Amžinasis Mykolo Kleopo Oginskio „Atsisveikinimas su Tėvyne“ Italijoje
Garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“ sukūręs kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765 rugsėjo 25 d.–1833 spalio 15 d.) Italijoje (kur yra palaidotas šalia pasaulio genijų) rado užuovėją ir pažino tėvynės ilgesį. XVIII a. pabaigoje, po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės, Abiejų Tautų Respublikos (ATR), padalijimo nemažam pulkui emigraciją pasirinkusių jos aristokratų prieglobsčiu tapo Italija. Tarp jų – ir šiam Oginskių giminės atstovui Mykolui Kleopui – žymiam visuomenės ir politikos veikėjui, diplomatui, kompozitoriui. Kokios priežastys privertė M. K. Oginskį pasirinkti emigranto dalią? Kas siejo jį, vieną ryškiausių XVIII a. pab.–XIX a. pr. Lietuvos istorijos veikėjų, su šiuo kraštu? Atsakymų į šiuos klausimus neatsitiktinai ieškome šiuo metų laiku. Rugsėjo mėnesio pabaiga ir spalio pirmoji pusė simboliškai „apglėbia“ nepaprastos kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio gyvenimo kelionės ribas.
Giedrė Rutkauskaitė
ITLIETUVIAI.IT
1794 m. žiemą ilgai ir pavojingai kelionei Venecijos link paskutinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) iždininką Mykolą Kleopą Oginskį pastūmėjo ne Grand Tour įspūdžių troškimas, o būtinybė išvengti represijų, pralaimėjus Tado Kosciuškos sukilimui. M. K. Oginskis buvo vienas iš sukilimo vadų ir dosniausių finansinių rėmėjų, aktyvus Lietuvos tautinės Aukščiausiosios Tarybos narys. Jo pasiryžimą visomis jėgomis prisidėti prie sukilimo geriausiai atspindi priesaika, kuria jis užbaigė 1794 m. balandžio 29 d. kalbą Vilniaus rotušės rūmuose: „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą“.
Šios priesaikos kunigaikštis nepaliovė laikytis ir emigracijoje. Veneciją – vieną iš svarbiausių ATR emigrantų organizacinių centrų Europoje – M. K. Oginskis, prisidengęs svetima Michailovskio pavarde, kartu su žmona Izabele Lasocka, pasiekė 1794 m. gruodį. Ten rado nemažą būrį to paties likimo tėvynainių: Petrą Potockį, Kajetaną Nagurskį, Karolį Prozorą, Stanislovą Soltyką, Pranciškų Dmochovskį, Tadą Vysogierdą ir kitus. Kartu jie dėjo pastangas atkurti prarastą, iš Europos žemėlapio ištrintą valstybę, palaikė ryšius su kituose Europos miestuose esančiais bendraminčiais.
Buvo kuriami planai apie lenkų legionų Italijoje organizavimą, M. K. Oginskį nuspręsta siųsti misijai į Konstantinopolį, kur jis turėjo užtikrinti Osmanų imperijos palankumą ATR atkūrimo siekiams. Pasak nuodugniai M. K. Oginskio diplomatinę veiklą tyrinėjančios istorikės dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, tikėtina, kad šį sprendimą nulėmė didiko diplomatinio darbo patirtis, jo „asmeniniai kontaktai, užmegzti su Europos valstybių diplomatais 1790–1791 m. pasiuntinybės Hagoje ir misijos Londone laikotarpiu“.
M. K. Oginskis Venecijoje gyveno beveik metus. Anot kunigaikščio provaikaičio Ivo Zaluskio, čia jis buvo apsistojęs viešbutyje Regina d’Inghilterra (dabar „Karalienės Viktorijos“ rūmai, it. Palazzo Regina Vittoria), Ramo dei Fuseri, pusiaukelėje tarp Campo San Luca ir Šv. Morkaus aikštės. Tame pačiame viešbutyje keletą metų anksčiau gyveno vokiečių rašytojas Johanas Volfgangas Gėtė, kurio viešnagę mena puošni memorialinė lenta ant rūmų sienos.
Tai buvo nelengvas laikotarpis, ateities perspektyvos nedžiugino. Atmetus Rusijos generolo Aleksandro Suvorovo reikalavimą nedelsiant grįžti į Tėvynę bei Rusijos imperatorės Jekaterinos II pasiuntinio Nikolajaus Repnino pasiūlymą parašyti atgailos laišką valdovei, M. K. Oginskio žemės buvo konfiskuotos, jam labai trūko Tėvynėje likusių artimųjų, stigo piniginių resursų.
Apie gyvenimo Venecijoje periodą savo „Atsiminimų“ II tome M. K. Oginskis atsiliepia taip: „Išsiunčiau kurjerį su atsakymais ir likau Venecijoje be pragyvenimui reikalingų lėšų, be vilčių jų gauti ar netrukus grįžti į savo šalį; prieš akis buvo tik liūdna perspektyva, kad mano žemės bus konfiskuotos, kad aš pats ir mano šeimos nariai jas amžiams praras, kaip iš tikrųjų ir atsitiko. Tačiau viltis, kad dėl politinių įvykių, kuriuos nujaučiau, Lenkijos likimas pasikeis, ir žinojimas, kad būčiau sulaikytas, jei grįžčiau į tėvynę, suteikė man drąsos, kantrybės ir nuolankumo.“ (Aut. pastaba: padalintoji ATR anuo metu dažnai buvo vadinama tiesiog Lenkija).
Vis dėlto laikas, praleistas Venecijoje, teikė ir malonių įspūdžių. Savo laiškuose kunigaikštis pasakoja apie priėmimą pas paskutinįjį Venecijos Respublikos dožą Lodovico Giovanni Manin, Rialto tiltą, Šv. Morkaus aikštę, karnavalą, apsilankymus operos spektakliuose San Moisè teatre, pasiirstymus gondolomis.
1795 m. kovo 18 d. Mykolas Kleopas išvyksta į netoliese esantį Paduvos miestą. Laiškuose artimiesiems mini Brentos kanalą, universitetą, botanikos sodą, karietų lenktynes didžiojoje miesto aikštėje – Prato della Valle. Įpusėjus vasarai lydi savo žmoną į Veroną. Čia jie abu lanko amfiteatrą, rūmus, bažnyčias ir atsisveikina – iš šio miesto Izabelė grįžta į savo tėvoniją Lenkijoje, nes finansinė poros padėtis darosi kritinė.
Lapkričio 4 dieną Mykolas Kleopas pagaliau išvyksta į Konstantinopolį. Laukia ilga, sudėtinga, daug sveikatos jam kainavusi (ne kartą buvo pasiligojęs) kelionė per Raveną, Ankoną, Loretą, Spoletą, Viterbą, Romą ir Neapolį. Neapolyje tenka keisti kelionės maršrutą, nes San Carlo operos teatre jį pastebi rusų pasiuntinys grafas Galavkinas.
Kunigaikštis privalo sunaikinti visą turimą su valstybės atkūrimo planais ir sukilimu susijusią korespondenciją ir grįžti į Romą – savo pusseserės Chodkevičiūtės-Radvilienės globon. Čia praleidžia 1795 m. šv. Kalėdas, lankosi Šv. Petro aikštėje per popiežiaus Pijaus VI šventinį palaiminimą, apžiūri senovės Romos paminklus.
Vasario pradžioje išvyksta į Florenciją, kur Prancūzijos pasiuntinio André Miot dėka gavęs kelionei reikiamus dokumentus, prancūzo Jean Riedel pavarde 1796 m. vasario 6 d. iš Livorno uosto išplaukia į Konstantinopolį. Laivas keliauja pro Elbos ir Sardinijos salas, prie Sicilijos krantų keleiviai naktį stebi Etnos ugnikalnį.
