Home / KULTŪRA  / Toskanoje įsikūrusi Grytė Pintukaitė: kuriu gyvenimą it paveikslą

Toskanoje įsikūrusi Grytė Pintukaitė: kuriu gyvenimą it paveikslą

Grytė Pintukaitė – Lietuvoje pripažinimo sulaukusi žinoma portretistė – savo meno burtus jau kelis metus skleidžia magiškoje Toskanoje. Žodį „burtai“ pasirinkome neatsitiktinai – daugybę talentų turinčios Grytės paveikslai – užburia. Žmonės juose tarsi atkeliavę iš prėjusių laikų, o ir pati autorė lyg dvaraitė – mėgsta skrybėles su vualiais, meną, poeziją, bel canto dainavimą, o be kūrybos neįsivaizduoja savo gyvenimo. Portalui ITLIETUVIAI.IT G.Pintukaitė papaskojo apie it paveikslą kuriamą gyvenimą čia, Italijoje.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

2017-aisiais į Italiją persikėlusi žymi Lietuvos portretistė šiuo metu gyvena Toskanoje, grožiu užburiančioje Cortonoje. Jos sąskaitoje dešimtys personalinių ir apie šimtas tarptautinių parodų, tokių kaip Vienecijos bienalė, Pekino ir Xian dailės simpoziumai, Barselonos meno mugė. Lietuvoje magiškiems jos teptuko potėpiams neatsispirdavo garsūs žmonės – 20 metų dailininkė kūrė Lietuvos menininkų portretų ciklą.

Su G. Pintukaite kalbėjomės prieš pat tarptautinės parodos Perudžos mieste atidarymą, kur ji buvo pakviesta atstovauti Lietuvai. Parodoje bus eksponuojami trys naujausi dailininkės darbai. Tai buvo visiškai kitoks pokabis. Apie kūrybą ir Kūrėjo įtaką, apie tai, ką reiškia viską pradėti iš naujo emigracijoje, apie lemtingus sutapimus, apie lietuviškumą ir giesmes elniams – jie buvo pirmieji G. Pintukaitės giesmių Italijoje klausytojai.

Apie naują pradžią Italijoje

„Kai ateina metas ir jei esi prisijungęs prie Kūrėjo ir nusiraminęs Jame, visa įvyksta nepaaiškinama jėga ir savu, tinkamu momentu. 2017 m. birželį surengiau savo tapybos parodą Romoje ir nusprendžiau po jos visą vasarą kūrybinio įkvėpimo sulaukti Italijos gamtos grožyje, atsiskyrusi nuo rūpesčių, planų, žmonių. Išsinuomojau namą Cortonos papėdėje ir atvėrusi visus rojaus ir svajonių namo langus, net nepradėjusi tapyti, rytiniame lange išvydau gyvą paveikslą. Iki dabar šio paveikslo spalvas dėliojame kartu su šeima.

Takeliai, kurie vinguriavo aplink mano svajonių namą, atvedė mane į susitikimą su savo italu vyru, kuris, taip pat vedamas pasitikėjimo Kūrėju, laukė manęs ir sutiko mane. Rodos, taip paprasta sekti savo svajonę, bet prieš tai reikėjo nusiraminti, apsuptai vienumos, elnių garsų, Cortonos kapinaičių varpų, žvaigždėtos nakties liūdesio.

„Rodos, taip paprasta sekti savo svajonę, bet prieš tai reikėjo nusiraminti, apsuptai vienumos, elnių garsų, Cortonos kapinaičių varpų, žvaigždėtos nakties liūdesio.“

Sunku tokioje nežinomybės erdvėje, viską palikus, sekti savo svajonę ir rasti ramybę. Tik visiškoje meilėje gyvenimui ir pasitikėjime Dievu gali daug atlaikyti ir gimti iš naujo, o ypač, kai junti, jog nežiūrint nieko, turi įvykdyti Dievo valią, neklausinėdama, nedvejodama, bet jusdama, jog taip geriausia.“

Apie slypinčius talentus ir mūzos laukimą

„Treji metai, kai vaikščiojau kalnais, nes gyvename gamtos prieglobstyje, netoli Cortonos. Du ežiai, barsukas, trys dygliakiaulės ir tie patys keli kalnų elniai girdi mano lietuviškas dainas, itališkas operų arijas, rusiškus romansus, kartais koks vynuogynų traktorininkas, pravažiavęs pro šalį, iš viso nieko neišgirsta.

Drobės kurį laiką stovėjo visiškai baltos, nes lauko picos krosnis, virtusi mano kūrybinėmis dirbtuvėmis, priiminėdavo dailės kritikus – driežus ir dailės mylėtojus – vorus. Jų draugijoje jutau, jog likau įdomi tik pati sau.

Na, bet kiek ilgai menas ir kuriantysis gali išbūti tik sau, be žiūrovo, be to, kuris irgi tiki tuo, kuo tu tiki?

