Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas kalbėdamas apie praėjusius 2021-uosius ir pasibeldusius 2022-uosius metus, sako, kad svarbiausia rasti laiko sustoti ir peržvelgti savo gyvenimą, nepamirštant pastebėti gerų dalykų. Taip pat neišsikelti per didelių tikslų. Pasaulio lietuvių sielovadą kuruojančios Lietuvos Vyskupų konferencijos vadovas visiems užsienio lietuviams linki sugebėti išsaugoti ryšius su šeima ir artimaisiais, nepaisant skiriančių didelių atstumų, taip pat puoselėti lietuviškas šaknis bei tradicijas. Romoje lankęsis arkivyskupas portalui ITLIETUVIAI.IT pabrėžė, kad visais gyvenimo momentais labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir neprarasti tikėjimo.

Greta Talat-Kelpšaitė
ITLIETUVIAI.IT

Jūsų Ekscelencija, nauji metai neatsiejami nuo to, kad kiekvienas sau sugalvoja daugybę tikslų, tačiau dažnai būna, kad nepadaro visko, tada pradeda save graužti ir nusivilia savimi. Kaip išlaikyti pusiausvyrą, turėti lūkesčių, bet tuo pačiu neperspausti?

Panaudosiu palyginimą susitaikymo sakramento. Jei žmogus ateina išpažinčiai tik per didžiąsias šventes, su geriausiu noru ir ryžtu susitaiko ir tada po kiek laiko vėl papuola dažniausiai į tas pačias nuodėmes. Tai nėra vienkartinis procesas, kad sausio pirmąją kažką nutarti, o sausio septintą ar trisdešimtą užbaigti…Tas pats yra ir mūsų dvasiniame gyvenime, –mes turime kaskart vis peržiūrėti, kas vyksta.

Tas naujų metų pasiryžimas kaip ir geras dalykas, bet jei daromas tik vieną kartą, manant, kad pabandysiu ir, jei nepavyks, mesiu – tai ne. Daug efektyviau yra eiti mažais žingsniais.

Yra labai geras įrankis, kurį bažnyčia jau seniai propaguoja, tai – kasdienė sąžinės peržvalga. Reikia peržvelgti kiekvieną dieną, kaip ir kas man pasisekė. Bet tą daryti svarbu ne tik žiūrint kur suklupau, bet tuo pačiu neišleisti iš akių ir to, kas man pasisekė, nes kitaip galima nueiti visiškai pesimistiniu keliu ir atrodys, kad viską darau tik blogai ir nematau Dievo veikimo šalia savęs.

Kai kur rekomenduoja tą daryti per pietus ir vakare ir taip sąžiningai bei sąmoningai peržvelgti dienos eigą, paprašyti Dievo pagalbos, priimti, kad suklupau, kažkas man nepasisekė ir pasiryžti vėl. Taip žingsnis po žingsnio mes išmokstame priimti savo trapumą, suprasti, kad mums ne visada sekasi, kad iškart ne visada sugebame pasitaisyti.

• 

• 

O tas naujų metų pasiryžimas kaip ir geras dalykas, bet jei daromas tik vieną kartą, manant, kad pabandysiu ir, jei nepavyks, mesiu – tai ne. Daug efektyviau yra eiti mažais žingsniais. Geriau neišsikelti tikslo, kad nubėgsiu dešimt kilometrų iš karto pirmą dieną, bet galvoti gal išeisiu ir nueisiu porą šimtų metrų, kitą dieną pridėsiu dar šimtą, o kai jau turėsiu sveikatos, tai pradėsiu ir bėgti. Tada per kažkiek mėnesių gal ir nubėgsiu dešimt kilometrų. Bet jei bandysiu pirmą dieną, nubėgsiu penkis, skaudės kojas ir sekančią dieną mesiu…

Tai labai dažnai žmonėms taip nutinka ir net kai kurie verslai yra ant to pastatyti. Pavyzdžiui, sporto salės, kurios visus paketus siūlo pasiimti metams ar net keliems žinodami, kad žmogus po mėnesio jau neateis.

Bet ta sąžinės peržvalga į dieną po kelis kartus reikalauja labai daug sąmoningumo ir darbo, o žmonės yra gan tingūs.

Tas, kaip ir bėgimas, nebūtinai pasidarys per dieną. Reikia pradėti lėtai. Nemanau, kad reikia pradėti nuo dviejų kartų per dieną, bet svarbu apskritai rasti laiko sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą, pasikalbėti su Dievu. Buvo laikas, kai dirbau ir versle, ir lietuvių išeivijos veikloje, ir pradėjau dvasinį kelią su vienu vienuoliu. Tuomet jis man pasakė, kad būtina skirti penkias ar dešimt minučių ryte ir vakare pasimelsti. Aš pasižiūrėjau į jį ir pasakiau, kad jis nesupranta, mat aš tiek laiko neturiu savo dienoje, juk visur lakstau. Tačiau dažnai mes save apgaudinėjame, kad neturime laiko. Iš tikrųjų mūsų prioritetai yra kiti, bet jei mes pastatome dalyką kaip prioritetą, tai to laiko ir atsiranda.

