Abiejų Tautų Respublikos monarchai –Paduvos miestiečių „Olimpe“
Ar žinojote, kad Paduvos mieste, Šiaurės Italijos Veneto regione, yra viena didžiausių Europoje (beveik 90 000 m² ploto) aikščių, patenkanti į jų penketuką? Paduviečių tarmiškai vadinama „Pra dea vae“, yra mėgstama susibūrimų, masinių miesto renginių vieta, o taip pat – vienas svarbiausių miesto simbolių bei iškalbingiausių jo istorijos paminklų. Ši miesto erdvė mus domina savo sąsajomis su Lietuvos istorija, kurių siūlome paieškoti šio pasivaikščiojimo „Lietuviškos Italijos“ žemėlapyje metu.
Giedrė Rutkauskaitė
ITLIETUVIAI.IT
Prato della Valle – neabejotinai reprezentatyviausia Paduvos miesto aikštė, turinti turtingą istoriją. Romėnų laikais jos vietoje stūksojo šventykla, amfiteatras, kapinės ir įspūdingas Zairo teatras. Tai buvo spektaklių, gladiatorių kovų ir pirmųjų krikščionių kankinystės vieta.
Nukentėję nuo barbarų išpuolių, nei vienas iš šių paminklų nepasiekė mūsų laikų. Viduramžiais imtas naudoti dabartinis aikštės pavadinimas Prato della Valle puikiai nusako, kaip ji tada atrodė. Žodis prato buvo vartojamas įvardinti prekybiniam plotui, apželdavusiam žole. Tuo tarpu valle reiškė pelkėtą žemumą. Nepaisant tuometinės nepatrauklios išvaizdos, Prato della Valle buvo mėgstama žmonių būriavimosi, miesto švenčių, varžybų ir prekybos vieta.
Nuo 970 m. dabartinės aikštės teritorija priklausė Šv. Justinos benediktinų vienuolynui, įsikūrusiam jos pašonėje. Broliai benediktinai, neturėdami pakankamų finansinių išteklių, negalėjo pasirūpinti tinkamu erdvės sutvarkymu. Situacija pasikeitė XVIII a., kai teritorija tapo miesto nuosavybe.
1775 m. šios miesto dalies sutvarkymo reikalų ėmėsi Venecijos Respublikos vietininkas Paduvoje, ambasadorius Konstantinopolyje ir Romoje, didikas, literatas Andrea Memmo (1729–1793). Jo sumanymu Prato della Valle pasikeitė iš pagrindų ir įgijo panašų į dabartinį vaizdą.
Buvo suformuota centrinė, elipsės formos sala, apjuosta vandens kanalo, kuris pagal architekto Domenico Cerato projektą buvo padabintas dviem eilėm žymiausių, su Paduvos istorija susijusių asmenybių, skulptūrų. Tarp jų – Tito Livio, Francesco Petrarca, Galileo Galilei, Antonio Canova ir kitų. Į centrinę salą vedė ketverios, kanalą tiltais kertančios promenados.
Prato della Valle aikštės vaizdai | G. Rutkauskaitės nuotr.
Kuriant „Lietuviškos Italijos“ žemėlapį, labiausiai dominantis aikštės elementas yra jos skulptūros. Jei pirminiai tvarkybos darbai buvo atlikti per rekordiškai trumpą laiką (mažiau nei du mėnesius), tai skulptūrų pastatymas užtruko gerokai ilgiau (1775–1838). Jų sukūrimui reikėjo didelių investicijų.
Paduvos istorijos tyrinėtojų teigimu, Andrea Memmo nusprendė organizuoti akciją, kurią šiais laikais galėtume pavadinti sutelktiniu finansavimu (crowdfunding). Venecijos Respublikos ambasadoje Romoje buvo eksponuojami Prato della Valle aikštės vaizdai, turėję pritraukti investuotojus, norinčius įamžinti savo giminės žymius narius arba kitas garsenybes.
Žinia apie projektą pasklido po Europą, pasiekė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, kuris nusprendė aikštėje įamžinti ATR karalių – Stepono Batoro bei Jono Sobieskio – atminimą.
Kaipgi nutiko, kad būtent šie tolimos šalies monarchai pateko į 78 žymiausių paduviečių gretas?
Dažniausiai pateikiamas atsakymas į šį klausimą – jų studijos garsiajame Paduvos universitete. Tačiau naujausi tyrinėjimai šios versijos nepatvirtina. Jei Steponas Batoras bent jau lankėsi Paduvoje, tai Jonas Sobieskis, greičiausiai čia nebuvo net kojos įkėlęs.
Skaitant Opolės Valstybinio archyvo direktoriaus prof. Miroslavo Lenarto tyrinėjimus, iškyla išties spalvinga dviejų skulptūrų atsiradimo istorija. Tikėtina, kad jų įtraukimas į Prato della Valle „olimpą“ buvo subtilios fundatoriaus kultūrinės diplomatijos dalis.
Skulptūra Jonui Sobieskiui iškilo 1785-aisiais, o Steponui Batorui – 1789-aisiais metais – ATR saulėlydyje. Jonas Sobieskis – šlovingas 1683 m. Vienos mūšio prieš turkus nugalėtojas, Stanislovo Augusto sumanymu, turėjo pasitarnauti ATR ir Rusijos imperijos sąjungos prieš Turkiją, kylant įtampai dėl Krymo, prijungto prie Rusijos 1783 m., „viešųjų ryšių“ kampanijai.
Įsisąmoninus, kad ši sąjunga neperspektyvi, o Rusijos imperijos siekiai ATR atžvilgiu – grobuoniški, nuspręsta inauguruoti skulptūrą Steponui Batorui, ypatingai pasižymėjusiam kovose prieš Maskvą. Tai buvo savotiškas tylus „kerštas“ imperatorei Jekaterinai II, įkūnytas toli nuo žlungančios Tėvynės.
Šią versiją patvirtina ir istoriniai šaltiniai, iš kurių aiškėja, jog pagal pirminį sumanymą šiandien kaip Stepono Batoro atvaizdas žinoma skulptūra, iš tiesų buvo kurta Janui Zamoiskiui, artimiausiam Stepono Batoro padėjėjui, didžiajam karūnos etmonui ir kancleriui, pagerbti. Tačiau fundatoriaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pageidavimu, vėliau ji buvo paskirta Steponui Batorui ir inauguruota skubos tvarka.
Galima teigti, kad Janas Zamoiskis labiau „nusipelnė“ Prato della Valle šviesuolių „olimpo“: jis Paduvos universitete įgijo teisės daktaro laipsnį, vienerius metus ėjo šio universiteto rektoriaus pareigas, grįžęs į Lenkiją, renesanso idėjų įtakoje, įkūrė idealų miestą – Zamostę (šiandien – UNESCO pasaulio paveldo sąraše), vadintą Šiaurės Paduva. Vis dėlto, Stepono Batoro ir Jono Sobieskio asmenybės praplečia Prato della Valle skulptūrinės kompozicijos istorines perspektyvas, suteikdamos jai gilesnę dimensiją.
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.
