LDK didikai Pacai – Medičius norėjusių nuversti Italijos aristokratų vaikaičiai?
Didžioji dalis XV–XIX a. gyvenusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų save kildino iš senovės romėnų. Pacų dinastija išsiskyrė tuo, kad manoma jos giminystė su aristokratų Pazzi šeima iš Florencijos buvo pripažinta. Tačiau kodėl būtent šie tariami giminystės ryšiai buvo noriai priimti abiejų šeimų ir kokia joms iš to buvo nauda?
Gustė Asipavičiūtė
ITLIETUVIAI.IT
Renesanso laikotarpiu Europos galingieji siekė įrodyti teisę valdyti kildindami save iš senovės romėnų aristokratijos. Taip buvo siekiama pasipuikuoti prieš savo priešininkus, įteisinti galią ar paslėpti šeimos kuklią kilmę. Lietuvos didikų romėniškoji kilmė buvo grindžiama Palemono legenda. Net ir šiandien parkai, įmonės, mokyklos ir daugybė kitų vietų yra pavadinti šiuo vardu.
Pacų dinastija
Pacai buvo lietuvių kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kilmingieji. Savo galios viršūnę dinastija pasiekė XVII a. antrojoje pusėje, kuomet įvairūs šeimos atstovai užėmė svarbius valstybinius postus. Būtent šiuo laikotarpiu Pacai savo galia nurungė Sapiegas, darė įtaką šalies politikai ir palaikė artimus santykius su Šventuoju Sostu, Habsburgais ir kitomis didžiosiomis Vakarų Europos dinastijomis.
Pacai buvo viena iš seniausių LDK bajorų giminių. Dinastijos pradininku yra laikomas Kimantas Pacas, kurio vardas istoriniuose dokumentuose pirmą kartą buvo paminėtas 1388 m. LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto privilegijoje. Istorikai tikina, kad Pacų giminė iškilo dėl sėkmingos vedybinės politikos ir užimamų svarbių pozicijų dvare.
Savo aukštas pozicijas tarp Oginskių, Radvilų, Sapiegų ir Chodkevičių atstovų dinastija išlaikė iki pat ATR padalinimų XVIII a. Byrant LDK dalis Pacų šeimos atstovų pasitraukė į Lotynų Ameriką.
Čia jau nuo XIX a. antrosios pusės šeimos palikuonys užsiima kavos auginimu. Šeimos pagaminta Café Pacas yra eksportuojama į įvairias kavines visame pasaulyje, taip pat ir į Lietuvą. Lietuvoje Pacų šeimos kavą parduoda „Huracan Coffee“. Garsus tarpukario Lietuvos advokatas Mykolas Riomeris taip pat buvo Pacų giminės palikuonis, jo senelė – Ana de Pac.
Kilmingoji italų Pazzi šeima
Pazzi buvo viena iš galingiausių Florencijos respublikos dinastijų viduramžiais. Iki XV a. antrosios pusės šeima galėdavo paveikti respublikos senato politinius sprendimus. Kaip ir žymioji Medičių (it. Medici) dinastija, Pazzi sėkmingai vertėsi bankininkyste.
Priešingai nei kiek kuklesnių šaknų Medičiai, itališkieji Pacai turėjo ilgą kilmingą istoriją. Pazzi šeimos pradininku laikomas Pazzo di Ranieri, pasak legendos, pirmasis perkopė Jeruzalės apsaugines sienas 1099 m. per Pirmąjį kryžiaus žygį. Pazzi giminė iškilo XIII a., kuomet šeimos galva Jacopo de’ Pazzi buvo paskirtas Florencijos kavalerijos kapitonu Montaperti mūšyje.
XV a. pradžioje tuometinė šeimos galva Andrea de’ Pazzi (1372–1445) pasirūpino, kad jo giminaičiai galėtų užimti svarbius politinius postus. Jo veiklos laikotarpiu buvo pastatytas retas renesanso stebuklas – Pazzi koplyčia Šventojo Kryžiaus bazilikoje (it. La Basilica di Santa Croce) Florencijoje. Dinastija savo galią išlaikė iki 1477–1478 metų nepavykusio Pazzi sąmokslo nužudyti du pagrindinius Mediči šeimos patriarchus.
