Guido Michelini nebuvo tik žymus, tarptautinio lygio kalbininkas, senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas, baltistas, lietuvių literatūros vertėjas. Nebuvo tik negęstančiu žingeidumu degantis mokslininkas, parašęs dešimtis knygų ir šimtus straipsnių lietuvių ir italų kalbomis, atvėręs italams Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ poetines, Lietuvos miškų ir politinės situacijos subtilybes, o lietuviškus giesmynus tiek ištyrinėjęs, kiek turbūt nė vienas žmogus planetoje. Vien klausant, kaip aistringai Guido apie juos kalba, buvo neįmanoma likti abejingu.

Guido Michelini buvo nenusakoma aistra lietuvių kalbai, tautosakai ir Lietuvos istorijai trykštantis, o svarbiausia, be galo gilus, subtilaus humoro, kuklus žmogus. Žmogus, nuo pat pirmojo „Labas“ krištoline lietuvių kalba, paliekantis neišdildomą šiltą prisiminimą.

• 

• 

Mokslinio žingeidumo vedamas, 1975 m. Guido buvo pirmasis italų kalbininkas, įkėlęs koją į sovietų užsmaugtą Vilnių. Čia jis ne tik gyvai prisilietė prie, jo žodžiais, „seniausios indoeuropiečių kalbos, kuria kalbama iki šiol, prie nuostabios lietuvių kalbos“, bet ir sutiko gyvenimo meilę – filologę Birutę Žindžiūtę. Porai teko praeiti pragaro kelius, kol galėjo būti kartu. Tačiau nė vienas jų tuomet net neįtarė, kad jiedu taps unikaliu Lietuvos švyturiu Italijoje. Švyturiu, kurio viena liepsnos dalis užgeso lapkričio 25-osios rytą.

Lygiai po metų 69 m. Guido būtų išėjęs į pensiją ir svajojo skirti laiko knygoms, pakeliauti su Birute ir vaikais, ilgiau pagyventi Lietuvoje sodyboje prie Dubysos, kurią savo rankomis, kartu su Birute, pavertė tuo, kas 2018 m. buvo įvertinta, kaip gražiausia sodyba Lietuvoje.

Su kitu Lietuvos švyturiu, Lietuvių bendruomenei Italijoje ilgus metus vadovavusiu, Lietuvos vardą ir tikras žinias apie Lietuvą Italijoje skleidusiu, prie lietuvių koplyčios Vatikane atidarymo ypatingai prisidėjusiu mons. Vincu Mincevičiumi (1915 – 1992) artimai draugavęs Guido atskleidė, kad iš jo išmoko svarbią pamoką: „Dirbk pagal savo aistrą ir neatsižvelk į kitus, eik savo keliu, nesvarbu, pripažįsta ar nepripažįsta. Dirbk tą, kas tau kelia aistrą.“

Būtent tai Guido visą savo žemiškąją kelionę ir darė. Lygiai prieš mėnesį, Guido ir Birutės namuose Parmoje paskutiniame jo interviu paklausiau, iš kur tiek drąsos, iš kur tiek aistros? Guido gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Žinai, aš nesu toks drąsus, bet kai apsisprendi, nebejauti tos baimės, eini toliau ir viskas tiesiog tampa kaip būtinybė.“