Kiekvienų metų pirmą rugsėjo sekmadienį Santa Maria Maggiore miestelis šiaurės Italijos Alpių lopšyje prisipildo juodai apsirėdžiusių, juodai veidus išsitepusių, darbo įrankius per petį persimetusių vyrų. Pasaulio kaminkrėčių suvažiavimas – smagi proga trumpam sugrįžti į praeitį, kuri, tačiau, sklidina ir skaudžių, dramatiškų prisiminimų.

Ernesta Mažalskaitė Parma

ERNESTA INTERFRIENDS

KAAAMINKRĖTYYS! KAAAMINKRĖTYYYS!!! Taip džiugus vaikiškų balselių choras praneša apie labai ypatingą ir vienintelę pasaulyje Kaminkrėčių šventės pradžią.

Kiekvienais metais pirmąjį rugsėjo savaitgalį Alpių kalnų lopšyje besiglaudžiantis Santa Maria Maggiore miestelis Italijos šiaurėje tampa pasauline kaminkrėčių susirinkimo vieta. Į Vigezzo slėnį iš viso pasaulio susirenka daugiau nei tūkstantis juodais rūbais vilkinčių vyrų.

Šventė prasideda šeštadienį, kai gausus kaminkrėčių būrys iškilmingai pagerbia Mažojo Kaminkrėčio paminklą Malesco miestelyje. Vėliau juodieji vyrai linksmai klegėdami ir noriai bendraudami su miestelio gyventojais bei svečiais, pabyra Malesco gatvelėse.

Vakare, ore besiskleidžiantis kepamų šonkauliukų ir tikros kaimiškos, variniuose katiluose ant laužo verdamos kukurūzų košės, vadinamos „polenta“, kvapas visus suburia prie bendro vaišių stalo. Muzika, dainos, juokas netyla iki paryčių, o sekmadienį prasideda iškilmingoji šventės dalis. Viso pasaulio kaminkrėčiai, pasipuošę specialia darbo apranga ir nešini darbo įrankiais, išsirikiuoja šventiniam paradui. Tuomet ir prasideda didysis renginys, kurio metu, skambant vietinės muzikos orkestrui, didelis būrys juodai apsirengusių vyrų ima keliauti siauromis Santa Marijos gatvelėmis.

Mintyse norom nenorom praskrieja skaudžios slėnio vaikų praeities epizodai ir tik linksmai suodžiais išteptame veide blizgančios akys bei baltuojančios šypsenos grąžina į realybę, primenančią, kad visa tai – praeities šmėklos.

Kaaaminkrėtyys! – šaukia grupė slėnio vaikų, žingsniuojančių eisenos pradžioje. Stebiu grupelę, kurią sudaro vos trejų metukų sulaukę pypliai, už rankos vedami vyresnių 6 ar 7 metų berniukų. Visi apsirengę tamsiai rudos drobės apiplyšusiais drabužėliais, per petį persimetę sunkius darbo įrankius. Mintyse norom nenorom praskrieja skaudžios slėnio vaikų praeities epizodai ir tik linksmai suodžiais išteptame veide blizgančios akys bei baltuojančios šypsenos grąžina į realybę, primenančią, kad visa tai – praeities šmėklos.

Linksmai skambanti muzika lydi visą eiseną, o kai iš kolonos iššokęs juodas kaip anglis vokiečių kaminkrėtys linksmai čiumpa į glėbį ir atminčiai ant abiejų žandų palieka juodų bučinių pėdsaką, nešantį laimę, jaučiuosi įtraukta į nepaprasto renginio sūkurį.

Pro šalį linksmai žygiuojantys kaminkrėčiai visus gausiai apdalina saldainiais, specialios laidos monetomis, mažyčiais plastmasiniais kaminkrėčiukais ir, žinoma, dosniais suodinų rankų paspaudimais, paplekšnojimais ir kitais „juodais“ prisiminimo ženklais.

Kai visa eisena vėl susirenka į aikštę, prasideda dar viena, parodomoji, renginio dalis. Sumaniausi bei iki šių dienų kaminkrėčio amatu besiverčiantys vyrai lipa ant aukštų akmeninių stogų ir, palaikomi gausaus stebėtojų būrio, valo kaminus ir mielai pozuoja nuotraukoms.

Kieta kaip akmuo tikrovė

Akmeniniai kalnų namelių stogai, gausiai nusėti šimtais kaminų, yra nedaloma Vigezzo slėnio peizažo dalis. Tai ne tik gražus, tipinis šio slėnio reginys, bet ir skausmingą praeitį liudijantis kaminkrėčių darbo simbolis.
O 1500-ieji – vienas iš juodžiausių periodų Vigezzo slėnyje, žymintis negailestingo vaikų išnaudojimo pradžią.

Nederlinga slėnio žemė nepajėgė išmaitinti visų čia nuo amžių gyvenančių žmonių, todėl nebuvo šeimos, kuri, spaudžiama vargo, nebūtų atidavusi savo mažiausių vaikų į vadinamųjų „šeimininkų“ rankas. Senieji kaminkrėčiai kaimuose pasirodydavo jau rugsėjo mėnesį ir ilgam žiemos periodui, trukusiam net iki balandžio, išsivesdavo mažiausius kaimo berniukus. Baisi tai būdavo diena. Motinos atiduodavo savo vaikus žinodamos, kad jų laukia pavojingas darbas, ilgos ir varginančios kelionės, grubus šeimininko elgesys.

Šeimininkai vaikus versdavo net badauti, bijodami, kad sustorėjęs mažasis kaminkrėtys nebus tinkamas įlįsti į siaurą kaminą. Mažas berniukų ūgis ir lieknas kūnas buvo pagrindiniai darbo reikalavimai.

Dauguma senųjų kaminkrėčių buvo mažakalbiai, rūstūs žmonės. Jie vertėsi amatu, kurio niekas nenorėdavo imtis laisva valia: į pagalbą samdytis mažus vaikus, išsivesti juos iš gimtųjų namų, ilgai klajoti pėsčiomis, miegoti, kur pakliūva, ir tenkintis menku užmokesčiu. Todėl ir savo samdinius jie versdavo sunkiai dirbti, o valgyti duodavo labai mažai. Šeimininkai vaikus versdavo net badauti, bijodami, kad sustorėjęs mažasis kaminkrėtys nebus tinkamas įlįsti į siaurą kaminą. Patys šeimininkai retai lipdavo ant stogo, nes rizikuodavo įgriūti, jau nekalbant apie ilgus ir siaurus kaminus. Tad mažas berniukų ūgis ir lieknas kūnas buvo pagrindiniai darbo reikalavimai.

• 

• 

Pačios skaudžiausios mažųjų kaminkrėčių gyvenimo akimirkos – kai paskutinį kartą apkabinama mama. Širdį draskančio atsisveikinimo vieta buvo Druogno miestelis. Jame esančios bažnyčios „Atsisveikinimo Madona“ matė daug ašarų ir skausmo. Palikę šį paskutinį gimtojo slėnio miestelį, vaikai juoda vorele leisdavosi į nežinią.

„Mama, geriau mirsiu, nei kaminkrėčiu būsiu!“, – ilgai degindavo motinų širdis. Šis šiurpą keliantis mažamečių išnaudojimas buvo viena iš nedaugelio galimybių šeimai ištverti žiemą.

Šimtai mažųjų, vos 6 ar 7 gyvenimo metus skaičiuojančių kaminkrėčių, šv. Kalėdas praleisdavo svetimame krašte, suodžių, drėgmės ir šalčio draugijoje, o verksmas: „mama, geriau mirsiu, nei kaminkrėčiu būsiu!“, – ilgai degindavo motinų širdis. Gaila, tačiau šis šiurpą keliantis mažamečių išnaudojimas tais senais laikais buvo viena iš nedaugelio galimybių šeimai ištverti žiemą.

Kaminkrėčio amatas savaime išnyko apie 1940 ir 1950 metus, senuosius kaminus pakeitus modernesne šildymo sistema. Taip baigėsi ir žiaurus Vigezzo slėnio vaikų išnaudojimas.

Kiekvienoje legendoje – dalis tiesos

Kaminkrėčio darbas nuo seno yra gausiai apipintas legendomis, tačiau viena iš lūpų į lūpas sklindanti istorija yra paremta tikrais faktais. Būtent tuos senus laikus ir siekia pasakojimas apie kaminkrėčių nešamą laimę.

Kaminkrėčio darbas nuo seno yra gausiai apipintas legendomis, tačiau iš lūpų į lūpas sklindanti istorija apie kaminkrėčių nešamą laimę – paremta tikrais faktais.

Menama, kad apie 1612 m. seno kaminkrėčio Giovanni Pidò globojamas mažas berniukas, kaip įprasta, stengėsi išvalyti vieną iš daugelio karališkųjų namų kaminų. Per klaidą mažasis kaminkrėtys atsidūrė kamine, vedančiame į vieną iš salių, kurioje suokalbininkai rezgė pinkles nužudyti karalių. Slapčia nuklausęs pokalbį, mažasis kaminkrėtys viską papasakojo savo šeimininkui, kuris savo ruožtu apie suokalbį pranešė karaliui. Sąmokslininkai buvo greitai išaiškinti ir nubausti, karaliaus gyvybė išgelbėta, o kaminkrėčiams buvo gausiai atsidėkota.

Karaliaus dėkingumas buvo toks didelis, kad jis visiems Vigezzo slėnio kaminkrėčiams suteikė visišką laisvę prekybai Prancūzijos žemėje. O kad kaminkrėčiai puikiai sugebėjo pasinaudoti šia karaliaus jiems suteikta galimybe praturtėti, rodo iki šių dienų išlikusios įspūdingo grožio vilos, išsibarsčiusios po visą Vigezzo slėnį.

Ne viskas auksas, kas pelenuose žiba

Tačiau ne visiems kaminkrėčiams pavykdavo sėkmingai grįžti po ilgų darbo mėnesių. Daugelis, iškentę šaltį, badą, nuovargį ir debesis pelenų, taip niekada ir neparėjo į gimtuosius namus.

Duoklė praeičiai – ir vienintelis visoje Italijoje Kaminkrėčio muziejus, įsikūręs Santa Maria Maggiore miestelio centre, Villa Antonia parke esančio išskirtinio grožio sename pastate. Muziejus buvo įkurtas ir iškilmingai atidarytas 1983 m. Jo įkūrėjas – Nacionalinė Kaminkrėčių Asociacija, įkurta 1970 m.

Sukaupta darbo medžiaga, dokumentai ir nuotraukos bei modernus audio-vizualinis maršrutas įtaigiai pasakoja apie seną ir sunkų amatą, nuo senų laikų charakterizavusį Vigezzo slėnį ir jo gyventojus. Amatą, kurio dėka mažo kalnų slėnio gyventojai pasklido po visą Italiją, o vėliau ir po visą Europą bei pasaulį.

Muziejuje stebina grubūs kaminkrėčių darbo įrankiai, specialios kepurės, neturinčios angų nei akims, nei nosiai, saugodavusios galvą nuo pelenų, maišai, kuriuos naudojo ne tik pelenams surinkti, bet ir kaip antklodę, į kurią susisukę mažieji kaminkrėčiai ištverdavo šaltas žiemos naktis. Laiptais pakilus į antrąjį muziejaus aukštą, pasigirsta monotoniškas ir niūrus lopetėle gramdomo kamino garsas.

Visas maršrutas sudarytas taip, kad lankytojas tarsi pats virsta mažuoju kaminkrėčiu, per šaltį ir sniegą brendančiu ieškoti darbo. O atsidūrus ilgame ir tamsiame koridoriuje, kurio tolimame gale šviečia mėlyno dangaus lopinėlis, pasijunti tarsi įlindęs į kaminą – toks keistas suspausto pasaulio vaizdas buvo mažojo kaminkrėčio kasdienybė.

Kas nupūtė praeities pelenus?

Muziejumi rūpinasi Nacionalinės Kaminkrėčių Organizacijos vice prezidentė Anita Hofer. Tai ji 1997 m. suorganizavo pirmąjį oficialų Kaminkrėčių suvažiavimą. Idėjos iniciatoriai buvo trylika kaminkrėčių, 1983 m. sugrįžusių į gimtuosius kalnus pasidalinti prisiminimais. Apkeliavę seniai matytas vietas, vyrai susitiko su miestelio senbuve Anita Hofer, kuri karštai palaikė netikėtai kilusią mintį, kasmet pirmąjį rugsėjo sekmadienį visiems kaminkrėčiams ir jiems neabejingiems susirinkti Santa Maria Maggiore miestelyje.

Dabar Kaminkrėčių šventė – viso pasaulio kaminkrėčių draugystės ir solidarumo ženklas. Tai puiki galimybė sugrįžti į gimtąją žemę po pasaulį išsibarsčiusiems kaminkrėčiams, dar viena proga prisiliesti prie senųjų vertybių. Tačiau svarbiausias šventės tikslas – prisiminti seną, pilną skaudžios praeities amatą. Tai dar vienas būdas pagerbti mažuosius kaminkrėčius, pamąstyti apie vaikų išnaudojimo problemas, aktualias, deja, ir šiomis dienomis.

Kaip lizdą palikęs paukštelis
Į pasaulį išėjo vaikelis…
Diena iš dienos jo balsas tylą draskys:
Kaaminkrėtyyys, kaaminkrėtyys!…