Egzistuoja posakis, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi…

Suderinama tuo, kad mes keliame savo prioritetus, jei protingai darom, tai darom pirmiausia tą maldoje ir žiūrėdami, kur Dievas mus veda. Nebūtinai tai daryti maldoje sakant poterius, galima ir ramiai atsisėdus bei galvojant, klausant, kur Dievas mane veda, kur link nusistatyti savo prioritetus? Tikslus susidėlioti reikia gerai, bet tuo pačiu svarbu turėti ir pakankamai lankstumo, kad jei Dievas mus veda kažkur kitur, mes galėtume adaptuotis.

Ir tai yra ne tik gyvenimo tikslų srityse, tai yra ir būriuojant. Jei vėjas pasikeičia, tai tu turi ir laivo bures pakeisti, kad pagautum vėją ir jis toliau tave neštų. Jei užsifiksuoji ant kažkokio vieno tikslo ir nejudini savo vairo tai viską prarasi, reikia adaptuotis, kaip ir žmogus gamtoje adaptuojasi prie besikeičiančių sąlygų. Reikia irtis į priekį, nes kai nustojame plaukti į priekį, nelabai yra kaip stovėti vietoje ir tada tave bangos ir srautas stumia atgal.

Kalbant apie Lietuvos ir Italijos skirtumus, yra tekę girdėti, kad Italijoje tikėti yra lengviau, nes čia daug kas eina į bažnyčią, mišias, o Lietuvoje tai nėra taip įprasta. Kaip manote, kiek tame tiesos? Ir kiek aplinka gali daryti įtaką tikėjimui?

Aplinka ir kultūra gali turėt savo įtaką, bet manau, kad ji nėra lemiama. Galima rasti gyvų tikėjimo bendruomenių Italijoje, bet jų taip pat rasit ir Amerikoje, Afrikoje ir visur. Dievas naudoja įvairiausius dalykus patraukti žmogų savęs link. Kai kam Dievas labai smarkiai kalba per gamtos grožį, duoda bendruomenes, tą intelektualinę galimybę ieškoti jo. Galima įvairiais būdais jį surasti, tai kas kur randa.

Jei užsifiksuoji ant kažkokio vieno tikslo ir nejudini savo vairo tai viską prarasi, reikia adaptuotis, kaip ir žmogus gamtoje adaptuojasi prie besikeičiančių sąlygų.

Kiekviena šalis turi savo pliusų ir minusų, nėra vienareikšmiškai optimalios šalies. Mes, lietuviai, turime savo šaknis, istoriją ir tai – dideli pliusai, kurie ugdo mūsų kilmę, kultūrą, tačiau tuo pačiu nežemina ir kitų kultūrų, mes randame gražių dalykų ir kitose kultūrose, galime pasidžiaugt jomis. Galimybė Dievą atrasti yra visur, dažniausiai ko trūksta, tai –troškimo, noro tam. O kai atsisukam, Dievas atranda kelius pasibelsti į mūsų širdis ir jas atverti.

Kaip tą tikėjimo troškimą pažadinti, jei ne visi jį turi?

Pradėkim nuo to, kad visi žmonės turi poreikį mylėti ir būti mylimi, tai pažadinti to nelabai ir reikia. Tai – natūralu mums visiems, bet kartais žaizdos, kurias esam patyrę tą uždengia ir mus stabdo mūsų norą patirti artimo meilę, nes per daug skauda.

Bet turbūt didžiausias dalykas, ką turim peržengt, tai kad labai dažnai, kai augom, mums Dievas buvo pristatytas arba kaip policininkas, kuris baudžia, arba kaip visa eilė taisyklių, kurias turim išmokt, ar maldų, ar teologinių tezių. Ir mums Dievas buvo įdėtas į tokį pavidalą ir tai įsišakniję mumyse kaip dalykas, kurį reikia daryti.

Pavyzdžiui, manom, kad turime per šv. Kalėdas ir Velykas nueiti į bažnyčią ir tada persimaišo kultūriniai ir tikėjimo dalykai. Manome, kad turime prievolę, kurią būtina atlikti. Ar taisykles, tokias kaip nevogti ar nemeluoti, to mes nedarom, nes tai vienas iš įsakymų, tačiau niekad nepagavome to santykio, kad Dievas yra meilė. Jei tai suprantam, tai mes esam kviečiami į meilės santykį.

Jei Dievas man yra tik buhalteris, kuris skaičiuoja kiek aš klaidų padariau ir yra pasiruošęs mane nubausti. Žinoma, tai trukdys mano teisingam meilės santykiui su Dievu.

Nieko daugiau žmogui nereikia, jie jis pagauna, kad Dievas yra meilė. Aš sukurtas dėl meilės ir įžengiu į santykį su tuo, kuris yra amžina meilė, – tai didelio ieškojimo nereikia, tik reikia atpažinti ir išmokti mylėti.

Tie, kurie turėjo meilę šeimoje ir turi jos patirtį iš tėvų, tą pirmą žingsnį turi. Tie, kurie neturėjo ar turėjo problemų, dažnai turi būti išgydyti. Paprastas psichologinis dalykas, pavyzdžiui, mergina, turėjo rimtų problemų ar neturėjo teisingo santykio su tėvu, tai turėti santykį su kokiu nors vyru jai yra sudėtinga. Taip pat sudėtinga turėti santykį ir su Dievu, jo vyriškoje personoje, tai Jėzus ar Dievas Tėvas.

Būna sunku perlipti tai ir ten jau reikia ar dvasios vado, ar psichologo, priklausomai apie kokį lygmenį kalbam, kad peržengt tuos dalykus. Bet yra meilės santykis, kurį mes siekiam patirti ir įgyvendinti ir jei tai padedam į pirmą vietą, tai visi kiti dalykai atsistoja į teisingas pozicijas. Kitaip jie yra iškraipyti ir dažnai trukdo mūsų santykiui su Dievu nei padeda. Trukdo, jei Dievas man yra tik buhalteris, kuris skaičiuoja kiek aš klaidų padariau ir yra pasiruošęs mane nubausti. Žinoma, tai trukdys mano teisingam meilės santykiui su Dievu.

• 

• 

Bet lygsvarą sunku išlaikyti, ar ne?

Tai – santykio dalis. Tas pats kaip šeimoje yra praktinis gyvenimas ir yra meilės gyvenimas, ir negali jie prasilenkti į vieną pusę ar į kitą. Jei vyras ir žmona tik sėdės namie ir žiūrės vienas kitam į akis, tai vaikai liks basi ir alkani, tuo tarpu, jei tik rūpinsis vaikų ir savo ekonominiu gerbūviu, tai tas meilės santykis gali būti pastatytas į pavojų. Ir tai atsitinka labai dažnai, pasineriame į buitį, o santykį pamirštam ir tada atsibundam viena rytą ir galvojam, kur dingo mūsų meilė? Reikia dirbti ir su tuo, ir su tuo, bet neapleidžiant kažkurio aspekto.

Šeimos per kasdienybės rūpesčius kartais pamiršta ir kitus svarbius dalykus. Kaip manote, ar svarbu ir kodėl svarbu puoselėti lietuviškas tradicijas šeimose gyvenant svetur?

Manau, kad tai yra didelis turtas, mūsų tapatybės dalis. Tai nereiškia, kad negalime patirti, tarkim, itališkų tradicijų ir tuo pačiu išlaikyti lietuviškų. Tiek mums patiems, tiek ir vaikams jas perduoti yra nepaprastai svarbu. Kiek aš Amerikoje sutikau jaunimo, kurių tėvai nutarė, kad nemokys vaikų lietuvių kalbos, kad jie nesusimaišytų tarp kalbų. Vienu metu tai buvo populiari teorija, kuri vėliau buvo paneigta, nes, kai vaikai jauni išmoksta kelias kalbas, tai jiems gyvenimo perspektyva pasidaro platesnė ir patirtys turtingesnės. Tai tiek dėl to, tiek perduoti savo kultūrą, tapatybę, šeimos istoriją yra didelis turtas, kurį verta išsaugoti.

Na ir ko palinkėtumėte pasaulio lietuviams naujų metų proga?

Turbūt linkėjimas apie tai, ką mes kalbėjome. Neprarasti tų pagrindinių gyvenimo ryšių ir santykių. Vienas jų su Dievu, tai yra ta meilė, kurią Dievas mums teikia, tą švenčiam ir per Kalėdas, ir Velykas ir Sėkmines. Antra – tarpusavio santykis su artimiausiais žmonėmis šeimose. Nesvarbu, ar jie tam pačiam mieste, šalyje, ar išskirti ilgų distancijų, – tie santykiai yra svarbūs. Ir tada mūsų bendruomenės, parapijos ar krikščioniškos, ar tautiečių, kurios padeda mums patirti tą didesnį, platesnį mes jausmą, kad ne tik aš esu, bet mes einame per gyvenimą kartu ir tas mums padeda patirti daug gyvenimo džiaugsmo.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“