Tik nuostabių mano sielos bendraminčių, kurie liko Lietuvoje, bei susirašinėjimo su jais popieriniais laiškais dėka ir tikėjimo, jog kada nors, net ir į mažą kalnų tarpeklį, atklys tartum Dievo siųstas žmogus, kuriam bus svarbu, ką tu kuri, pradėjau vėl tapyti ir aktyviai su pianistu ruošti savo koncertinę vokalinę programą.

Taip pat su Cortonos vaikais mano iniciatyva pasodinome magnoliją „Troškimų medį“, kurį vaikai papuošė savo piešiniais. Šį medį galima aplankyti Cortonos kalno viršūnėje stūkstančios pilies Fortezza sode. Ir visai netikėtai, vieną gražią dieną, į mano parodą namuose atvyko Perudžos dailininkų sąjungos pirmininkas Francesco Minelli. Tas atsiųstasis!

Į kalnų tarpeklį gyvenimas atsiuntė ir pažintis – tokias kaip su meno mylėtoju bei kolekcionieriumi Stefan Heiner, su nuostabiuoju Lietuvos garbės konsulu Toskanoje Enrico Palasciano, bei su netikėtų gyvenimo vingių praeityje atsiųstais žmonėmis, kurių dėka pažinau Italiją iš arčiau ir nutariau čia atvykti.

Taipogi dėkoju savo vyrui, kuris neišsigando manęs – atvykėlės su vyresniuoju savo sūnumi ir tik su dažų molbertu ant pečių, tąsyk mintančios tik medžių vaisiais kaip padangių paukštis. Dėkoju sielos bendraminčiams, kurių ir čia pradedu sutikti. Šie susitikimai – tai dovanos, kurias atpažįstu ir branginu“.

Apie portretus ir jų herojus

„Kaip jau minėjau, tapau portretus bei portretines kompozicijas tik iš natūros ir ypatingai paliesta asmeninių, bet tuo pat metu bendražmogiškų patyrimų bei išgyvenimų. Todėl ir sutiktieji žmonės, vienaip ar kitaip atėję skleisti Tos šalies, iš kurios mes visi esame atėję, tik ne visi norime tai pripažinti ar tiesiog nežinome, įkvepia mane. Tada pajuntu būtinybę tą perteikti. Ši sąjunga ir toks susitikimas kūrybinio proceso metu yra palaimingas.

Paprašyti žmogaus skirti man truputėlį laiko nėra sunku, nes tai darau tikro jausmo vedina. Įtikiu labai stipriai, jog turiu prisiliesti prie šios asmenybės ir tai įvyksta. Bet visa tai darau ne aš. Aš tik seku savo Kūrėją, savo svajonę. Ir žmonės, visuomet mane suprasdami, sutinka su viskuo, ko paprašau.

„Visi mes atkeliavome su sava žinia. Kartais net patys nenujaučiame tos žinios svarbumo, bet įvyksta, kas turi įvykti, jei sau ir kitam nemeluojame.“

Trokštu perteikti vienų žmonių asmenybės gilumą, kito tuštumą, trečio savimi susižavėjimą. Ir visi jie tokie skirtingi ir unikalūs, visai nesvarbu, kokios tautybės, aukšto rango ar varguolių karaliaus titulo.

Visi mes atkeliavome su sava žinia. Kartais net patys nenujaučiame tos žinios svarbumo, bet įvyksta, kas turi įvykti, jei sau ir kitam nemeluojame. Mąstau, jog visokios nelaimės įvyksta tik tam, kad mums padėtų grįžti į tiesą ir nemeluoti“.

Apie Italijos kerus ir įtaką menui

„Italija – nuostabus kraštas. Kai kuriuos šalies kampelius apkeliavau ir susitikau su meno lobynais jau praeityje. Bet supratau, jog šalies esmė yra salos, o jas metaforiškai atskleisti gali skirtingai ir iš įvairių taškų bei patirčių. Į jas gali plaukti laivais, pasiekti plaukiant delfinu ar tik žiūrint ir svajojant. Tad, gyvenimas čia – netikėtas ir įvairus, kaip vėjas, kuris turi daug vardų. Trokštu į jį įsigilinti“.

Apie lietuviškas šaknis

„Pasilikusi Italijoje, vis mąsčiau, kuo galiu pasitarnauti Lietuvai. Esu jai dėkinga kaip ir savo tėveliams, puoselėjusiems gražią lietuvių kalbą, jos tradicijas. Tačiau pirmiausia aš jaučiuosi esanti ne kokios nors šalies atstovė, o Tiesos ir Meilės Karalystės gyventoja. Todėl ir dalyvaudama parodose, pirmiausia atstovauju gėrio, šviesos, vilties, nesumeluotos tiesos šalį. Esu laiminga, kad savo kūryba galiu šitaip skraidinti vėliavą“.

