Žurnalistai Modesta ir Šarūnas Meškiai pačiame Italijos bato kulne, Apulijos regione, esantį žavingąjį Salento užtikrintai pažįsta kur kas geriau už vietinius. Turistų dėmesio centre paprastai neatsiduriantys Maglie, Cursi, Montemessola, o ką jau kalbėti apie ne kartą išvažinėtą ir išvaikščiotą perlą Castro. Ši, Apuliją įsimylėjusi, pora iš Lietuvos yra ne šiaip turistai. Juos galima vadinti tikrais šio vis labiau atrandamo Italijos regiono ekspertais, kurie gali nupiešti Apulijos žemėlapį pasitikėdami vien savo atmintimi. Jie čia ne tik poilsiauja. Baigė ne vienerius mokslus ir kursus, o kuomet po pietų Italiją nekeliauja,−apie ją svajoja.

Rasita Andruškevičiūtė
ITLIETUVIAI.IT

Sužadėtuvės rojaus kampelyje

Pokalbis su Modesta ir jos vyru Šarūnu prasideda netikėtu Modestos prisipažinimu: ji atskleidžia prieš interviu pasikvėpinusi dar patį pirmą kartą lankantis Italijoje pirktais „Vespa“ kvepalų likučiais. Sako, taip nostalgiškai nusikels į Apuliją mūsų pokalbio metu. Modesta pastebi, kad kiekviena šalis turi savo kvapą ir jausmą: „Ką bekeliaudamas užuodei, tas ir įsirėžia į atmintį: kaip kad saulės kaitra, tirštos augalų masės ar jūros kvapas“.

Tuo tarpu Šarūnui Italija asocijuojasi su citruso ir figmedžio kvapais. „Kai paskutinį kartą važiavome į Italiją automobiliu, figmedį parsivežėme ir namo“, − prisimena Šarūnas.

Pažintį su Apulijoje esančia Salento vietove pora pradėjo prieš 6-erius metus, rudenį, nusprendę Modestos gimtadienį paminėti 3 savaičių kelione po „bato kulną“.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

„Pats pirmas kartas pietų Italijoje buvo gal net kiek studentiškas ta prasme, kad naudojomės viešuoju transportu, bandėme keliauti net ir autostopu“, − pasakojimą pradeda Šarūnas.

Modesta prisimena − lėktuvui nusileidus apie 23 val. oro uosto administracija nebedirbo ir pora nežinojo kaip nusigauti iki Lečės (Lecce) miesto, tad pasiteiravo vienos poros, kuri juos iškart sutiko pavežėti.

„Važiavome šešiese penkiaviečiame automobilyje. Kadangi vienas iš keleivių buvo policininkas, sakė tutto bene ir taip ši kelionė prasidėjo su nuotykiais bei nuostabia pažintimi su ūkininku Francesco iš Maglie miestelio, kuris iki šiol yra mūsų draugas ir kaskart sugrįžę į Apuliją su juo susitinkame“, − pasakoja Modesta.

Tuo metu ji dar nežinojo, kad ši kelionė buvo ne tik dėl jos sukakties paminėjimo, bet ir todėl, kad Šarūnas buvo suplanavęs jai pasipiršti: „Mes labai ilgai esame kartu, nuo 15-os metų, tad nebuvo pompastikos, klaupimo ant kelio, tai buvo labai ramus, jautrus, paprastas momentas.“

„Ką bekeliaudamas užuodei, tas ir įsirėžia į atmintį: kaip kad saulės kaitra, tirštos augalų masės ar jūros kvapas“, − M. Meškė.

Nepažintas vietas mėgstantys atrasti lietuviai suplanavo, kad viena iš būtinų aplankyti stotelių bus Castro miestelis: menininkų, muzikantų vasaros rojaus kampelis, išskirtinis pietų Italijos kurortas – nenutrintas, nenuvalkiotas, rafinuotas. Būtent dėl to, bevaikštinėjant po alyvmedžių ir figmedžių sodus, užlipus ant pilies bokšto rudenišką, bet karštą dieną, kaip Šarūnas sako: „tadam ir įvyko“.