Po nepavykusio sąmokslo dalis šeimos narių buvo nukirsdinti arba išvaryti iš Florencijos respublikos. Sinjorijos įsakymu buvo draudžiama demonstruoti Pazzi herbą, šeimos pavardė buvo ištrinta iš oficialių dokumentų, giminės vardą turėjusios Florencijoje gatvės buvo pervadintos. Pazzi šeimos nariai sugebėjo sugrįžti į Florenciją 1494 m. iš valdžios pašalinus Piero de’ Medici (1472–1503).
Giminystės pagrindas
Giminystės ryšiai tarp kilmingųjų dažniausiai buvo akylai sekami genealogijos medžiuose ir tvirtinami santuokomis. Pacų ir Pazzi abipusis susigiminiavimas buvo kiek kitoks. Dauguma LDK kilmingųjų skelbėsi esantys senovės Romos gyventojų palikuonys, tačiau realaus pripažinimo iš Italijos nesulaukė. Jeigu romėnišką Pacų giminės kilmę būtų iškėlę tik patys Lietuvos didikai, gal jiems būtų užtekę tik Palemono legendos.
Steponas Pacas (1587–1640) yra tradiciškai laikomas susigiminiavimo su Pazzi dinastija pradininku. Jis buvo iždininkas, LDK didysis raštininkas, didysis referendorius, didysis pataurininkis, LDK pakancleris ir daugelio žemių seniūnas. Steponas įgijo europietišką išsilavinimą, studijavo Bolonijoje ir Paduvoje (dabartinėje Italijoje) ir Vokietijoje.
Stepono Paco garbei šeimininkai iškėlė puotą. Pazzi tarpusavio giminystės ryšį grindė ankstesniu giminaičių pasitraukimu į šiaurės Europą.
Pacas buvo princo Vladislovo Vazos patikėtinis 1624–1625 m. kelionių po Europą metu. Jis išsamiai aprašė princo apsilankymus įvairiuose kilmingųjų rūmuose visoje Europoje, taip pat ir dabartinėje Italijoje. Vienas iš tokių vizitų buvo Florencijos Medičių šeimos rūmuose. Medičiai buvo de facto (liet. – realūs, bet ne oficialūs) Florencijos valdovai.
Savo dienoraščiuose Steponas pasakoja, kad lankant iš Florencijos kilusio Cosimo de Pazzi (1589–1654) šeimos namus, jis buvo pasitiktas kaip giminaitis. Pacas pasakoja nekvestionavęs jų susigiminiavimo, nes pats buvo užtikrintas savo šeimos romėniška kilme ir sutiko su tokiais giminystės ryšiais. Stepono Paco garbei šeimininkai iškėlė puotą. Pazzi tarpusavio giminystės ryšį grindė ankstesniu giminaičių pasitraukimu į šiaurės Europą. Lietuviui susitikus su iš Florencijos kilusiu popiežiumi Urbonu VIII, pastarasis į Pacą kreipėsi kaip iš Florencijos kilusį Pazzi dinastijos palikuonį.
Stanislovas Pacas išsiuntė du sūnus – Stanislovą Pacą (1615–1643) ir Kristupą Zigmantą Pacą (1621–1684) mokytis Perudžos universitete (ital. – Università degli Studi di Perugia).
Po keletos dešimtmečių Cosimo de Pazzi sūnus Lorenzo Domenico de Pazzi (1641–?) atvyko į Lietuvą apsilankyti Pacų šeimos dvare ir čia tarnavo kariuomenėje. Lorenzo palaikė artimus santykius su Stepono Paco sūnumis: LDK kancleriu Kristupu Zigmantu Pacu (1621–1684), Trakų vaivada vėliau tapusiu Vilniaus vyskupu Mikalojumi Steponu Pacu (1623–1684) ir jų pusbroliu Lietuvos didžiuoju etmonu Mykolu Kazimieru Pacu (1624–1682).
Žinant abiejų šeimų politinius siekius, giminės saitai tarp Pacų ir Pazzi buvo paremti trimis kertiniais akmenimis: Palemono legenda, herbų ir lotyniškos rašysenos panašumu bei Pazzi sąmokslo pasekmėmis.
Palemono legenda
Palemonas buvo laikomas legendiniu Lietuvos didikų protėviu, kilusiu iš senovės Romos. Palemonas yra siejamas su I a. Romos pilietiniu karu, kurio metu dalis opozicionierių pasitraukė iš dabartinės Italijos. Nors mūsų istoriniuose metraščiuose galima rasti kelias skirtingas legendos versijas, dauguma jų sutinka, kad šis legendinis asmuo neva apiplaukė Europą ir Nemunu plaukė per lietuviškas žemes.
Lietuvos metraščiuose Palemono legenda susiformavo maždaug XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Senosios Lietuvos istorikas Juozas Tumelis (1938–2022) teigė, kad Palemono vardą legendos autoriai perėmė iš I a. istorinių romėnų raštų. Juose buvo minimas istorinis asmuo Palemonas, valdęs Ponto sritį Mažojoje Azijoje. XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas (1415–1480) teigė, kad dabartinio Vilniaus vietovėje kadaise apsistojo nuo Cezario pabėgusių Pompėjos šalininkų būrys.
Iki XIX a. pirmosios pusės dauguma lietuvių ir lenkų didikų, pavyzdžiui Pacai, kildino savo dinastijas iš šio legendinio romėno. Palemonas buvo laikomas Gediminaičių dinastijos ir kitų ankstyvosios LDK įtakingųjų protėviu.
Lotynų kalba ir herbai
Renesanso laikų Europoje lotynų kalba buvo pagrindinė tarptautinė didikų kalba. Taip buvo rašomi įvairūs istoriniai, moksliniai, filosofiniai, religiniai tekstai ir net asmeniniai laiškai. Gebėjimas kalbėti lotynų kalba rodė renesanso laikų asmens prestižą, kilmę, išsilavinimą. Didikų vaikai mokėsi lotynų kalbos nuo mažens.
Po Stepono Paco ir Pazzi šeimų susigiminiavimo pirmasis laiškus pradėjo pasirašyti Stefano Pazzi vardu. Šis dinastijų suartėjimas buvo taip pat paremtas lotynišku abiejų pavardžių rašymu. Pacai ir Pazzi lotyniškai kartais buvo įvardinami bene vienodai: Pacis, Pazis, Pactis.
XVI ir XVII a. korespondencijoje Pacų giminės pavardė buvo rašoma įvairiais būdais. Lenkų rašytiniuose šaltiniuose Pacai buvo įvardinami Pac vardu, prancūzų – Patz, Paç, Pacus, italų – Pax, Pacz, Paz, Pazz. Lotynų kalba Pacų giminė buvo įvardinama kaip Pactis, Pactius, Paccius, Pacio, Pacis, Pax, Pacz, Puz.
Po Stepono Paco ir Pazzi šeimų susigiminiavimo pirmasis laiškus pradėjo pasirašyti Stefano Pazzi vardu. Šis dinastijų suartėjimas buvo taip pat paremtas lotynišku abiejų pavardžių rašymu. Pacai ir Pazzi lotyniškai kartais buvo įvardinami bene vienodai: Pacis, Pazis, Pactis.
Kai kurie istoriniai šaltiniai taip pat teigia, kad Pacai ir Pazzi teigė matę išskirtinius panašumus tarp šių dviejų dinastijų herbų. Tačiau net 1680 m. jau buvo prieštaraujančių tariamam šeimos heraldikos panašumui.
Pazzi konspiracijos atgarsiai
1477 m. pradžioje buvo pradėtas sąmokslas nuversti Mediči šeimą. Sąmokslo planavime dalyvavo popiežius Sikstas VI (1414–1484), Imolos valdovas Girolamo Riario (1443–1488), Pizos arkivyskupas Francesco Salviati (1443–1478), Francesco de’ Pazzi (1444–1478), Jacopo de’ Pazzi (1423–1478) ir kiti nepatenkintieji Medičių brolių vykdoma agresyvia politika. Popiežius buvo nepatenkintas, kad Medici bankas jam nesuteikė paskolos išpirkti Imolos miestą iš Sforzų valdžios. Šventojo tėvo įsitraukimas ir palaikymas padrąsino prieštaraujančiuosius tuometinei Florencijos valdžiai.
Šios konspiracijos tikslas buvo pašalinti brolius Lorenzo de’ Medici (1449–1492) ir Guiliano de’ Medici (1453–1478). Vyresnysis brolis išgyveno pasikėsinimą į jo gyvybę šventų mišių metu Santa Maria del Fiore bazilikoje, tačiau sąmokslininkai nužudė jaunesnįjį brolį Guiliano. Ilgalaikėje perspektyvoje šis sąmokslas buvo bent iš dalies sėkmingas, nes XV a. pabaigoje buvo neverstas Lorenzo vyriausiasis sūnus Piero de’ Medici (1472–1503).
Lorenzo išgyveno dėl aplinkinių kilmingųjų ir paprastų miestiečių palaikymo, kurie sulaikė užpuolikus. Po nepavykusios žmogžudystės Lorenzo de’ Medici ėmėsi žiauraus keršto. Buvo nukirsdinti ne tik sąmokslo organizatoriai, bet ir jų giminaičiai. Pagrindiniai veikėjai – Francesco de’ Pazzi ir Jacopo de’ Pazzi buvo pakarti ant Sinjorijos rūmų sienų. Likusieji šeimos nariai buvo išvaryti iš Florencijos, turėjo pasikeisti pavardę ir pasitraukė į šiaurę.
Susigiminiavimą su Pacų dinastija XVII a. Pazzi šeima grindė po sąmokslo ištremtų giminaičių istorija. Florentiečiai teigė, kad bijodami Lorenzo de’ Medici rūstybės šeimos nariai pasitraukė į šiaurę – Lenkijos ir Lietuvos žemes. Šie neįvardinti Pazzi šeimos atstovai suklestėjo ir jų palikuonys XVII a. prisistatė Pacų vardu.
Lietuviškoji Pazzi šeimos šventosios bažnyčia
XVII a. Pazzi giminės atstovai aktyviai siekė atsiriboti nuo savo pirmtakų bandymo nuversti Medičių dinastiją. Praėjus dviems amžiams po nepavykusio valdžios užgrobimo, Pazzi stengėsi nuslėpti šį faktą. Tuometinis šeimos pasididžiavimas buvo šeimos šventoji – vienuolė Marija Magdalena de’ Pazzi (1566–1607).
Marija Magdalena buvo karmelitų vienuolė nuo pat mažens pasišventusi bažnyčiai. Būdama dvylikos ji patyrė savo pirmąją religinę ekstazę (ang. – religious ecstasy) – padidėjusio dvasinio sąmoningumo epizodą. Praėjus vos metams po jos įstojimo į vienuolyną, Marija Magdalena sunkiai susirgo, tačiau kitoms vienuolėms nuolatos kartojo, kad jai pakęsti skausmą padeda Dievas.
Ligos metu mergina patyrė daugybę religinių ekstazių, kurių metu vienuolės fiksavo jos nušvitimus. Taip per šešerius metus buvo užpildyti penki dideli tomai. Buvo tikėta, kad Marija Magdalena galėjo skaityti kitų mintis ir nuspėti ateitį. Pavyzdžiui, vienos religinės ekstazės metu ji nuspėjo, kad kardinolas Alessandro Ottaviano de’ Medici bus išrinktas 232–uoju Popiežiumi – Leonu XI.
Marija Magdalena de’ Pazzi buvo paskelbta pašventintąja 1626 m. Jos statusas į šventąją buvo pakeistas tik 1669 m.. Nepaisant tuometinio Marijos Magdalenos palaimintosios, o ne šventosios, titulo, pirmoji jos vardu pašventinta bažnyčia 1662 m. buvo Pažaislio vienuolynas.
Pažaislio vienuolynas buvo įkurtas Lietuvos Didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco iniciatyva. Tuometinė bažnyčios apdaila buvo stipriai paveikta Pacų atsivežtų renesanso nuotaikų ir itališko baroko. Meno istorikai teigia, kad Pacų ir Pazzi šeimos santykiai stipriai paveikė lietuvišką baroko meną bei architektūrą.
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