Oginskio misija Konstantinopolyje, prasidėjusi gana sėkmingai, baigėsi nusivylimu atėjus į valdžią naujai prorusiškai vyriausybei. 1796 metų žiemą Rusijos seklių medžiojamo emigranto kelias per Balkanus pasuko link Lvovo, vėliau vedė į Berlyną, Paryžių, Briuselį, Hamburgą… Oficialų naujojo Rusijos imperatoriaus Aleksandro I leidimą grįžti į tėvynę M. K. Oginskis gavo tik 1801-aisiais.
Anot Andžėjaus Zaluskio, parašiusio knygą apie savo protėvio gyvenimą, gali būti, kad būtent ilgi metai toli nuo šeimos neigiamai paveikė M. K. Oginskio santykius su žmona Izabele Lasocka. 1802 m. jų santuoka iširo. 1804 m. kunigaikštis vedė italę Mariją de Neri, savo bendražygio Kosciuškos sukilime Kajetono Nagurskio, našlę, kilusią iš Florencijos.
Su šia santuoka galime sieti tolimesnes M. K. Oginskio keliones į Italiją. 1807-ųjų rugsėjį Oginskių šeima trims mėnesiams apsistojo Venecijoje, kur kunigaikštis buvo pristatytas Napoleonui (tikėtasi imperatoriaus paramos Lietuvos-Lenkijos valstybės atkūrimo žygiuose). Vėliau pusantrų metų praleido Florencijoje, kur užmezgė ryšius su Toskanos sostinės aukštuomene.
Pradžioje šeima buvo įsikūrusi užmiesčio viloje, vėliau persikėlė į Corsi rūmus (via Ghibellina). Čia 1808 m. gimė Oginskių sūnus Irenėjus Kleopas Oginskis, tėvų rūpesčiu baigęs mokslus Italijoje ir sėkmingai įgyvendinęs daugelį svarbių reformų Rietavo dvare Lietuvoje.
Šį ir kitus apsilankymus Florencijoje mena prancūzų dailininko Fransua Ksavero Fabro (François Xavier Fabre, 1766–1837) nutapyti M. K. Oginskio, jo dukters Amelijos bei sūnaus Irenėjaus Kleopo portretai.
Oginskių šeima dažnai lankydavosi Italijoje. Tai liudija gana gausi kunigaikščių sukaupta italų menininkų darbų kolekcija, plačiai tyrinėta dailės istoriko Osvaldo Daugelio.
Italiją Mykolas Kleopas Oginskis pasirinko ir savo gyvenimo saulėlydžiui. Oficiali išvykimo priežastis –pablogėjusi sveikata. Neoficiali – nusivylimas imperatoriaus Aleksandro I politika, kai žlugo su dideliu pasišventimu M. K. Oginskio ruoštas LDK atkūrimo projektas.
1815 m. įvykus Tautų kongresui, M. K. Oginskis galutinai prarado viltį atkurti padalintąją valstybę. Visam laikui Tėvynę paliko 1822 m., pradėjus ryškėti naujoms represijoms prieš patriotiškai nusiteikusią inteligentiją. Pradžioje kartu su šeima senatorius gyveno Florencijos priemiestyje Fjezolėje (Fiesole). Vėliau, artimiesiems grįžus į rezidencijas Zalesėje (dab. Baltarusija) ir Rietave, persikėlė į Florenciją. Čia aktyviai įsijungė į miesto visuomeninį gyvenimą, svečiuose ne kartą priėmė poetą Adomą Mickevičių (juos jungė aistra šachmatams). Manoma, kad M. K. Oginskiui skirtos šios poeto poemos „Ponas Tadas“ eilutės:
„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik Tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau yra Tavęs netekęs. Nūnai Tave vaizduoju,
Aš ilgesy grožiu sujaudintas Tavuoju…“
Florencijoje M. K. Oginskis pabaigė sisteminti savo „Atsiminimus“, 1826 m. išleistus Paryžiuje, anot autoriaus, neginčijamą ištikimybės tėvynei ir ketinimų nuoširdumo įrodymą. Veikalas, apimantis keturis ATR istorijos dešimtmečius (1788–1815 m.), 2007–2010 metų laikotarpiu pirmą kartą išverstas ir išleistas lietuvių kalba.
Florencijoje M. K. Oginskis gyveno garsiųjų renesansinių Strozzi rūmų kaimynystėje – via Tornabuoni 10 (anksčiau via Legnaioli). Ant pastato sienos baltarusių entuziastai 1996 m. balandžio mėnesį atidengė skulptoriaus Valerijano Januškevičiaus sukurtą bareljefinę atminimo lentą. Joje vaizduojamas M. K. Oginskis jaunystėje (1794-ųjų metų sukilimui pralaimint) ir pirmieji aštuoni polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ taktai.
Laiškuose, rašytuose gyvenimo pabaigoje, atsispindi M. K. Oginskio liūdesys dėl atstumo, kuris skiria jį nuo visko, kas brangu, nerimas dėl prastėjančios sveikatos ir negerėjančios finansinės padėties. Tėvui į Florenciją pragyvenimui reikalingas lėšas iš Rietavo dvaro siunčia sūnus Irenėjus, dažnai dėl nederliaus ir įvairių finansinių sunkumų, jos surenkamos tik didelio Marijos de Neri, Oginskių valdų administratorės, sumanumo dėka.
M. K. Oginskis miršta 1833 m. spalio 15 d., prieš porą dienų dar spėjęs palaiminti jo aplankyti atvykusios dukters Emos naujagimę. Iš pradžių jis palaidojamas prie Švč. Marijos Naujosios (it. Santa Maria Novella) bazilikos. Vėliau, žmonos Marijos de Neri rūpesčiu, palaikai perkeliami į Šventojo Kryžiaus (it. Santa Croce) bazilikos Švč. Sakramento – Castellani koplyčią (dešinėje šventovės transepto pusėje), ištapytą Giotto mokinio Agnolo Gaddi freskomis.
Amžinojo poilsio vietą žymi skulptoriaus Francesco Pozzi sukurtas balto marmuro paminklas, vaizduojantis kunigaikščio biustą ir į jį žvelgiančią gedinčios moters figūrą. Kai kurių tyrinėtojų nuomone – tai Marijos de Neri skulptūrinis atvaizdas. Čia derėtų prisiminti, kad Santa Croce šventovės panteone yra palaidoti pasaulio genijai: Michelangelo, Galileo Galilei, Rossini, Niccolò Machiavelli, Ugo Foscolo ir daugelis kitų.
Vis tiktai, didžiausias paminklas M. K. Oginskiui – jo sukurtas polonezas Nr. 13 A minor, „Atsisveikinimas su Tėvyne“, kurio melodija iki šiol skamba lietuvių, baltarusių, lenkų atmintyje. Nėra vieningos nuomonės, kada tiksliai jis sukurtas: ar pirmąkart emigruojant į Italiją 1794 m., ar visam laikui paliekant Tėvynę 1822-aisiais.
Kaip bebūtų, 2015-ųjų metų gegužės 8 dieną garsusis polonezas, atliekamas M. K. Čiurlionio kvarteto, skambėjo Santa Croce panteone. Koncerto organizavimui prisireikė bendrų Lietuvos ambasados Italijoje, Lietuvos kultūros atašė, Lietuvos garbės konsulato Florencijoje ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastangų.
Tai buvo sudėtinė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos M. K. Oginskio 250-ųjų gimimo metinių programos dalis. Ši sukaktis Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus ir partnerių rūpesčiu buvo įtraukta į 2015-aisiais UNESCO minimų sukakčių sąrašą.
Kaip nepritarti garsios lenkų pianistės Marijos Šimanovskos mintims apie polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“? Jis „gyvuos taip ilgai, kaip pasaulis“!
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.