Antrasis lituanistinio ugdymo forumas: lietuvių kalbos (ne)perdavimo priežastys – nuo mokslo iki praktikos

Lietuvių kalbos perdavimas išeivių vaikams – iššūkis, kuriam pastaruoju metu skiriama daug dėmesio tiek valstybiniu lygiu, tiek profesionalų bei savanorių pastangomis. 2022 m. kovo mėn. 19 d. įvyko jau antrasis lituanistinio ugdymo forumas, kurį organizavo Vytauto Didžiojo universitetas, LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, LR užsienio reikalų ministerija, seimo narė Dalia Asanavičiūtė, LR ambasada Italijos Respublikoje, Pasaulio lietuvių bendruomenės švietimo komisija. Šio forumo metu buvo aptartos lituanistinio ugdymo galimybės bei esminės problemos su kuriomis susiduria įvairių šalių lietuviai.
Simona Crisafulli
Forumo ir lituanistinio švietimo užsienyje globėja, pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė akcentavo pernelyg nedidelį pasaulio lietuvių įsitraukimą į lituanistinį ugdymą. Tokiai minčiai pritarė ir Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vardu kalbėjęs viceministras Egidijus Meilūnas, pabrėžęs, kad vos 7 proc. iš daugiau, nei 150 tūkst. užsienio lietuvių vaikų dalyvauja lituanistinio ugdymo organizacijų veikloje. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė patvirtino, kad vos apie 12 000 mokinių lanko lietuviško ugdymo institucijas įvairiose pasaulio šalyse. Dėl šios priežasties D. Nausėdienė ypatingai kreipėsi į šeimas, kviesdama jas lietuviškai kalbėti ir ypač daug lietuviškai skaityti namie.
Užsienio reikalų viceministras E. Meilūnas forumo dalyviams priminė „Globalios Lietuvos strategijos 2022-2030 m.“ dokumentą, kuriame, be daugelio veiklų, numatytas lituanistinio ugdymo metodikos parengimas, naujų mokinių įsitraukimo skatinimas, peržiūrėtas finansavimo klausimas ir naujų mokyklų įsteigimo skatinimas. Pasak viceministro, praėjusiame etape įgyvendintas veiksmingas lituanistinio ugdymo populiarinimui skirtas rinkodaros projektas, padėjęs pasiekti beveik vieną milijoną vartotojų.
D. Nausėdienė ypatingai kreipėsi į šeimas, kviesdama jas lietuviškai kalbėti ir ypač daug lietuviškai skaityti namie.
LR Švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė paminėjo, jog nuo 2022 m. bus vertinamas lituanistinių mokyklų mokinių lietuvių kalbos žinių lygis ir suteikiami specialūs pažymėjimai. Ministrė pabrėžė, jog šiuo metu didelis dėmesys skiriamas mokytojų kvalifikacijos klausimams: universitetuose jau parengtos specialios intensyvių kursų programos užsienio lietuviškų mokyklų mokytojams; užsienio lietuvių kilmės jaunuoliai kviečiami studijuoti Lietuvos universitetuose; rengiamos vasaros stovyklos.
VDU rektorius prof. Juozas Augutis kalbėjo apie jau vykdomą istorinių tyrimų finansavimą, kuriamą pasaulio lietuvių universitetą.
Airijos lietuvė, lituanistinių mokyklų asociacijos atstovė Donata Simonaitienė akcentavo asmeninės tapatybės ir asmeninio santykio su lietuvių kalba svarbą. Paragino atsakyti į klausimus: „Ką man, o ne mano artimiesiems, reiškia kalba?“, „Koks yra mano asmeninis santykis su lietuvių kalba?“. Pasak D. Simonaitienės, būtent šio santykio nustatymas lemia lietuvių kalbos palaikymą („ganymą“) konkrečioje šeimoje ir, atitinkamai, gyvenamos šalies bendruomenėje.
Skirtingų universitetų atstovai (Esekso universiteto (University of Essex) tyrėja, sociologė Violeta Parutis ir Stokholmo universiteto dėstytojas Frederik Bissinger, Jorko universitetui (University of York) atstovaujanti Loreta Vilkytė) forume kalbėjo apie pagrindinius veiksnius, kurie lemia lietuvių kalbos mokymąsi/ išlaikymą.
Knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“ autorė L. Vilkytė paminėjo keturis esminius gimtosios kalbos ugdymo instrumentus. Tai:
- Žinios;
- Lietuviškos erdvės kūrimas;
- Kalbinės erdvės paskirstymas namuose ir aplinkoje;
- Ryšio su mokykla / darželiu užmezgimas.
Jungtinėje Karalystėje tyrimus atliekanti Violeta Parutis pabrėžė, kad lietuvių kalbos išsaugojimą išeivijos sąlygomis lemia 4 veiksniai: individualūs, šeima, bendruomenė ir plačioji aplinka, visuomenė. Asmeniniai, individualūs veiksniai yra labai bendri daugumai. Tai – tėvų santykis su Lietuva, jų santykis su gyvenamąja šalimi; daugiakalbystės svarbos suvokimas arba, tiksliau, nesuvokimas; tėvų ir vaikų tapatybės klausimas; įsiliejimo į šalies visuomenę sėkmė.
Man, kaip Italijos lietuvių profesionalų ir Globalių profesionalų tinklo atstovei, ypač įdomus pasirodė Violetos Parutis paminėtas atvejis, jog, tarkime, Jungtinėje Karalystėje, mažiausiai dėmesio lietuvių kalbos ugdymui skiriama ne tik nekvalifikuotą darbą turinčių tėvų šeimose, bet ir vadinamųjų globalių profesionalų šeimose, esą jie taip pat neturi nuostatos, jog būtina ugdyti vaikų lietuvių kalbą.
Paaiškėjo, kad su laiku supratimas, kas yra „gimtoji kalba“ stipriai kinta ir trečiojoje išeivių kartoje mažiau nei kas trečias mini, jog lietuvių yra pirmoji gimtoji kalba.
Šią išvadą asmeniniu pavyzdžiu patvirtino Oslo Metropolitano universiteto dėstytoja Rasa Žiburkutė, prisimindama, jog tarp kitų objektyvių ir subjektyvių priežasčių, ji, nenorėdama palikti karjeros, bet negalėdama skirti pakankamai laiko lietuvių kalbos mokymui, turėjo nusileisti ir apleisti vaikų lituanistinio ugdymo procesą. Apie mokymo metodikų keitimo ar informacijos pateikimo kanalų svarbą, remdamasi atlikto globalių profesionalų klubų atstovų apklausos rezultatais, kalbėjo ir Globalios Lietuvos lyderių atstovė Lina Dusevičienė.
Apie kitus subjektyvius veiksnius kalbėjo Švedijoje dirbantis Frederik Bissinger, Jungtinės Karalystės lietuvė Loreta Vilkytė, Ispanijos lietuvė Elena Vaičiulytė. Jie patvirtino kitų pranešėjų jau akcentuotus dalykus: ypač svarbius glaudžius tėvų/ vaikų santykius; tėvų požiūrį; jų užimtumą ir šeimos planavimo bei laiko planavimo problemas. Minėti pranešėjai kvietė tėvus, pirmiausiai su savo vaikais namuose kalbėti lietuviškai. Esą nebūtinai lietuviškai kalbėjęs trimetis, šia kalba nesigėdydamas kalbės paauglystėje ar užaugęs, todėl ypatingai svarbu, artimiausioje aplinkoje dalintis informacija apie tai, kad norima vaikams perduoti savo kalbą.
Tai, jog lietuvių kalbos mokymas nėra savaiminis procesas, o jos mokymas turi būti organizuotas, minėjo ir Alikantės lituanistinės mokyklos „Draugystė“ vadovė E. Vaičiulytė, Vokietijos lietuvis Juozas Vasiliauskas, VDU atstovė Vilma Leonavičienė.
Vilniaus Universiteto profesorė Meilutė Ramonienė tyrinėjo užsienio lietuvių (JAV, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir kt.) kalbos ir tautinės tapatybės klausimus nuo pirmosios kartos (prieškarinės Lietuvos) iki moderniosios Lietuvos. Paaiškėjo, kad su laiku supratimas, kas yra „gimtoji kalba“ stipriai kinta ir trečiojoje išeivių kartoje mažiau nei kas trečias mini, jog lietuvių yra pirmoji gimtoji kalba.
Apie pakitusius ir ypatingai sociokultūrinės aplinkos veikiančius santykius bei jų nulemtus pokyčius, apie itin didelę tėvų įsitraukimo į vaikų ugdymą svarbą kalbėjo ir seniausios bei pilną formalią struktūrą turinčios pasaulio lietuviškos mokyklos Los Andžele vadovė Marija Newsom. Ji atskleidė, kad Los Andželo lietuviškoje mokykloje, atsižvelgiant į besikeičiančius mokinių poreikius, tenka keisti mokymo metodiką (Norvegijos lietuvė Rasa Žiburkutė taip pat akcentavo poreikį keisti, atnaujinti lietuvių kalbos mokymosi metodiką), stengiamasi kuo labiau įtraukti į mokyklos veiklą mokinių šeimas. M. Newsom, Štutgarto mokyklos „Ridigdo“ atstovas Juozas Vasiliauskas kalbėjo apie tai, kad svarbu tautinę tapatybę formuoti ir per lietuvių kalbos ugdymo, kultūrinius bei sporto renginius.
Lituanistiniam švietimui labai svarbus valstybės požiūris ir tos šalies politika dėl daugiakalbystės
Labai svarbų akcentą paminėjo V. Parutis iš Jungtinės Karalystės, F. Bissinger iš Švedijos, M. Newsom iš JAV – lituanistiniam švietimui labai svarbus valstybės požiūris ir tos šalies politika dėl daugiakalbystės. Įdomus F. Bissinger paminėtas Švedijos atvejis, kuomet toje šalyje jau 45-erius metus vyksta vadinamoji „namų kalbos reforma“ ir net yra priimtas daugiakalbystę skatinantis „Švedijos kalbų aktas“. JAV lietuvė M. Newsom paminėjo, jog jų mokykla dabar susiduria su iššūkiu nustatant optimalų lietuvių, kaip antrosios kalbos, ugdymui skiriamų valandų skaičių, kad jis atitiktų skirtingų JAV universitetų reikalavimus antrajai kalbai.
PLB Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė paminėjo įsikūrusių virtualių lituanistinių mokyklų svarbą, kurios vis labiau priartina mokinius prie lietuvių kalbos bei pakvietė jų dar nelankančius įsitraukti į lietuviškų mokyklų veiklas, nes galimybių kasmet sukuriama vis daugiau.
Forume nebuvo minėta, bet, pavyzdžiui, Italijoje turime 6 registruotas ir 2, kol kas neregistruotas lietuviškas mokyklas, veikia per pandemiją įkurta Virtuali lituanistinė Italijos mokykla, kurioje mokosi apie šimtas vaikų. R. Žiburkutė minėjo, jog Norvegijoje yra 16 lituanistinių mokyklų, kuriose mokosi apie keturis šimtus mokinių. Tokių pavyzdžių yra Airijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse.
Taigi, apibendrinant antrojo Lituanistiniam ugdymui skirto forumo pasisakymus, galima pasakyti, kad dažniausiai visų minėtos problemos yra universalios:
- Vis dar sąlyginai mažas užsienio lietuvių pasiekiamumas ir įsitraukimas į lituanistinio ugdymo veiklas, nors kasmet tam atsiranda vis daugiau atsirandant sąlygų;
- Tėvų sąmoningumo ir asmeninio tapatybės bei santykio su kalba klausimas; ypatingai svarbu, kad tėvai patys norėtų ir kalbėtų lietuviškai su savo vaikais;
- Didaktinių metodų ir sistemų tobulinimas, ypatingai atsižvelgiant į sociokultūrinį kontekstą;
- Tų šalių, kuriose gyvenama, politika dėl daugiakalbystės;
- Mažų lituanistinių mokyklų tose šalyse, kur lietuvių koncentracija nedidelė, problema;
- Iššūkiai mokytojams lyg apmokamiems ir universaliems ugdytojams, pamirštant, jog tai, dažniausiai, yra savanoriška veikla.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai“
