Tuoj po Antrojo pasaulinio karo BALFo duomenimis Italijoje atsidūrė apie 1500 lietuvių. Dauguma jų apsigyveno Romoje, dalis įsikūrė Turine, Milane bei Pizos apylinkėse. Ką nors daugiau sužinoti apie jų likimą, nepavyko. Yra žinoma, jog susidarius galimybėms išvykti į kitus kraštus, dauguma lietuvių jomis pasinaudojo. Likę tautiečiai Italijoje susitelkė Romoje. Jų buvo apie 200, o po kelerių metų liko dar mažiau (apie 130). Tačiau jie ėmėsi veiklos pagal 1926-1946 metais Italijoje veikusią draugiją „Lituania“ ir 1952 m. spalio mėnesį įkūrė Italijos lietuvių bendruomenę. Pirmuoju valdybos pirmininku buvo išrinktas kunigas Vincas Mincevičius. Jis ilgus metus nenuilstamai vadovavo bendruomenei. Štai kaip 1979 m. apie ILB pirmininką rašė PLB vicepirmininkas Vaclovas Kleiza: „Jis jau 25 metai redaguoja Eltą italų kalba. Jo pastangomis italų kalba išleista Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika. Ant stalo visa krūva knygų bei leidinių, kuriuos paruošė prelatas, skelbdamas apie lietuvių tautos kančią ir persekiojimus. Jo dėka italų spaudoje, radijuje ir televizijoje minimas Lietuvos vardas“. Minėtoji Elta buvo oficialiai Italijoje įregistruota žinių agentūra ir vadinosi „ELTA-Press“. Kas mėnesį leidžiamas biuletenis teikė politines, kultūrines ir religines žinias italams apie Lietuvą. „ELTA-PRESS“ gyvavo tris dešimtmečius, nuo 1954 iki 1984 metų.
Nors Italijos lietuvių bendruomenė (ILB) nebuvo gausi, bet kiekvienas narys pagal išgales buvo apsikrovęs įvairiais darbais: kas dirbo Popiežinėje šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje Romoje, kas – bažnytiniuose universitetuose, Šventojo Sosto įstaigose ir archyvuose, Vatikano radijuje, Romos Radijuje (RAI International) Italijoje, ar Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijoje, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Kiekvienas narys po truputi įnešė į tautos mokslinį, kultūrinį bei politinį darbą.
ILB veikė dviem pagrindinėmis kryptimis. Pirmiausia, kiekvienam lietuviui rūpėjo pavergtos Lietuvos ir tautos reikalai. Italijos lietuvių bendruomenė įtikino šalies vyriausybę paskelbti, jog ji nepripažįsta Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Kitas svarus darbas – buvo išsirūpinta, kad Lietuvos Respublikos pasai toliau būtų pripažįstami ir vizuojami. Ne mažiau jėgų ir laiko pareikalavo darbai, informuojant šalies vyriausybę Lietuvos laisvės klausimu. ILB valdyba paruošė ir vyriausybei įteikė memorandumą Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Panašus pareiškimas buvo įteiktas Vatikano II Susirinkimo vyskupams iš viso pasaulio, juos informuojant apie sovietų Lietuvoje vykdytas žmogaus teisių ir Bažnyčios laisvės represijas. Valdyba ne kartą kreipėsi į Italijos vyriausybę, prašant paremti Lietuvos laisvės bylą, kai ši bus svarstoma Jungtinėse Tautose. O kur dar raštai Italijos prezidentams, ministrams pirmininkams, užsienio reikalų ministrams, taip pat popiežiui, kardinolams ir vyskupams.
ILB pastangų dėka viena Romos aikštė pavadinta Lietuvos vardu, „Piazza Lituania“.
ILB nariai, ypač jos pirmininkas prel. V. Mincevičius, vadovavo Lietuvos Kankinių koplyčios statybos darbams šv. Petro bazilikos kriptoje. Siekiant atkreipti dėmesį į Lietuvą, į tikinčiųjų persekiojimus buvo organizuota daugybė parodų, spausdinama „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ medžiaga. Pastebėję spaudoje klaidingą informaciją apie Lietuvą, Italijos lietuviai atsakingiems žiniasklaidos atstovams raštu ir žodžiu ją paneigdavo.
Kita lietuviško veikimo kryptis – lietuviškumo stiprinimas bendruomenės narių tarpe. Kasmet buvo rengiami Lietuvos nepriklausomybės, trėmimų minėjimai ir kt. Besirūpinant lietuvių studentų reikalais, ne kartą lankytas Italijos vyriausybės švietimo ministras. ILB Valdyba įvairiais būdais padėjo organizuoti vasaros stovyklas Europos lietuvių vaikams ir studentams ateitininkams. ILB, dažnai pirmininko prel. V. Mincevičiaus asmenyje, buvo atstovaujama Europos lietuvių bendruomenių pirmininkų suvažiavimuose. 1957 m. tokį suvažiavimą organizavo Italijos lietuviai. Italijos lietuviai aktyviai padėjo surengti Europos lietuviškųjų studijų savaites Verbania-Pallanza (prie Lago Maggiore) 1975 metų vasarą ir Veronoje 1985 metais. ILB nariai su kitų lietuviškų institucijų atstovais dalyvavo rengiant Lietuvių katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimus.