Apie parodą ir tris kompozicijas

„Šiuo metu esu ne tik Lietuvos, bet ir Italijos dailininkų sąjungos narė Perudžoje. Lėtai, bet, matyt, tiesiog atėjo metas aktyviai dalyvauti parodose ir dalintis savo kūryba. Dabar suprantu, jog svarbu buvo išlaukti tinkamo žmogaus, nes dažnai pavargstame nuo „pranašų apsišaukėlių“.

„Visus savo paveikslų herojus tapau tik iš natūros. Tai yra mano kūrybos principas – gyvai prisiliesti prie žmogaus, jo pasaulio.“

Trys kompozicijos, kurios bus eksponuojamos tarptautinėje parodoje, nuostabioje Fidelia viloje – tai naujausi mano darbai, išgryninti savo atlikimo būdu, norint išsakyti tik esmę.

Van Gogho portretas, kurį sukurti padėjo ir mane įkvėpė susitikimas su žymiu italų aktoriumi Alessandro Preziosi. Spektaklis vyko Cortonos „Signorelli“ teatre. Aktorių užkalbinau po spektaklio pravirkusi ir įtikėjusi, jog susitikau su savo Mokytoju, mylimu įkvėpėju Van Goghu. A. Preziosi, pamatęs mane apkabino, paguodė ir manęs paprašytas sutiko trumpai papozuoti.

Visus savo paveikslų herojus tapau tik iš natūros. Tai yra mano kūrybos principas – gyvai prisiliesti prie žmogaus, jo pasaulio. O rasti būdą prieiti vadinčiau bendravimo menu, kurio ne visada gali išmokti.

„Dovana“ – tai kompozicija, bylojanti apie Kūrėjo rankose žydinčią gėlę, kuri dovanojama kukliai rankai to, kuris moka priimti pagalbą, kuris tiki ją aplankiusia dovana iš paties dangaus.

Ši būsena bendražmogiška, nes daug kas pasijunta bejėgiu, kur padėti gali tik stebuklas, o tas stebuklas dažnai esti mumyse, nebijant atsiverti, pripažinti, trokšti permainų ir leisti joms įvykti.

„Lėtai, bet, matyt, tiesiog atėjo metas aktyviai dalyvauti parodose ir dalintis savo kūryba.“

„Pražia“ – tai didelėje erdvėje miegantis kūdikis, ramus, pasitikintis. Tai ir pražia, žmogaus gimimas ir pabaiga, kuomet turime nusimesti tai, kuo „apaugome” ir it vaikai pasitikėdami nurimtume ir leistume veikti Kūrėjui.

Ką daugiausia žmogus gali – Jį išgirsti ir Jam netrukdyti. Kūdikėlio galvutę tapiau žvelgdama į neseniai gimusį antrąjį mano sūnų. Esu dėkinga ir mano šeimai, jog gyvenime galiu jausti vis didesnę ramybės oazę ar tiesiog kryptingą jos siekimą“.

Apie ateitį, Kūrėjo valią ir stebuklus

„Jaučiu pašaukimą būti įkvėpta Gerojo Kūrėjo ir Jo dovanomis dalintis ir skleisti tiesą apie Tą šalį. Tikiu, jog bus būdų apdainuoti ir Lietuvą, ir Italiją. Tačiau namai yra ten, kur širdis. Ten, kur sielos ramybė, ten ir rojus žemėje. Svarbiausia viską priimti, žinant, jog tai, kas geriausia ateina savu laiku.

„Galiu drąsiai sakyti, jog kuriu gyvenimą it paveikslą.“

Jei Dievas norės, net ir giesmės neįtikimiausiu būdu bus girdimos ne tik kalnų elniams. Dėkoju visiems siųstiems ir sutiktiems žmonėms, kurių dėka vyksta stebuklai – kantraus laukimo ir staigių posūkių. Taip formuojasi mano gyvenimas ir mūsų visų gyvenimai. Ir aš galiu drąsiai sakyti, jog kuriu gyvenimą it paveikslą.

Dailininkė G. Pintukaitė | Asmeninio archyvo nuotr.

Tik leisdama Jam vesti mane, aš galiu pati sužinoti kokį galutinį sumanymą turi Kūrėjas. Linkiu visiems patirti tą laisvės džiaugsmą, žinant, jog bus visu kuo Jo pasirūpinta“.

G. Pintukaitės darbus galima išvysti virtualioje erdvėjė jos interneto sveitainėje Gryte In Art, o visą rugpjūčio mėnesį tris naujausius dailininkės darbus galima pamatyti tarptautinėje parodoje „Stati d’Arte“ Perudžoje:


Kur: Tarptautinėje parodoje „Stati d’arte“, Villa Fidelia, Spello, Perugia

Kada: Rugpjūčio 1-30 dienomis

Daugiau informacijos tel. +39 348 5275776

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI