Tarptautinis kino festivalis „La Guarimba“ Kalabrijoje vyks jau aštuntą kartą. Po žvaigždėtu pietietišku dangumi, parke, prie didelio natūralaus urvo, kadaise talpinusio daugybę laivų, festivalis skleis supratimo, empatijos ir integracijos vertybes, o publiką ne lepins, bet mes jai iššūkius. Italijos prezidento medaliu apdovanotą festivalį atidarys lietuvio filmas, o viso bus parodyti du lietuvių režisierių darbai.

Kai festivalio „La Guarimba“ organizatoriams teko pasirinkti – atšaukti aštuntą kartą rengiamą festivalį, ar ieškoti kūrybiškų sprendimų – jie pasirinko pastarąjį variantą. Juk kinas lauke maloniai gaivų vasaros vakarą, po atviru, žvaigždėtu dangumi, parke, netoli jūros, netgi geriau, nei uždaroje kino salėje.

Tokia netradicine kino sale Amantėjos miesto parke, Kalabrijos regione, kino, o ypač trumpametražių filmų, mėgėjai galės mėgautis šešias dienas. Filmų iš visų penkių kontinentų tarpe žiūrovai galės pamatyti ir du Lietuvos režisierių darbus.

Tarptautinį festivalį „La Guarimba“ rugpjūčio 7 d. atidarys lietuvių režisieriaus Vytauto Katkaus (29 m.) filmas „Kolektyviniai sodai“ („Community Gardens“). 2019 m. sukurto filmo pasaulinė premjera įvyko Kanų kino festivalio „Kritikų savaitėje“ ir tai buvo pirmasis lietuvių filmas, dalyvavęs prestižinio festivalio konkursinėje programoje. Įvertinimo jaunojo lietuvio darbas sulaukė ir tarptautiniame Belgijos kino festivalyje „Film Fest Gent“, kur buvo apdovanotas geriausio tarptautinio trumpametražio filmo premija. 

Filmo veiksmas vyksta karštą vasaros dieną kolektyviniame sode, netoli Vilniaus. Čia padėti tėvams su kasdieniais darbais atvyksta 32-ejų metų užsienyje gyvenantis sūnus, trumpam grįžęs atostogų į tėvynę. Sūnaus ir tėvo santykiai jau kuris laikas atšalę. Tiek sūnus, tiek tėtis bando vienas kitą pamilti ir pažinti iš naujo. Nenorėdami pyktis, tėvas ir sūnus nekalba vienas su kitu, nes jaučia, kad dialogas tarp jų neįmanomas. Staiga sodų bendrijoje įvyksta gaisras, kuris patraukia ir tėvo su sūnumi dėmesį.

„Kolektyviniai sodai“ – tai istorija apie atšalusius tėvo ir sūnaus santykius, kurie galutinai pražūsta žmonių abejingumo sūkuryje.

Trumpametražis filmas „Kolektyviniai sodai“ – tai istorija apie dviejų skirtingų kartų susidūrimą bei atšalusius tėvo ir sūnaus santykius, kurie galutinai pražūsta žmonių abejingumo sūkuryje.

Vos prieš šešerius metus operatoriaus meno bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusio, bet jau dešimtis trumpametražių filmų ir video projektų sukūrusio režisieriaus darbų pristatymas festivaliu Kalabrijoje neapsiribos. Naujausias V. Katkaus trumpametražis filmas „Miegamasis rajonas“ rugsėjo pradžioje bus pristatytas prestižiniame Venecijos tarptautinio kino festivalio konkursinėje programoje „Horizontai“. 

Rugpjūčio 10-ąją festivalio žiūrovai pamatys Danijoje gyvenančios lietuvių režisierės animatorės Urtės Oettinger (34 m.) animacinį filmą vaikams „Pieno baras“ („The Milkshaker Bar“).

• 

• 

• 

Kaip rašoma festivalio programoje, 13 minučių animacinė istorija pasakoja apie meškiuką Miką, kuris kasdien po pamokų susitinka su drauge voveraite Sonata ir katinu Gabrieliumi pieno bare. Nors auga visiškai skirtingose šeimose, tai jiems netrukdo draugauti. Vieną dieną pieno bare jie atranda nuotrauką su į Miką be galo panašiu meškinu, bandelių valgymo čempionu. Galbūt tai Miko tėtis?

„Pieno baras“ – tai istorija apie sudėtingus modernių šeimų santykius, apie nuoširdumą ir tikrus draugus, kurioje paprastai, nedramatizuojant kalbama jautriomis temomis. 

Ne vieną apdovanojimą pelniusios lietuvės režisierės, animatorės ir iliustratorės U. Oettinger „Pieno baras“ – daugiau nei nuotaikingas animacinis filmas vaikams. Tai – istorija apie sudėtingus modernių šeimų santykius, apie nuoširdumą ir tikrus draugus, kurie gali papildyti šeimą. Filmas paprastai, nedramatizuojant kalba gana jautriomis temomis: apie savęs paieškas, nežinomybę, nesaugumą, norėjimą įtikti, norą nusipelnyti tėvų meilę. 

Vienas festivalio įkūrėjų ir meno vadovas Giulio Vita portalui ITLIETUVIAI.IT sakė, kad lietuvių režisierių filmai jį patraukė įdomiu, savitu požiūriu, o lietuviai, jo manymu, yra nuoširdesni, nei italai.

Būtent tokia yra festivalio „La Guarimba“ idėja – pateikti kitokią, netradicinę, inovatyvią perspektyvą, tyrinėti jausmus ir aplinką, taip pat suartinti ir skatinti empatiją bei bendruomeniškumą.

„Mane itin patraukė lietuvių režisierių požiūris į dalykus, tyresnis ir skaidresnis požiūris į asmenines dramas“, – festivalio meno vadovas G. Vita.

„Kasmet paskelbiame kvietimą registruotis ir sulaukiame paraiškų iš viso pasaulio režisierių. Šiuos du lietuvių filmus radome bendradarbiaudami su Vilniaus kino festivaliu. Šiemet lankiausi Vilniuje ir susipažinau su keliais prodiuseriais. Tačiau didžiausias ačiū Lietuvos ambasados ​​Italijoje kultūros atašė Laurai Gabrielaitytei-Kazulėnienei ir agentūros „Lithuanian Shorts“ direktorei Rimantei Daugėlaitei-Cegelskienei. Mūsų idėja yra sukurti tiltą tarp dviejų tautų ir kitais metais skirti daugiau erdvės jūsų gražiajai šaliai“, – portalui ITLIETUVIAI.IT sakė festivalio meno vadovas G. Vita.

Dviejų jaunų kino mylėtojų – Kalabrijoje gimusio, bet Venesueloje augusio 32 m. G. Vita ir venesuelietės iliustratorės ir piešinių ant sienos tapytojos 35 m. Sara Fratini – iniciatyva gimęs tarptautinis festivalis „La Guarimba“ siekia konkretaus tikslo – priartinti kiną prie žmonių ir žmones prie kino. Kino aistruolių iniciatyvą medaliu apdovanojo pats Italijos prezidentas Sergio Mattarella.

„Mūsų tikslas yra supažindinti žmones su autoriniu kinu, iš uždarų salonų sugrąžinti jį į aikštes. Skirtingai nei daugelis pramoginių veiklų, mes norime gerbti mūsų publiką, bet kartu ir mesti jai iššūkius. Tai darome pateikdami meninį, amatininkišką kiną, kuris atgaivina jausmus ir verčia tyrinėti save bei aplinką“, – sako žiniasklaidos ir net tokio giganto kaip The New York Times dėmesio sulaukusio festivalio organizatoriai.

Ką reiškia festivalio pavadinimas? G. Vita paaiškina, kad žodis „guarimba“ Venesuelos senbūvių kalboje reiškia „saugi vieta“. Tad festivalio idėja yra būti saugia daugiakultūrine vieta, kurioje vyrauja empatijos, supratimo ir integracijos atmosfera, o kultūra yra kaip priemonė skleisti aktyvios demokratijos, integracijos ir prieinamumo visiems vertybes.

Žodis „guarimba“ Venesuelos senbūvių kalboje reiškia „saugi vieta“. Tad festivalio idėja yra būti saugia daugiakultūrine vieta, kurioje vyrauja empatijos, supratimo ir integracijos atmosfera.

„Šiemet festivalis įgauna naujų prasmių, nes bus saugi kultūros vieta po karantino, o daugiau kaip metus buvęs uždarytas parkas atsivers ir taps saugia bei švaria vieta kinui ir žmonėms“, – ITLIETUVIAI.IT pasakojo G. Vita ir pridūrė, kad visgi festivalis šiemet bus kitoks, nei tikėjosi.

„Organizuojant festivalį, mintyse vis sukosi Luko Skaivokerio frazė iš filmo „Žvaigždžių karai. Paskutinis džedajus“: „Tai nebus taip, kaip galvojai“. Ji mane stūmė tolyn ir vertė dar labiau stengtis atnešti kiną pas žmones, – pasakojo festivalio meno vadovas G. Vita. –  Susidūrėme su nauja realybe, esame išsigandę ir pikti, tačiau juk būtent kinas mus moko, kad krizė yra būtina herojaus transformacijai.“

„Tai nebus taip, kaip galvojai“. Vedami šios frazės iš filmo „Žvaigždžių karai. Paskutinis džedajus“ organizatoriai surengė šių metų festivalį.

Organizatoriai pasakojo, kad mintį perkelti festivalį į virtualią erdvę iškart atmetė. „Festivalis yra susitikimo, buvimo kartu vieta, tarsi pagoniškas ritualas, kuriam mūsų gyvas buvimas yra būtinas. Taip, šis festivalis bus kitoks ir, tikimės, tai bus proga pamąstyti apie vyraujantį renginių masiškumo ir paniekos kokybei apsėdimą. Šiemet festivalis nebus toks, kokio tikėjomės, bet bus“, – sakė organizatoriai.

Netradicinė kino festivaliams ir renginio vieta – prie Viduržemio jūros esančio didžiulio natūralaus urvo parke „La Grotta“. Kadaise šiame urve tilpdavo daugybė laivų, dabar čia vyraus empatijos ir integracijos vertybės.

Pripučiamame 12 metrų lauko ekrane per šešias festivalio dienas vien oficialioje programos dalyje bus parodyti 165 trumpametražiai filmai. Visi jie paliečia kultūrines ir socialines temas.

Ypatingą dėmesį skiriame tolimoms tiek geografiškai, tiek kultūriškai šalims, nes tik taip galime pažinti, priartėti ir tikrai integruotis.

„Stengiamės pateikti plačią tematinę ir stilistinę paletę, filmus atrenkame, siekdami atrasti naujus kinematografijos talentus ir masių nepasiekusius darbus. Režisierius kviečiame iš visų kontinentų, o ypatingą dėmesį skiriame tolimoms tiek geografiškai, tiek kultūriškai šalims, nes tik taip galime pažinti, priartėti ir tikrai integruotis“, – teigia organizatoriai.

• 

• 

• 

Tarptautinis festivalis „La Guarimba“ siekia pritraukti ne tik kino mėgėjus ir žinovus, bet ypač eilinius žmones: vyresniosios kartos vietinius gyventojus, jaunimą ir vaikus. Pastariesiems organizatoriai, kartu su „Unicef Italia“, sukūrė specialią erdvę – „mažųjų urvą“, kuriame vaikai galės mėgautis gausybe aminacinių filmų, tarp jų ir lietuvės U. Oettinger meškio Miko istorija. Nes, G. Vito teigimu, geriausias laikas sodinti kultūros ir empatijos sėklas – vaikystėje.