ILB Valdybos pirmininkas V. Mincevičius nors ir labai užimtas žmogus, dažnai lankė bendruomenės narius visame Apeninų pusiasalyje, vietoje susipažindamas su jų rūpesčiai ir vargais, kartu stengdamasis padėti kuo gali.
ILB dirbo ir leidybinį darbą. Jos valdyba leido „PLB Italijos Krašto Valdybos Informacijas“, kurios pasirodė 1955 m. Romoje buvo išleista daugelis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinių, Romoje ėjo „ELTA-Press“ biuletenis, „Saleziečių Žinios“ ir Vakarų Europos lietuvių katalikų vyskupo Antano Deksnio leidžiamas žurnalas „Krivūlė“. Nuo 1970 iki 2002 metų „Krivūlė” spausdino informaciją apie Vakarų Europos kraštų lietuvius, jų kultūrinį ir religinį gyvenimą.
Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkas ir valdybos nariai kartu su Romos lietuviais Romoje surengė 3 tarptautinio mąsto renginius: 1975 metais, kai per Šventaisiais Metais vykusią užsienio lietuvių piligriminėje kelionę į Romą, globojo šimtus kitų Europos šalių ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bei surengė jų audienciją su popiežiumi Pauliumi VI. 1984 metais surengė visų pasaulio kraštų lietuvių susitikimus su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kuris Vatikane vadovavo šv. Kazimiero mirties 400 metų jubiliejaus iškilmėms. 1986 metais, kuomet popiežius Vatikane iškilmingai šventė Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų ir Vilniaus vyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė Palaimintuoju, Romoje surengė spaudos konferenciją apie politines ir religines represijas Lietuvoje, religinę procesiją šv. Petro aikštėje, šventinį koncertą Vatikano audiencijų salėje ir iškilmingą priėmimą daugiau kaip 500 užsienio lietuvių Castel Sant’Angelo pilies sode, bei pasiekė, kad Vatikanas išleistų specialią Lietuvai skirtą pašto ženklų seriją.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais iš Italijos į Lietuvą sugrįžo prie Frascati savo bendruomenės namus turėję lietuviai saleziečiai, į Vilnių su svarbiu archyvu persikėlė Italijoje pokario metais veikusi ir Romoje daugelį veikalų išleidusi Lietuvių katalikų mokslo akademija. Buvo parvežti į Lietuvą Italijoje gyvenusių ir dirbusių žymių mokslininkų, politikų, teologų ir visuomenės veikėjų, tarp jų Ivinskio, Jatulio, Rabikausko, Liuimos, Karvelio bei vysk. Deksnio archyvai.
ILB gyvenime skaudi netektis apsilankė 1992 m., kai gegužės 30 d. mirė prelatas Mincevičius. Po jo mirties kurį laiką ILB Valdyba nebuvo renkama ir nieko oficialaus bendruomenės vardu nebuvo daroma.
Po 1990 metų Italijoje įsikūrusios Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos, talkinant ILB nariams, Romoje kasmet organizavo Vasario 16-osios minėjimus.
2002 m. lapkričio 23 d. Romoje įvykusiuose Valdybos rinkimuose naujuoju pirmininku buvo išrinktas Saulius Kubilius. Jo siūlymu buvo išrinkti trys pirmininko pavaduotojai: Kęstutis Liobikas, Emira Dervinytė ir Vida Cesolini. Sekretorės pareigos patikėtos Nijolei Tutkaitei, o Valdybos patarėju tapo kunigas Rolandas Makrickas. Ilgametis ILB iždininkas prel. Antanas Jonušas pasiliko laikinai einančiu ILB iždininku tol, kol naujoji valdyba apsipras su naujomis pareigomis.
Su laiku Italijos lietuvių bendruomenė plėtėsi. Milano apylinė oficialiai įsikūrė 2004 m. gruodžio 16 d., tačiau Milane jau nuo 1999m. veikė Lietuvių kultūros centras, vadovaujamas Danutės Ereminaitės ir Alessandro Vitale. 2011m. gruodžio 18d. Renata Litvinaitė įkūrė Genujos apylinkę. Dar po metų, 2012 m. lapkričio 30 d., Kaljaryje, Nijolės Semionovos pastangomis įsteigta Sardinijos apylinkė. Rezultatyviausi metai Italijos lietuvių bendruomenei buvo 2013-ieji: gegužės 11d. įkurta apylinkė Pjemonte, vos po kelių mėnesių, lapkričio 24 d., atidaryta Pietų Italijos apylinkė Sicilijos ir Kalabrijos regionams. Šiuo metu Italijoje yra šešios lietuvių bendruomenės apylinkės.
