Lietuvių bendruomenės užsienyje vaikams padeda susirasti tokių pačių daugiakalbių draugų
„Draugystės tiltas“ – taip vadinosi šiemet Romoje vykęs lituanistinių mokyklų ir šeimų sąskrydis. Šis renginys „Gintaro keliu į Amžinąjį miestą“ tema į pačią Italijos širdį pakvietė visus, kuriems rūpi lietuvių kalba, lituanistinis švietimas ir tradicijų išsaugojimas – tiek lituanistinių mokyklų atstovus ir mokytojus, tiek tėvus su vaikais. Kaip teigė pagrindinės renginio organizatorės Aurelija Orlova ir Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio, sukūrusiems mišrias šeimas ir (ar) gyvenantiems užsienyje toks renginys padeda pajusti tikrąją Lietuvos dvasią, net ir esant per kelis tūkstančius kilometrų nuo jos. O tuo pat metu vaikams parodoma, kad tokių šeimų pasaulyje daug, todėl jie nėra kažkuo kitokie.
Miglė Lopetaitė
svietimonaujienos.lt
Kvietimas organizuoti renginį buvo labai netikėtas
Tai, kad „Draugystės tiltas“ 2021 m. vyks Italijoje, kaip juokiasi pašnekovės A. Orlova ir E. Simonkevičiūtė-Di Meglio, buvo itin spontaniškas sprendimas. „Prieš dvejus metus dalyvavau „Draugystės tilte“ Londone ir prie manęs priėjo organizatoriai pasiteirauti, ar norime kitais metais renginį perkelti į Italiją. Tada, atsimenu, net sutrikau – sėdžiu miške (renginys vyko gamtoje), rašau Italijos lietuvių bendruomenės nariams, klausdama, ką daryti. Netrukus paskambinau Elzei, pasitarėme ir nusprendėme, kad taip – darome, bandome, rizikuojame!“ – nuotaikingai pasakojo Aurelija, Italijos lietuvių naujienų portalo itlietuviai.it projektų vadovė.
Elzė prasitarė, kad drąsos organizuoti tokį didelį renginį įkvėpė sėkmingai pavykęs kitas renginys: „Niekada nebuvau dalyvavusi tokiame dideliame šeimų suvažiavime, tačiau tais metais buvome entuziastingai nusiteikę po itin pavykusio Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimo Romoje, kurio metu koncertavo ir pats Andrius Mamontovas. Tad pagalvojau, kodėl gi ne, o ir Roma – strategiškai gera vieta, daug skrydžių, bus nesudėtinga atvykti.“
Nelengva renginio patalpų paieška
A. Orlova pasakojo, kad renginiui pradėjo ruoštis iš karto – dar 2019 m. rudenį. „Pirmiausia išsirinkome datą ir paskelbėme registraciją – dar prieš rengiant ir aprašant patį projektą. Pamenu, kad visą spalį ieškojome vietos renginiui – tuo rūpinosi Elzė, kuri ir gyvena Italijos sostinėje.“
Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė E. Simonkevičiūtė-Di Meglio neslėpė, kad surasti tinkamą vietą, kuri talpintų šimtą ir dar daugiau žmonių, buvo nemenkas iššūkis, mat tokios erdvios patalpos Amžinajame mieste, kur būtų ne tik viešbutis, bet ir konferencijų salės bei erdvus kiemas, rezervuojamos labai iš anksto: „Puikiai atsimenu, kur bepaskambindavau, jau viskas buvo iš anksto užsakyta. Net klausinėjau visų pažįstamų, gal jie ką nors žino. Ir vėliau vieną dieną internete pamačiau „Villa Aurelia“, kuri man patiko iš pirmo žvilgsnio dėl žalumos ir puikios vietos – prie pat Vatikano. Paskambinau jiems ir išgirdau, kad vieta laisva. Nieko nelaukiau, šokau į automobilį ir jau po pusvalandžio buvau pas juos. Tiesiog žinojau, jei šį pasiūlymą paleisiu – teks keisti datą arba važiuoti už miesto. Labai norėjosi šios vietos, nes ji yra simboliška – šalia vienuolyno, matosi Vatikanas, Šv. Petro bazilikos kupolas, prie pat labai gražus parkas, tad tikrai galima pajusti itališkąją dvasią.“
Dėl pandemijos negalėję atvykti lietuviai išmokė lankstumo
Kaip teigia renginio organizatorės, „Draugystės tilte“ dalyvavo apie 100 žmonių – tiesa, dėl pandemijos mažiau, nei tikėtasi. Tačiau, pasak jų, džiugu, kad renginys įvyko, o visi netikėtumai išmokė dar didesnio lankstumo. „Dalis renginio dalyvių ir lektorių, iš viso daugiau nei 20 žmonių, atkrito paskutinėmis dienomis. Kai kurie negalėjo atvykti iš Jungtinės Karalystės dėl privalomos penkių dienų saviizoliacijos, dar kiti – susirgo COVID-19 virusu. Taip pat neatvyko vienas tradicinių šokių ansamblis iš Lietuvos. Kadangi apie tai sužinojome likus vos porai savaičių iki renginio, turėjome greitai suktis iš padėties ir koreguoti programą čia ir dabar bei ieškoti kitų šokėjų. Visgi net neabejojame, kad šie netikėtumai mus išmokė lankstumo ir profesionalumo, o tai pravers organizuojant bet kurį kitą renginį“, – pasakojo A. Orlova, Pjemonto regiono lietuvių bendruomenės pirmininkė.
„Tačiau tikrai esame patenkintos susirinkusių dalyvių skaičiumi – per visą renginį jautėmės kaip didelė vieninga šeima, manau, mūsų buvo nei per daug, nei per mažai. Sulaukėme svečių iš Airijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Lietuvos, taip pat atvyko Italijoje gyvenančios lietuvės ir jų šeimos“, – pridūrė E. Simonkevičiūtė-Di Meglio. Kaip pasakojo aktyvios Italijos lietuvės, tarp renginio dalyvių daugiausia – lituanistinių mokyklų atstovų su šeimomis, tačiau atvyko ir suaugusiųjų be vaikų – lituanistinio švietimo atstovų ir (ar) besidominčių juo.
Nuo senųjų tradicijų iki sporto pasiekimų
Renginyje buvo įvairių veiklų – nuo pažinties su gintaru, tautiniais kostiumais iki dviračių sporto, kurį vaikams pristatė pasaulio čempionė, dviratininkė Edita Pučinskaitė. Paklausus, ar užsienyje gyvenančius lietuvius ar lietuviškų šaknų turinčius vaikus lengva sudominti senosiomis tradicijomis, Elzė atsakė, kad tai labai priklauso nuo tėvų pavyzdžio. „Jeigu mes, tėvai, patys įsitraukiame į veiklas, mokome ir rodome, vaikai tą priima labai noriai. Per renginį matėme, kad vaikams buvo labai įdomu išgirsti apie dviračių sportą. E. Pučinskaitė atsivežė visus savo medalius, apdovanojimus, kuriuos kiekvienas norėjo iš arčiau pamatyti ir paliesti. Tačiau ne mažiau dėmesio sulaukė ir medžio ar gintaro dirbtuvės. Tai, kad vaikai patys galėjo merkti į vandenį gintaro akmenėlius ir patikrinti, kuris iš jų tikras, dažais popieriuje atspausti medžio raižinį arba pinti tinklus ar nerti servetėles, paliko didžiulį įspūdį. Būtent patyrimas, palietimas, kurio niekur kitur neranda. O mano dukrai didžiausią įspūdį paliko tautinių kostiumų ir tradicinių šokių vakaras – jai buvo taip smagu, kad mokykloje aprašė kaip patį įsimintiniausią vasaros nuotykį.“
Elzei pritarė ir Aurelija, pabrėžusi, kad „Draugystės tilto“ veiklos įtraukė ir suaugusiuosius. „Suaugusiesiems taip pat labai patiko daryti visus dirbinius – jie norėjo spėti išbandyti kuo daugiau veiklų, net juokėsi, kad viską susižymėjo, viskas taip įdomu – tik kaip visur suspėti! Kone labiausiai įsiminė vienos šeimos, kuri iki Romos atvyko iš Venecijos, atsiliepimas, kad Lietuvą atrado Italijoje – mergaitėms labai patiko ir šokti, ir piešti, ir kitose veiklose dalyvauti“, – pasakojo A. Orlova, kartu su kolegomis įkūrusi virtualią lituanistinę Italijos mokyklą.
Padeda užsienyje gyvenantiems vaikams suvokti savo tapatybę ir šaknis
Abi pašnekovės patvirtino, kad lituanistiniai suvažiavimai yra ypač svarbūs užsienyje gyvenantiems mišrių šeimų vaikams, parodant, jog tokių šeimų, kaip jų, yra daugiau. „Jeigu į Lietuvą atvažiuoja užsienyje gyvenančių tėvų vaikai, jie vis tiek, ko gero, jaučiasi šiek tiek kitokie. O štai atvažiavę į tokį renginį, mato, kad mamos ir tėčiai iš skirtingų šalių, todėl lengviau užmezga ryšį su bendraamžiais“, – kalbėjo Aurelija.
Jai pritarė ir Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė: „Į bendruomenės renginius visada kviečiu ir skatinu ateiti suaugusiuosius su vaikais – kad vaikai pamatytų, jog jie yra ne vieni, kad jų yra daug daugiau. Bendruomenės ir lituanistinės mokyklos yra didelė pagalba šeimoms – tada kyla mažiau klausimų, o ir išnyksta dirbtinis skirstymas, kas normalu, o kas – ne.“
Klausimų apie dvikalbystę kyla kiekvienai užsienyje gyvenančiai šeimai
Renginyje be įtraukiančių veiklų buvo ir diskusijų. Lituanistinių mokyklų atstovai ir tėvai diskutavo, kaip padidinti lankančiųjų lituanistines mokyklas skaičių. Kaip teigė Aurelija, čia lemiamą vaidmenį atlieka ne tik švietimas, bet ir bendruomenė: „Manau, labai svarbūs tokie žmonės, kurie galėtų bendruomenę pakonsultuoti šiais klausimais. Kaip mėgstu juokauti, galėtų būti net „dvikalbystės pagalbos linija“, nes visi dvejoja, abejoja – informacijos daug arba jos nėra vienoje vietoje. Į mane, kaip į Turino ir visos Pjemonto apylinkės lietuvių bendruomenės pirmininkę, kreipiasi daug jaunų šeimų, kurios laukia pagausėjimo arba ką tik susilaukė vaiko, klausdamos, o kaip yra su dvikalbyste, ką daryti, kaip šeimoje kalbėti. Svarbu išskirti ir psichologinį momentą, su kuriuo susiduria žmonės, sukūrę mišrias šeimas, – ar antroji pusė palaiko, ar vertina kalbą kaip visiškai nereikalingą vaikui.“
Visuomenininkė pridūrė, kad jei antroji pusė nepalaiko gimtosios kalbos perdavimo vaikui, ją perduoti reikėtų stengtis dar labiau: „Gyvenant Lietuvoje dėl susiklosčiusios istorijos turbūt niekam nekyla klausimas, kodėl dažnas mūsų moka ir lenkiškai, ir rusiškai, ir lietuviškai, o ir mišrių šeimų daug. O štai, pavyzdžiui, Italijoje mišrios šeimos yra retesnis reiškinys, todėl turime dirbtinai sukurti tokią dvikalbę aplinką ir paversti tai norma. Tačiau tai daryti tikrai verta – neabejoju, kad vaikas už tai paaugęs padėkos savo mamai ar tėčiui, besistengusiam ir įveikusiam visus kilusius iššūkius.“
Paskaita apie dvikalbystės mitus ir faktus
Romos lituanistinės mokyklos „Bitutė“ vadovė E. Simonkevičiūtė-Di Meglio neabejodama teigė, kad gimtoji kalba yra tapatybės dalis ir mūsų išskirtinumas. „Kai vaikai moka abiejų tėvų kalbas, tai padeda jiems jaustis visaverčiais ir palaikyti ryšį su šeima, seneliais, tetomis, dėdėmis, pusbroliais ir pusseserėmis – kalba yra labai naudingas įrankis. Kalbėdamas lietuviškai, vaikas labiau norės grįžti ir į Lietuvą, nebebijos, jam bus smalsu susitikti su bendraamžiais.“
Išsakytai minčiai pritarė ir A. Orlova, kuri nuo pat vaikystės vartojo kelias kalbas. „Nuo mažumės buvau dvikalbė – pusiau rusė, pusiau lietuvė. Kai susilaukiau vaikų, susidūriau su dilema, kuria kalba kalbėti su savo vaikais. Iš pradžių pasirinkau lietuvių kalbą, nes augau Lietuvoje, ėjau į lietuvišką mokyklą ir man tiesiog būtų keista kalbėti su savo vaikais itališkai. Juk tai nėra mano kalba. Tačiau sūnus jau po truputį mokosi ir antrosios mano gimtosios – rusų – kalbos, vis dažniau pagalvoju jį vesti į rusų bendruomenės Italijoje mokyklą, kur galės pajusti kitą savo tapatybės dalį“, – pasakojo aktyvi Italijos lietuvė, Pjemonto lituanistinės mokyklos Turine „Pasakų namai“ padėjėja.
Abi pašnekovės pasiūlė visiems besidomintiems dvikalbystės reiškiniais pasiklausyti per „Draugystės tilto“ renginį skaitytos profesorės Antonellos Sorace paskaitos apie su dvikalbyste susijusius mitus ir faktus, tarp kurių – ir dažniausios tėvų baimės, kad vaikas susipainios tarp kelių kalbų, patirs mokymosi sunkumų mokykloje, kalbos galiausiai nepanaudos, jų paneigimas moksliniais tyrimais. Nuorodą į paskaitą anglų kalba galite rasti čia.
Lituanistinį suvažiavimą užbaigė popiežiaus palaiminimas
„Draugystės tiltas“ šiais metais buvo vainikuotas popiežiaus Pranciškaus palaiminimu visiems lietuvių mokytojams ir mokiniams. Tačiau tai, pasak organizatorių, iki paskutinės minutės buvo visiškas netikėtumas net ir joms. „Kai derinome programą su Aurelija, pagalvojome, kaip galima būti Romoje, netoli Vatikano, ir nenuvažiuoti į Šv. Petro aikštę popiežiaus palaiminimo – tiesiog negalima! Pagalvojau, kad reikia pabandyti prisibelsti į šias duris – juk nepabandęs nesužinosi, ar jas kas nors atidarys. Pasitariau su Petru Zapolsku, Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui. Jis itin palaiko „Draugystės tilto“ idėją, nes kai vyko pirmasis „Draugystės tiltas“ Švedijoje, tuo metu ėjo ambasadoriaus pareigas, todėl iš arti matė visą šio projekto augimą ir vystymąsi. Kartu nusprendėme, kad pabandysime paprašyti popiežiaus palaiminimo specialiai šiai progai“, – pasakojo visuomenininkė Elzė.
Pašnekovė prasitarė, kad likus kelioms dienoms iki renginio iš ambasadoriaus išgirdo, kad jos prašymas sėkmingai praėjo visus tikrinimo žingsnius ir jau guli ant Šventojo Tėvo stalo: „Iki paskutinės akimirkos nei mes, organizatoriai, nei renginio dalyviai tikrai nežinojome, ar jis tikrai priims šį prašymą, juk bet kada gali būti svarbesnių, opesnių temų. Todėl, kai stovėjau Šv. Petro aikštėje su visais renginio dalyviais, apsupta Lietuvos trispalvių, išgirdusi pasveikinimą – iš laimės net susigraudinau! Tai buvo be galo džiaugsminga akimirka, nuostabiai užbaigusi tris dienas trukusį renginį. Itin įstrigo tai, kad palaiminimas buvo skirtas būtent visiems lietuvių mokiniams, tėvams ir mokytojams.“
Renginys kitąmet lietuvius pakvies į Graikiją
Kitais metais „Draugystės tiltas“ keliasi į Graikiją. Į jau tradicija tapusį pasaulio lietuvių renginį planuoja vykti ir Aurelija bei Elzė su šeimomis. Pasak jų, vaikai jau nekantrauja, o kvietimus į lituanistinį suvažiavimą visi šių metų dalyviai galės išsiųsti savo draugams, užrašę specialias atvirutes. „Pastarieji metai buvo nelengvi visiems, taip pat ir Italijai, bet mes niekada nepraradome optimizmo ir sunkiausiu Italijai laikotarpiu kartu su lietuvių vaikais piešėme spalvotas atvirutes su užrašu „Viskas bus gerai“ (it. Andrà tutto bene). Būtent šiais piešiniais papuošėme atvirutes, kurias gavo visi dalyviai. Jos skirtos pakviesti visiems draugams ir pažįstamiems į kitą „Draugystės tiltą“, o drauge padrąsinti neprarasti vilties ir tikėti, kad viskas praeina – net ir baugiausi dalykai“, – pokalbį užbaigė aktyvi Romos lietuvė E. Simonkevičiūtė-Di Meglio.
Renginys tęsis iki pat metų galo – keliasi į elektroninę erdvę
„Draugystės tilto“ organizatorės prasitarė, kad renginio paskaitų ciklas iki pat metų pabaigos tęsis virtualiai – „Zoom“ platformoje numatytos įvairių lektorių paskaitos aktualiais lituanistiniais klausimais, taip pat – filmų peržiūros ir dirbtuvės vaikams. Pirmosios paskaitos jau vyko spalį, visas naujienas galite sekti „Draugystės tilto“ „Facebook“ puslapyje.
