Home / KELIONĖS  / Tekantis akmuo arba kokias paslaptis lietuvei atskleidė Murano salos meistras

Tekantis akmuo arba kokias paslaptis lietuvei atskleidė Murano salos meistras

Stiklas – tai stebuklas, gimstantis liepsnose: kažkas magiško, trapaus ir kartu amžino. Kiek raganų, stebukladarių ir aiškiaregių naudojo stiklinį rutulį ateičiai numatyti, įžvelgti tai, ko paprastam žmogui nelemta suprasti. Italijoje esančioje Murano saloje jau daug amžių dirbantis meistras Aldo Giannone dalinasi amato paslaptimis.

Ernesta Mažalskaitė Parma

ERNESTA INTERFRIENDS

Stiklas, padėjęs XVI amžiuje suklestėti Venecijai, visiško atsitiktinumo dėka į žmogaus rankas peteko dar III amžiuje prieš Kristų. Knygoje „Gamtos istorija“ (it. „Naturalis Historia“) romėnų gamtininkas, filosofas ir istorikas  Gajus Plinijus Vyresnysis (it. Plinio il Vecchio) pasakoja: „Sirijos žemėmis tekančios upės Belo vandenims tiesėsi svarbus prekybos kelias. Kartą upe plaukę prekeiviai, atėjus vakarui, nusprendė pailsėti. Ant smėlingo kranto išlipę vyrai ėmė dairytis vietos aukurui. Neradę nieko tinkamo, prekeiviai iš laivo iškrovė keletą gabenamų maišų su soda („nitrum“) ir sukūrė laužą. Ugnis spragsėjo vis smagiau, kol nustebę vyrai pastebėjo iš krovininių sodos maišų apačios tekant keistą skystį.“ Tai ir buvo pirmasis lydytas stiklas.

Antrasis perversmas stiklo istorijoje įvyko praėjus dar dviems amžiams ir išmokus stiklą pūsti. Mačiusieji procesą stebėjosi darbo sudėtingumu, o gautą dirbinį lygino su vėjo pūstelėjimu: toks trapus ir laikinas jis jiems atrodė.

Murano salos meistras

Brisdami jūros užlietais Murano salos šaligatviais, atsidūrėme nedidelėje dirbtuvėje. Viduje, atitrūkęs nuo laiko ir erdvės, prie darbo stalo palinkęs dirbo stiklius. Palubėje siūbavo kalėdiniai burbulai, lentynose rikiavosi iš jūros dugno atkeliavusios žvaigždės, žuvys ir kriauklės – viskas iš spalvoto stiklo. Pusę patalpos užėmė didžiulis darbo stalas, nukrautas įvairiausių dydžių replėmis ir metaliniais strypeliais.  Rankoje sukiodamas spalvoto stiklo lazdelę, meistras tarsi burtininkas kaitino ją virš šnypščiančios užkeikimus ugnies. Tiesiog akyse paprastas stiklas pražydo gėlės žiedu.

Stiklo meistras Aldo Giannone – ilgos stikladirbių kartos palikuonis. Tėvai, seneliai kilę iš Murano salos. Nuo 1291 metų Muranas buvo oficialai patvirtinta kaip stiklo dirbėjų sala. Prie ugnimi alsuojančių krosnių palinkę vyrai – reginys, nekintantis amžius.

Murano salos stiklius Aldo Giannone | E. Mažalskaitės Parma nuotr.

Suburti į vieną vietą visus stiklo meistrus sumanyta neatsitiktinai. Nuo didžiosios Venecijos iki Murano salos irkline valtele plaukti reikėjo ne trumpiau nei valandą, bet tokiu atstumu norėta apsisaugoti nuo kartas nuo karto kylančių gaisrų, kuriuos sukeldavo ištisą parą net iki 1600 laipsnių kūrenamos krosnys, o juodi dūmai negadino oro didžiosios Venecijos didikams.

Pokalbio su stikliumi prieš septynis šimtmečius būti tiesiog negalėjo. Ir ne todėl, kad nei aš, nei stiklo meistras Aldo tiesiog nebuvome gimę. Stiklius prasitarė, jog už šio amato paslapčių išdavimą grėsė žiaurios bausmės.

Susiburti vienoje saloje į naudą išėjo ir patiems meistrams. Dirbdami kartu vyrai turėjo daugiau galimybių tobulėti ir saugoti savo darbo paslaptis. Salos gyventojai galėjo naudotis tik jiems teikiamomis ypatingomis privilegijomis, tačiau norėdami palikti salą turėdavo pasirūpinti specialu leidimu, kurį pavykdavo gauti toli gražu ne kiekvienam.

Nuo Venecijos iki Murano salos irkline valtele plaukti reikėjo valandą | E. Mažalskaitės Parma nuotr.

Pokalbio su stikliumi prieš septynis šimtmečius būti tiesiog negalėjo. Ir ne todėl, kad nei aš, nei kalbintas stiklo meistras tiesiog nebuvome gimę. Stiklius prasitarė, jog už šio amato paslapčių išdavimą grėsė žiaurios bausmės. Išdavikai būdavo teisiami kunigaikščių Dodžų rūmuose ir iš ten esančios teismo salės Atodūsiu tiltu (it. Ponte dei Sospiri) vedami į šalia esantį kalėjimą. Tiltas tokį pavadinimą gavo Lordo Džordžo Bairono fantazijos dėka tik XIX amžiuje.

Galvodamas apie sunkiai tiltu pėdinančius  kalinius, anglų poetas įsivaizdavo nelengvą jų laukiančią dalią. O dūsauti tikrai būta ko. Patekusieji į Šuliniais (it. Pozzi) vadinamas Venecijos kalėjimo kameras, vilties ilgai išgyventi neturėjo. Mažos medžiu kaltos patalpos buvo įrengtos po vandeniu, todėl buvo itin drėgnos, šaltos ir tamsios. Ne ką geriau būdavo ir viršutiniuose kalėjimo aukštuose, kuriuos dengė švininis stogas: itin karštas vasarą ir stingdančiai šaltas žiemą.

Tekantis akmuo

Laikai pasikeitė ir stikliai ne tik rodo, kaip dirbama su stiklu, bet ir rengia specialius kursus visiems norintiems. Vieni jų pučia į įvairiausio ilgio bei pločio vamzdžius išgaudami apvalias tuščiavidures formas, kiti skystą stiklą pila ant specialių įtaisų, ant kurių kaip per stebuklą atsiranda lėkštės, dubenėliai. Dar kiti tarsi šaukštu iš krosnies pakabina minkštutėlį stiklą didelėmis replėmis, tiesiog akyse paversdami jį laibakoju žirgu ar kaklą išrietusiu paukščiu.

Stiklas iš tiesų panašus į legendinį paukštį Feniksą: gimsta ir miršta ugnyje, kad vėl iš naujo atgimtų.

Stiklas iš tiesų panašus į legendinį paukštį Feniksą: gimsta ir miršta ugnyje, kad vėl iš naujo atgimtų. Egipte stiklas vadinamas tekančiu akmeniu (iner en wedeth). Ši materija dažnai vadinama ir kietuoju skysčiu, nes stiklas teka. Stiklo tekėjimas toks lėtas, kad plika akimi matomas efektas gali būti pastebimas tik po kelerių metų. Stiklo meistras patarė atkreipti dėmesį į išlikusių senų pastatų langus: dėl šios stiklo savybės stiklai viršuje yra plonesni nei apačioje.

Stiklo lazdelės išburti                          

Murano salos krosnyse kasdien gimsta tūkstančiai spalvotų „Murrinų“. Šį žodį girdėjo daugelis, bet „Murrinos“ gamybos procesas žinomas mažiau. Patyrusio stikliaus rankos spalvoto stiklo lazdeles sujungia taip, kad būtų panašūs į gėlių žiedus. Tokia stiklinė puokštė keliauja į įkaitintą krosnį, kur besilydydamas stiklas ir virsta garsiąja „Murrina“ – amžinai žydinčia stikline gėlyte, iš kurios vėliau stiklo meistrai gamina papuošalus, paverčia indais, interjero detalėmis.

Stikliaus A. Giannone „stebuklingosios lazdelės“ | E. Mažalskaitės Parma nuotr.

Žarstydamas stalą nuklojusias spalvoto stiklo lazdeles, meistras papasakojo, jog pirmieji stikliniai dirbiniai buvo daugiausia žalios spalvos buteliai vynui ir aliejui. Tokį atspalvį stiklas įgaudavo dėl smėlyje esančių geležies priemaišų. Vėliau stiklui spalvinti imta naudoti varį, manganą, kobaltą.

Spalvotas stiklas ilgai buvo prabangos prekė, kuria galėjo džiaugtis tik didikai ir bažnyčios tarnai. Karaliaus rūmuose stiklo elementai simbolizavo nepakeičiamą valdžios ir turtų atributą, o paprastus žmones stiklo magija pasiekdavo iš bažnyčių. Nagingi meistrai iš mažų stiklo gabaliukų sudėlioję religinio turinio mozaikas bažnyčioms suteikdavo išskirtinę mistinę aurą. Dvasininkų žodžiais, į bažnyčios vidų srūvanti spalvota šviesa padeda šventiemsiems raštams apsaugoti tikinčiuosius nuo blogio.

Spalvotas stiklas ilgai buvo prabangos prekė | E. Mažalskaitės Parma nuotr.

Gimti Murano saloje visai nereiškia, kad tapsi stikliumi. Ši materija pati pasirenka sau meistrus.

„Būdamas visai mažas padėjau tėvams puošti Kalėdų eglutę. Jau buvome sukabinę daugybę senovinių dar senelio gamintų ir dekoruotų stiklinių papuošalų, kai man netyčia susipainiojo kojos ir neišlaikęs pusiausvyros nukritau tiesiai ant medelio. Klasikinis nelaimingas atvejis! Medelis nuvirto, papuošalai sudužo, o aš tarp daugybės šukių likau… nenukentėjęs! Į kambarį įėjęs senelis patikino: stiklas tave myli!“ – pasakoja jau daugiau kaip trisdešimt metų stikliumi dirbantis vyras.

„Stiklą reikia gerbti. Niekada net ir labiausiai supykęs negalėčiau sąmoningai sudaužyti jokio stiklinio savo ar kitų meistrų kūrinio. Žinau, kiek širdies į jį įdėta“, – Murano stiklius A. Giannone.

Meistro įvaldyta technika – jo senelio nuopelnas. Jis buvo pirmasis, pradėjęs burti iš spalvoto stiklo lazdelių. Ant stalo deganti koncentruota liepsna ir replės – pagrindiniai darbo įrankiai.

Kaitinamas stiklas minkštėja, o įgudusios rankos iš jo lipdo tai, ką pagimdo laki meistro vaizduotė.

„Stiklą reikia gerbti. Niekada net ir labiausiai supykęs negalėčiau sąmoningai sudaužyti jokio stiklinio savo ar kitų meistrų kūrinio. Žinau, kiek širdies į jį įdėta“, – atviravo A. Giannone.

Meistras prisminė dar vaikystėje girdėtą istoriją apie vyrą, sukūrusį nedūžtantį stiklą. Pasakojimas siekia imperatoriaus Cezario laikus, kai valdovui buvo įteikta ypatinga dovana – nedūžtančio stiklo taurė. Stiklius, didžiuodamasis savo darbu, paėmė taurę iš Cezario rankų ir metė į žemę. Visų nuostabai stiklinė taurė net neįskilo, o plaktuką išsitraukęs meistras mikliai užlygino nelygumus. Imperatorius, matydamas tokią naujovę, įsakė… nukirsti stikliui galvą! Apstulbintas netikėtos išradimo baigties, stiklius nesuprato, jog tokiu žiauriu būdu imperatorius nusprendė apsaugoti tauriųjų metalų: aukso ir sidabro rinką.

Stiklinis pasaulis

Pirmas mūsų pašnekovo pagamintas daiktas buvo maža antytė. „Kaip dabar atsimenu dangumi traukiančius paukščių pulkus. Man patiko stebėti gamtą. Sėdėdavau ant jūros kranto ištisas valandas, kol mane susiradęs senelis atsivedė į savo dirbtuves, kur kartu pirmą kartą įkvėpėme gyvybę iš stiklinės lazdelės gimusiai antytei. Man buvo dvylika metų“, – nusišypso stiklius.

Pirmas A. Giannone pagamintas dirbinys buvo antytė. Jam tuomet buvo 12 metų | E. Mažalskaitės Parma nuotr.

Dabar, patyrusiams stikliui užtenka tik žvilgtelėti į stiklinius dirbinius, kad atpažintų serijinės gamybos ar rankų darbo kūrinį.

Meistras ir mums patarė atidžiai stebėti stiklinių dirbinių paviršių: jei jame yra burbuliukų – darbas atliktas nekokybiškai.

A. Giannone patikino, kad ne mažiau nei 12 ir ne daugiau nei 20 pamokų visiškai užtenka, kad perprastum darbo su stiklinėmis lazdelėmis pradžiamokslį. Toliau – kiekvieno asmeninių  įgūdžių, vaizduotės ir kantrybės reikalas. Svarbiausia stikliaus darbe – milžiniška kantrybė ir ištobulinti įgūdžiai.

„Būna, kad karštas stiklas užtykšta ant rankų. Skauda. Bet toks mūsų bendradarbiavimas: nudegintos rankos – tarsi abipusės meilės tarp stiklo ir stikliaus ženklas“, – A. Giannone.

Meistras prisipažino, kad gali būti nepaprastai supykęs, laidyti žodinius žaibus, tačiau su stiklu dirbančios rankos bus tarsi atitrūkę nuo viso pasaulio – net raumenėlis nesudrebės.

„Būna, kad karštas stiklas užtykšta ant rankų. Skauda. Bet toks mūsų bendradarbiavimas: nudegintos rankos – tarsi abipusės meilės tarp stiklo ir stikliaus ženklas“, – pasakojo meistras.

Vyras prisipažino, kad daro tik tai, kam ateina įkvėpimas. Kuria bangomis, tarsi salą skalaujanti jūra. Vieną mėnesį tai būna žuvys, augalai, kitą –stikliniai papuošalai. Būna, kad įkvėpimo kurti reikia kantriai laukti. Tada meistras sau leidžia tiesiog pailsėti: mėgaujasi gamtos vaizdais, aplanko senus draugus, stebi jų darbą, leidžiasi užhipnotizuojamas krosnyse šokinėjančios ugnies.

„Praturtėjęs įspūdžiais grįžtu namo, atsigulu ir sapnuoju, kad esu permatomas, o mano gyslomis teka įvairiausių spalvų stiklas. Degu! Išskleidžiu rankas, o iš mano pirštų ima byrėti keisčiausių formų stikliniai dirbiniai. Pabundu ir žinau: taip mane šaukia stiklinės lazdelės“, – atsisveikindamas ištaria stiklius A. Giannone.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI