieš artėjančius mokslo metus. Trispalvėmis nešini sąskrydžio dalyviai Popiežiaus žodžius sutiko šiltomis ovacijomis.

„Tai – palinkėjimas mokytojams, šeimoms, vaikams. Tai padrąsinimo žodis pasaulio lietuviams ir lietuviukams, kad kur jie begyventų jie yra lietuviai ir kelias kuriuo jie eina yra teisingas kelias“, – R. Šlepavičius.

Kaip teigia Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje, Švento tėvo žodžiai buvo tarsi padrąsinimas, kad einame teisingu keliu.

„Tai – palinkėjimas mokytojams, šeimoms, vaikams. Tai padrąsinimo žodis pasaulio lietuviams ir lietuviukams, kad kur jie begyventų jie yra lietuviai ir kelias kuriuo jie eina yra teisingas kelias“, – tikina R. Šlepavičius.

„Draugystės tilto“ vėliava buvo perduota Graikijos bendruomenei ir tai reiškia, kad kitais metais pasaulio lietuviai tiesti lietuvybės tiltų vyks į Graikiją. Pasiteiravus, kokį duotų patarimą naujosios organizatorėms, E. Simonkevičiūtė-Di Meglio teigia, kad joms linki didžiausios sėkmės ir žada visokeriopą pagalbą.

„Perėmusios vėliavą Graikijos bendruomenės atstovės Viktorija ir Ernesta yra kūrybingos, pilnos entuziazmo, tad tikiu, kad įdės visą savo širdį. Linkiu kantrybės organizuojant ir jei prireiktų, mes esame visada atviros pasidalinti mūsų patirtimi“, – teigia E. Simonkevičiūtė-Di Meglio.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI