Atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir Kazį Lozoraitį paskyrus Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto, ambasada prie Šventojo Sosto buvo iškelta į Piazza Farnese. Plačiau skaitykite

Šiame name buvusiame bute sovietinės okupacijos metu ir iškart po nepriklausomybės atkūrimo veikė tikras lietuviškos veiklos Romoje centras. Vyko renginiai, susitikimai. Bute iš pradžių gyveno Stasys Lozoraitis vyresnysis su žmona Vincenta. Čia jie gyveno iki pat mirties. Vėliau bute įsikūrė Stasio jaunesniojo ir Danielos Lozoraičių

Mažiausioje pasaulio valstybėje Vatikane veikia ir pati mažiausia atstovybė – Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto, kuri nepertraukiamai tęsė savo veiklą, net kai sovietų okupacijos metais buvo bandoma ištrinti Lietuvą iš pasaulio žemėlapio. Ambasada mažiausia laikoma dėl to, kad joje dirba tik du darbuotojai –

Lietuvos okupacijos metais ambasados vieta pasikeitė – persikėlė į pastato patalpas, esančias adresu Via Giovanni Aldega 2. Kuriais metais tai įvyko, nėra žinoma, tačiau aišku, kad ji čia veikė iki Lietuvos atstovo prie Šv. Sosto Stasio Girdvainio mirties 1970-aisiais. Mirus S. Girdvainiui, atstovo prie Šv. Sosto funkcijas

Mažiausioje pasaulio valstybėje Vatikane veikia ir pati mažiausia atstovybė – Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto, kuri nepertraukiamai tęsė savo veiklą, net kai sovietų okupacijos metais buvo bandoma ištrinti Lietuvą iš pasaulio žemėlapio. Ambasada mažiausia laikoma dėl to, kad joje dirba tik du darbuotojai –

Mažiausioje pasaulio valstybėje Vatikane veikia ir pati mažiausia atstovybė – Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto, kuri nepertraukiamai tęsė savo veiklą, net kai sovietų okupacijos metais buvo bandoma ištrinti Lietuvą iš pasaulio žemėlapio. Ambasada mažiausia laikoma dėl to, kad joje dirba tik du darbuotojai –

Jau daugiau nei 50 metų šventojo Juozapato Kuncevičiaus (1580–1623) palaikai ilsisi Šv. Petro bazilikoje Vatikane – Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje. Tai – sarkofagas, esantis arčiausiai šv. Petro kapo. Taip Vatikano II susirinkimo tėvai, priėmę šį sprendimą 1963 metais, norėjo pabrėžti yptingą šventojo indėlį siekiant Bažnyčios vienybės. Ką

Paduvą Šiaurės Italijoje ir jos apylinkes pamėgę Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikai čia vykdavo ne vien piligrimystės ar studijų prestižiniame universitete tikslais, bet ir stiprinti fizinės bei dvasinės sveikatos. Būtent dėl pašlijusios sveikatos į Paduvą 1614 m. atvyko ir Žemaičių Vyskupas Mikalojus Pacas (1570–1624), čia praleidęs