„Šovėm putojantį vyną, pirktą mažytėje, vienintelėje tuo metu dirbusioje parduotuvėlėje, nes buvo mano gimtadienis. Ir tada priešais mane atsirado žiedas su perlu. Pergalvojus, viskas taip gražiai susišaukia, mat pats Castro vadinamas pietų Italijos perlu. Aplink nieko nebuvo, tvyrojo ramybė. Atsimenu, mes abu labai daug verkėm“, − jautrią akimirką iki šiol prisimena Modesta.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Pora tik vėliau pastebėjo, kad apačioje buvę turistai iš Kanados įamžino šį ypatingą momentą ir suprato jokiu būdu negalintys prarasti tų nuotraukų.

„Pasileidau bėgti tuo akmeniniu grindiniu, susimojavau su jais, kad palauktų. Ir po kurio laiko mes gavome tuos kelis kadrus, tai buvo neįtikėtina“, − sako Šarūnas, priduriantis, kad nuo to laiko jų gyvenime Castro turi ypatingą prasmę.

Užrakinti kapinėse

Pora prisimena − jų keliones lydėjo ne vienas nuotykis. Kone labiausiai įsiminė nutikęs baroko perlu vadinamo Lečės mieto kapinėse. „Kai kur nors vykstame, mėgstame aplankyti kapines. Tai lyg socialinis reiškinys, kuris leidžia pamatyti, kaip žmonės gyvena, jose daug meno. Ypač itališkos kapinės yra lyg miestas mieste“, − paaiškina Šarūnas.

Tad, laukdami į Castro vykstančio autobuso, jiedu nusprendė pasivaikščioti po priešais stotį esančias kapinaites. Įėję pro pagrindinius vartus, pasivaikščioję, pasifotografavę, galinius vartus jiedu rado uždarytus.

„Ateinam prie pagrindinių vartų – taip pat užrakinti. Nėra nei vieno žmogaus. Iki autobuso likę 7 minutės. Ir mes suvokiam, kad esam užrakinti kapinėse. Nėra sargo, per garsiakalbius niekas nepranešė (arba mes užsisvajoję negirdėjome), kad reikia išeiti. Vienintelis variantas buvo lipti per 3 metrų sieną. Aš to nesu gyvenime dariusi! Šalia sienos buvo krūvelė plytų, veikiausiai nebuvome pirmi įkalinti kapinėse.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Pirmiausiai užlipo Šarūnas, permetė į kitą pusę kuprines, o vėliau mane įkalbinėjo skubėti ir lipti, sakydamas, įsivaizduok, kad apačioje pilna krokodilų! Aš nežinau, kaip mes sugebėjome perlipti ir kaip tai padariau aš, bet vos tik įlipus į autobusą vairuotojas užvedė variklį ir mes uždusę pajudėjome link Castro“, − kuriozišką situaciją prisiminė Modesta.

Pirmas kartas ant Apulijos žemės buvo pažymėtas nuotykiais, sužadėtuvėmis, naujomis pažintimis − nuostabia patirtimi, kurį, jie buvo įsitikinę, kažkada senatvėje dar pakartos.

Sužavėjo mėsininko „sekta“

Bet neteko daug laukti ir Salento juodu vėl pakvietė pasisvečiuoti. Besilankydama Apulijoje pirmą kartą pora pabuvojo beveik visuose turistui privalomuose pamatyti miestuose: Lečėje, Baryje, Ostunyje, Monopolyje, Materoje, Otranto. Tačiau neaplankytas liko mažais apvaliais nameliais, vadinamais truliais, garsėjantis Alberobello.

„Buvo liūdna iki ašarų“, − sako Modesta. Praėjus trejiems metams, ji gavo trisdešimtmečio dovaną.

„Man atrodo, pietų Italijoje yra beribis atradimų laukas. Galėtume puikiai parodyti ir neturistinę pietų Italijos pusę“, − Š. Meškys.

„Buvome Mažeikiuose pas mano tėvus, kai 5 val. ryto Šarūnas mane pažadino ir padovanojo atviruką. Ant jo buvo nupieštas meškinas po palme, o kitoje pusėje išpiešta, užkoduota taip, kad aš turėjau suprasti, jog mes vėl vykstam į pietų Italiją pamatyti Alberobello trulių. Išvykstam tos pačios dienos vidurdienį. Mes tiesiog išskubėjome į Vilnių, susiruošėme ir išskridome į Barį“, − prisimena Apuliją įsimylėjusi lietuvė.

Pora įsikūrė mažyčiame Lamie di Olimpia miestelyje ir iki šiol prisimena netoliese įsikūrusią ir juos sužavėjusią mėsininko krautuvę.

• 

„Sėdime mes savo trulio terasoje, matosi visa miestelio aikštė. Miestelis vos ne vienkiemis, bet kas vakarą privažiuoja maseračių, pandų, policininkų, atrodo, visos apylinkės žmonės suvažiuoja pirkti mėsos būtent čia“, − pasakoja Šarūnas, prisimindamas, kad įėjimo durys buvo apklijuotos geriausių įvairiausių įvertinimų „Tripadvisor“ ir „Slow food“ lipdukais, kuriuos mėsininkas veikiausiai gauna jau eilę metų.

„Kasdien iki vidurnakčio girdėdavosi didžiulis šurmulys, galvojom, gal ten vestuves švenčia ir panorau išsiaiškinti. Vakare, apie 21 val., priėjau prie tvoros pažiūrėti pro skylutę, kas ten vyksta, o ten iš tikrųjų buvo daug žmonių. Bet mėsinė neturėjo jokios iškabos apie restoraną, o į patį kiemą, kur girdisi žmonių balsai, jokio įėjimo nematėme. Užėję į mėsininko parduotuvės vidų paklausėme, ar galima būtų ir mums pavalgyti, gavome atsakymą, kad galimybė yra ir pasiūlymą ateiti už poros valandų.

Sugrįžus mus įleido į uždarą vidinį kiemą, kur prie didžiulių stalų sėdėjo po 20 žmonių. Visi taip skaniai valgė, nors ir iš plastikinių indų. Prisijungėme ir mes. Nesu gyvenime valgiusi skanesnės ėrienos ir veršienos nei tame kaimelyje. Nors vakarienei užsisakėme ant žarijų keptos mėsos ir vyno, mėsininkas mus maloniai nustebino pavaišinęs vytintais kumpiais, sūriais ir limončeliu“, − pasakojimą pratęsia Modesta.

• 

• 

• 

Po tokių nepakartojamų įspūdžių Šarūnas šią vietą praminė mėsininko sekta, į kurią be galo malonu pakliūti.

Beribis atradimų laukas

Antrą kartą lankydamiesi Apulijoje jiedu nuvyko ne tik į taip norėtą pamatyti Alberobello, bet ir į Locorotondo bei piečiausią Italijos „bato kulno“ tašką Santa Maria di Leuca, ir, žinoma, sugrįžo paviešėti į jų mylimą Castro.

Besikalbant su Modesta ir Šarūnu, neįmanoma nepastebėti jų entuziazmo ir meilė šiam regionui, kurio miestelius jie pripažįsta žinantys kone geriau nei gimtosios Žemaitijos. „Man atrodo, pietų Italijoje yra beribis atradimų laukas, tie miesteliai yra ir skirtingi, bet kartu ir panašūs, jų daug. Galėtume puikiai parodyti ir neturistinę pietų Italijos pusę“, − sako Šarūnas.

„Visada norime pažinti kraštą ne per kitų rekomendacijas, o per savo patirtis. Kartais netgi būna ir taip, kad pačių aptiktas vietas norisi laikyti paslaptyje“, − M. iš Š. Meškiai.

Tačiau vien tik kelionių po neatrastas Apulijos vietas maistu ir vynu besidominčiai žurnalistų porai tikrai nepakako. 2020 m. rudenį jie apsigyveno mažame Montemessola miestelyje, kur netoliese esančiame vynuogyne gilino žinias apie vyną „AccademiaVino WSET“ studijose.

• 

• 

• 

• 

• 

Per tris savaites trukusius somelje kursus jie ne kartą buvo paklausti, ką gi veikia šiame užmirštame Dievo kampelyje. Poros atsakymas buvo paprastas: „Mes tiek matę pietų Italijos, kad galime sau leisti gyventi kaimely ir mums gerai. Visada norime pažinti kraštą ne per kitų rekomendacijas, o per savo patirtis. Kartais netgi būna ir taip, kad pačių aptiktas vietas norisi laikyti paslaptyje“.

Šarūnas priduria, kai kurios patirtys yra per daug unikalios, kad jomis norėtųsi dalintis.

„Gal tai labai savanaudiška, bet dažniausiai to autentiško potyrio neperpasakosi, nepasidalinsi, neištransliuosi taip gerai, kai viskas ima ir nutinka netikėtai, − sako keliauti mėgstantis lietuvis. − Mūsų keliai veda į Apuliją. Netraukia baliai, naujosios zelandijos ir pan. Bėda ta, kad kai pradedi galvoti, na, tai kur dabar, tu jau vėl būni pasiilgęs Italijos. Tokia stipri ta trauka“.

Antrieji namai – Apulijoje

Kartą, kol dar pasaulio nebuvo sustabdžiusi pandemija, pora į Apuliją vyko ir automobiliu. 2019-aisiais Lečėje įsikūrusioje mados mokykloje „Istituto Cordella“, kuri priklauso Apulijos-Bazlikatos lietuvių bendruomenės pirmininkės Indrės Matutytės-Cordellos šeimai, Modesta mokėsi mados fotografijos ir stilistikos. Meškių šeima neslepia po tiek kelionių svarstantys, ar nevertėtų persikelti į Apuliją gyventi.

„Tą kartą į Apuliją iš Lietuvos vykome automobiliu. Susikrovėme lagaminus, pasiėmėme tada ir abu šuniukus – Cafe bei Sugar – ir patraukėme į 3000 km kelionę. Taip įvyko, kad per tuos metus Italijoje praleidome 2 mėnesius, pabandėme ir gyventi Italijoje, ir dirbti iš Italijos.

• 

• 

Tokių minčių visada yra, nes važiuoji ir atkreipi dėmesį, kiek kainuoja maistas, pragyvenimas, kitos gyvenimo subtilybės. Bet gal nėra taip paprasta imti ir išvažiuoti. Kartais dar kyla klausimas: kas yra geriau, ar kai tu turi galimybę keliauti ir nuvyksti, ar kai jau ten esi ir tau tas jausmas nusidevalvuoja“, − pasvarsto Šarūnas, o Modesta pripažįsta, kad mintis apie antrus namus Apulijoje iš tiesų kirba.

„Bėda ta, kad kai pradedi galvoti, na, tai kur dabar, tu jau vėl būni pasiilgęs Italijos. Tokia stipri ta trauka“, − M. iš Š. Meškiai.

Besikalbant atrodo, kad kai kuriuos planus šiai Italiją dievinančiai porai padiktuoja pati Apulija ir taip juos vis prisikviečia sugrįžti. Ne tik atostogauti, bet ir mokytis. Vyno ir mados paslapčių jau pramokusi pora norėtų dar geriau pažinti ir turtingą Italijos virtuvę.

„Pietų Italija yra mūsų pamiltas kraštas, juk žymiai smagiau tobulintis ten, kur labiausiai traukia širdis. Ir tada tiesiog reikia susirasti pasirinktos srities specialistus būtent Italijoje“, − paaiškina Modesta.

„Viena tokių svajonių būtų kulinarijos kursai. Čia turtinga maisto kultūra ir kai atvažiuoji tai iškart pasijunta. Bet svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi“, − pabaigia Šarūnas.

Apgailestauja dėl alyvmedžių ir šiukšlių

Modesta ir Šarūnas yra nesezoniniai keliautojai, mat, kaip jiedu sako: „Vasarą ir Lietuvoje labai gražu“. Ne sezono metu miesteliuose dažniausiai nebebūna turistų šurmulio, gali pliuškentis ir džiaugtis vienas kitu visame paplūdimyje. Pora visgi prisipažįsta, kad kai kurie dalykai Apulijoje jiems kelia nerimą. Visų pirma, tai − akivaizdus žalumos mažėjimas.

„Mes turėjome galimybę pamatyti žaliuojantį kraštą, kuris mus taip apžavėjo, o dabar vis daugiau mirštančių medžių, − liūdnai sako Modesta. − Ateinančios kartos matys visai kitokį kraštovaizdį.“

„Mane tai labai stipriai paveikė – seno žmogaus ašaros prie mirštančio medžio. Net ir dabar besileidžiant lėktuvu akivaizdžiai matosi, kaip išnykę didžiuliai plotai alyvmedžių, išpjaustyta, išvirtę ištisos giraitės“, − Š. Meškys.

Šarūnas atsimena pats rengęs reportažą apie Xylella bakterijos nualintus šimtamečius alyvmedžius, tuomet ši patirtis žurnalistą labai sujaudino.

„Buvome susitikę su vienu garbingo amžiaus ūkininku, kurio šeimos verslas jau 60 metų yra aliejaus gamyba. Jis vežiojo mus po alyvmedžių giraites ir atvežė prie mirštančių medžių, kuriems yra tūkstantis ar net daugiau metų. Stebiu, kaip jis įeina į per ilgus šimtmečius išsirangiusio alyvmedžio kamieną  kaip į namą ir prašo, kad jį nufotografuotume. Mane tai labai stipriai paveikė – seno žmogaus ašaros prie mirštančio medžio. Net ir dabar besileidžiant lėktuvu akivaizdžiai matosi, kaip išnykę didžiuliai plotai alyvmedžių, išpjaustyta, išvirtę ištisos giraitės. Siaubinga“, − jautrų susitikimą prisimena keliautojas.

• 

• 

• 

• 

• 

Pora pabrėžia ir dar vieną didelę Salento problemą – šiukšles, darkančias visą įstabų regiono kraštovaizdį. „Sukelia pasibjaurėjimą, kai važiuoji ir matai pilnas pakeles atliekų – nuo plastiko iki čiužinių. Visą tą alyvmedžių, pasakišką raudonos žemės vaizdą, paplūdimius sugadina didžiulis šiukšlių kiekis“, − apgailestauja Modesta.

Kartą, vaikštinėdami Torre dell‘Orso paplūdimiu, jie patys ėmėsi jį valyti. „Tiesiog praeiti nepakėlęs – negali. Juk gamta – mūsų visų. Tačiau supranti, kaip tai beviltiška, nes renki, rankų nebeužtenka, o šiukšlių nemažėja“, –prisimena Šarūnas.

Taip, pietuose ne viskas taip nugludinta kaip šiaurėje ir Modesta suskumba paaiškinti: „Pietų Italija labiau etnografiška, tautodailiška, ji tikra ir nenudailinta. Ir tai man labai patinka. Tarkime, indai pietuose iš molio, be blizgučių, kai tuo tarpu visas pasaulis pamišęs dėl tviskančio dizaino, kuriamo šiaurėje. Bet tie blizgučiai nėra apie mus.“

Turistams malonūs vietiniai

Kuo pietų Italija tokia žavinga? Šarūno žodžiais kalbant, ji natūrali, nenutaršyta, žmonės paprasti, savo išvaizda primena netgi lietuvius, ypač močiutės labai lietuviškos.

„Bergame, kol suvalgai desertą ir išgeri kavos, pamatai madų šou. Pietuose to nėra“, − paaiškina kavomanu save vadinantis vyras, juokaujantis, kad greičiau iš lagaminų išmes savo daiktus, bet iš Italijos būtinai grįš su kava.

Pora nepamiršta paminėtini ir išskirtinio pietiečių paslaugumo. Jų akimis, visi italai yra be galo nuoširdūs, svetingi, draugiški, vaišingi. Ir nors nereikėtų vadovautis vien stereotipais, Apuliją išmaišę lietuviai mano, kad pietuose vietiniai kur kas labiau bendraujantys ir paslaugesni nei šiaurėje.

„Pietų Italija labiau etnografiška, tautodailiška, ji tikra ir nenudailinta. Ir tai man labai patinka“, −M. Meškė.

Žinoma, gyventi ir keliauti ne tas pats, kartais keliaudamas gali ne viską pastebėti. „Gal išties yra daugiau to telemundo presenta ir dramų, bet pats svetingumas, vertinant turisto akimis, yra tikrai neįtikėtinas“, − sako Šarūnas.

Apuliją dar ne kartą lankysianti pora pripažįsta: be galo žavu kaskart sugrįžti į sužadėtuvių vieta tapusį Castro ir susitikti su tuo pačiu baristu Antonio, lietuvius atpažįstantį ir pasitinkantį kaip draugus. Jiems vis dar smagu keliauti grafičiais apipaišytais traukiniais ir pasinerti į nuotykį išlipant kažkur Zollino stotelėje, išgerti kavos, suvalgyti pasticciotto (past. tradicinis Apulijos desertas) ir, nors aplinka atrodo nudrengta, pasimėgauti tokia autentiška pietų Italija. Ir tik širdis padiktuos, kada bus kitas pasimatymas su ja.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai“