Jau šį vakarą, šv. Kalėdų išvakarėse, visuose pasaulio kampeliuose išsibarstę lietuviai sės prie tradicinio Kūčio stalo. Įprastai šeimos ir artimiausių draugų rate minima šventė šiemet, kaip ir pernai, bus kiek kitokia dėl vyraujančios pandemijos bei naujos viruso atmainos. Tačiau, kaip naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT teigia arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, net ir gyvenant tokiame kontekste įmanoma išlaikyti šventinę nuotaiką, ramybę bei santarvę su savimi ir aplinkiniais. Apie tai, kaip išvengti vienišumo jausmo, jei šventes svečioje šalyje sutinkate vieni bei išsaugoti šeimos santykius per atstumą, kodėl svarbu rasti sau artimą bendruomenę ir kaip nepasiduoti pandemijos keliamai įtampai, – skaitykite pirmojoje interviu su G. Grušu dalyje.

Greta Talat-Kelpšaitė
ITLIETUVIAI.IT

Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtone, gimusiam, Romoje teologiją studijavusiam Vilniaus arkivyskupui, Gintarui Grušui pasaulio lietuvių aktualijos gerai pažįstamos. Dvasininkas pats akyviai dalyvavo pasaulio lietuvių organizacijų veikloje, keletą metų (1983-1987) buvo Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys. Lietuvos Vyskupų konferencija, kuriai vadovauja G. Grušas, kuruoja užsienio lietuvių sielovadą, tad dvasininkas dažnai susitinka su įvairiuose žemės kampeliuose gyvenančiais pasaulio lietuviais.

Portalas ITLIETUVIAI.IT arkivyskupą, rugsėjį Romoje išrinktą naujuoju Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininku, kalbino jo vizito amžinajame mieste metu. Šv. Kalėdų išvakarėse, arkivyskupas metropolitas G. Grušas sako, kad nuo vienišumo jausmo gali išgelbėti tikėjimas ir pagalba kitiems. Dvasininkas ragina nepasiduoti susvetimėjimui ir pabrėžia, kad didžiulę naudą teikia dalyvavimas bendruomeninėje veikloje, nesvarbu, kokia ji bebūtų. Kviečiame skaityti pirmąją inteviu su J. Em. arkivyskupu dalį.

• 

Jūsų Ekscelencija, ne paslaptis, kad į kitas šalis išvykę lietuviai dažnai gyvena vieni, tad ką patartumėte jiems, kaip išvengti vienišumo jausmo per šventes, kai yra galbūt didesnis noras nei įprastai būti su kitais?

Yra keli dalykai. Pirma – tikėjimas labai padeda atsispirti vienatvei, nes jei žmogus turi gilų santykį su Viešpačiu, tai jis niekada nėra vienas. Kuo tas santykis realesnis ir aktualesnis, ypač kasdienėje maldoje, jei tai nėra tik maldų atkalbėjimas, tikrai pajuntame tą artimą tarpasmeninį ryšį ar tai su Jėzum, ar su Marija, ar Dievu Tėvu, jaučiame, kad Dievas yra šalia ir mes su juo kalbamės. Žmogus, kuris yra giliai tikintis, tikrai tą patiria, jaučia. Tą patiria ir adoracijos metu, net jei esi vienas koplyčioje, bet gali išsikalbėti su Dievu ir jam pavesti savo visus rūpesčius. 

Kai žmonės sako, kad jie patiria vienatvę ar liūdesį, tai dažnas patarimas būna: eik, pasižiūrėk, kur gali kitam padėti. Ar tai per Caritą, ar parapijos bendruomenę, ar kaip kitaip, bet svarbu surasti būdą padėti kitiems žmonėms, kurie yra blogesnėje padėtyje nei esi pats.

Kitas dalykas – tai naudoti tas priemones, kurias turime. Esame pripratę prie technologijų, tad reikia palaikyti ryšį jomis. Kai yra tas tikras meilės ryšys su žmonėmis, tai tas kontaktas, nors jis nėra tas pats kaip gyvas bendravimas, bet kadangi jau turime to artumo patirtį, tai tas papildymas naudojant technologijas yra labai taiklus.

Ir trečias dalykas – tai atrasti savo bendruomenę: ar tai parapiją, ar maldos grupę, ar draugų grupę. Net jei esam vieni, galime skirti laiko kitiems. Kai žmonės sako, kad jie patiria vienatvę ar liūdesį, tai dažnas patarimas būna: eik, pasižiūrėk, kur gali kitam padėti. Ar tai per Caritą, ar parapijos bendruomenę, ar kaip kitaip, bet svarbu surasti būdą padėti kitiems žmonėms, kurie yra blogesnėje padėtyje nei esi pats. Tas automatiškai kviečia į tą bendrystę ir padedant kitam labai dažnai padedam patys sau, nes pastatom teisingą santykį su kitais žmonėmis.

O ar gali tas atstumas padaryti įtaką meilei? Nes, tarkim, būna, kad vyrai išvažiuoja dirbti į užsienį, o šeimos lieka Lietuvoje. Kokią įtaką padaro tas atstumas ir kaip ją sumažinti?

Be abejo, tokie atstumai padaro įtaką. Yra sunku, kai nesam šalia vienas kito, tuomet reikia imti daugiau ir įvairesnių priemonių kaip išlaikyti tą tarpusavio santykį. Dažniau pasikalbėti, būti kartu, rasti progų apsilankyti vienas pas kitą – to reikia, ypač šeimos gyvenime. Bet yra ir tokių situacijų, kur neišvengiamai šeimos yra išskirtos ir tada vėl ryšys, koks jis gali būti, turi būti puoselėjamas. Tikėjimas, žinoma, ten taip pat padeda.

Dažnai mums trūksta pasitikėjimo ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Iš esmės bendruomenė turi labai daug pliusų ir jei galima ją puoselėti, – tai dažniausiai visiems iš to yra tik geriau.

Mano tėvai per karą buvo išskirti septynioliką metų ir dvyliką metų net nežinojo, kas gyvi ir kas ne. Nežinojo, kur kas buvo, nes mama ir sesuo buvo Lietuvoje, o tėvas atsirado per karą Vokietijoje, o vėliau Amerikoje. Bet per tuos dvyliką nežinios metų ir vienų, ir kitų stiprus tikėjimas turėjo savo poveikį, palaikė šeimą bei ryšius. Tai ilgi metai atstumo ne visada reiškia, kad santykiai suyra.

• 

• 

• 

Minėjote, kad svarbu būti bendruomenėse, o ar yra skirtumas kokiose? Ar savo tautiečių, ar religinėse?

Tam kontaktui svarbu, kad būtų bendruomenė. Nes ir užsienio lietuvių bendruomenėse yra tikras tarpasmeninis kontaktas, kuris palaiko mūsų dvasią ir žmogiškus santykius, kurių kiekvienam reikia. 

Religinės bendruomenės turi ir kitą elementą, bet nėra būtinai jos visiškai atskiriamos, nes ką rodė prieštarpkarinės migracijos ir po antrojo pasaulinio karo, kad lietuvių bendruomenės labai dažnai būdavo kuriamos ir puoselėjamos aplink parapijų bendruomenes. Visos parapijos, kur pastatytos Amerikoje jau kelių migracijos bangų, išlaikė lietuvybę per ilgus metus.

Tačiau būna tokių situacijų, kai lietuviai išvažiavę į užsienį bėga nuo kitų lietuvių, nenori susitikti ir su jais bendrauti. Kaip išvengti tokio susvetimėjimo?

Gal dalinai tai vienu metu buvo, nes turėjome kai kuriuose kraštuose tokias problemas, kaip prekyba žmonėmis arba kai nusikaltėliai išvažiuodavo kurti tinklus su vietiniais nusikaltėlių tinklais. Tai toks mąstymas galėjo vienu metu būti. Pradžioje žmonės buvo labai atsargūs ir dėl geros priežasties, nes nenorėjo bendrauti ir būti įtraukti į tuos tinklus. Mūsų klebonas Londone daug dirbo su policija dėl prekybos žmonėmis, tai atrasdavo žmones fermose ir kitur, arba suimtus, jį ir šaukdavo policija tarpininkauti, padėti vertėjaut, bet dabar laikai pasikeitė…

Mes visi gyvenime esame patyrę kažkokias žaizdas. Vienos didesnės, kitos – ne. Ačiū Dievui, kad yra tų institucijų, žmonių, kurie ateina padėti.

Tačiau dažnai mums trūksta pasitikėjimo ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Mes esame turbūt dėl sovietmečio tapę labai individualūs, vieni kitų bijom, dažnai nepažįstam savo kaimynų, nors gyvenam vienoje laiptinėje. Tai yra skirtumas nuo tų laikų, kai visi buvo kaimuose, kur visi vieni kitus pažinojo. Iš esmės bendruomenė turi labai daug pliusų ir jei galima ją puoselėti, – tai dažniausiai visiems iš to yra tik geriau.

O jei, pavyzdžiui, žmogus buvo papuolęs į nelegalaus darbo pinkles ar kitas problemines situacijas ir po to jau savaime nebepasitiki kitais savo tautiečiais. Ką reikėtų daryti, kad atgautum tą pasitikėjimą?

Yra visas procesas, kurį žmogus turi pereiti, kai gydo žaizdas ir tai yra tarpasmeninės žaizdos. Mes jas matome ne tik prekybos žmonėmis aukose, jos atsitinka ir kai šeimoje yra alkoholizmas, skyrybos, smurtas artimoje aplinkoje, patyčios mokykloje irgi gali išprovokuoti žmoguje tų žaizdų atsiradimą, kai nebepasitikime vieni kitais.

Tai reikalauja gijimo proceso. Mes visi gyvenime esame patyrę kažkokias žaizdas. Vienos didesnės, kitos – ne. Ačiū Dievui, kad yra tų institucijų, žmonių, kurie ateina padėti. Mūsų Carito organizacija Vilniuje turi nemažą grupę, kuri dirba su tais, kurie grįžta jau patyrę prekybą žmonėmis, kitiems ji bando padėti išvengti pakliuvimo į tuos spastus.

Žinoma, svarbi specialistų pagalba, bet ką pats žmogus gali padaryti savarankiškai?

Pirmas dalykas – tai maldos gydomoji veikmė. Dievas iš tikro labai dažnai gydo mūsų žaizdas, jei mes atsiveriame tam. Tas veikimas yra, žmonės tą patiria ir, žinoma, svarbu susirasti žmonių, kuriais galima pasitikėti. Pradėti nuo vieno žmogaus ir tada auginti tą tinklą, grupę žmonių, bet sužeistam žmogui tai užtrunka, nuo to nepabėgsi. Reikia žingsnis po žingsnio eiti gijimo link.

Nepagreitinsi jau šito proceso?

Sunkiai pagreitinsi. Jis trunka, bet, manau, visi esam patyrę ir kai kažkokios artimesnės draugystės sugriūna dėl vienos ar kitos priežasties, ir kai žmogus jaučiasi išduotas… tai reikia palaipsniui eiti tuo keliu, kad atrasti sugebėjimą pasitikėti kitu.

• 

• 

• 

Gyvename tokiu sudėtingu laiku, kur yra pandemija ir daug mirčių. Per šventes, be abejo, jų taip pat neišvengsime. Kaip su tuo susitvarkyti žmonėms? 

Taip būna, bet taip būna ir ne pandemijos metu, mano tėvelio tėvas mirė šv. Kalėdų dieną. Taip būna visada, tai mūsų gyvenimas. Mirtis visada palieka mūsų santykiuose tuštumą ar žaizdą. Net su didžiausiu tikėjimu, žinojimu, kad mūsų artimieji, mylimi žmonės ir mes patys keliaujam dangaus link ir, jei tikim amžinuoju gyvenimu, tai tas mūsų santykį su mirtimi pakeičia.

Gyvenimo ir mirties fenomenas nesikeičia, bet jis mums dabar ryškesnis dėl fakto kiek žmonių dabar, tuo pačiu metu, paimti iš šio gyvenimo.

Tačiau nežiūrint to, kad mes turim viltį, kaip krikščionys, žmogiška stoka jaučiama, kai kas išvažiuoja, iškeliauja, ar į kitą pasaulio pusę ar į amžinybę. Mums jų trūksta ir čia vėl labai padeda malda. Reikia palaikyti tą santykį žinant, kad jie užtaria mus ir, kad mes jiems galim padėti savo malda, bet tuo pačiu priimti tą gedėjimo laiką, kuris yra natūralus.

Žinoma, pandemija tą paaštrina, nes yra tiek daug mirčių tuo pačiu metu aplink mus. Visi turime draugų ar pažįstamų, kurie iškeliavo per šią pandemija ir tai situacija visame pasaulyje. Gyvenimo ir mirties fenomenas nesikeičia, bet jis mums dabar ryškesnis dėl fakto kiek žmonių dabar, tuo pačiu metu, paimti iš šio gyvenimo.

Jūsų, Ekscelencija, ne paslaptis, kad šis faktas ir tokia aplinka kelia žmonėms baimę, kad jie patys ar jų artimieji gali susirgti. Kaip tada negyventi toje įtampoje ir baimėje?

Turbūt labiausiai padeda mūsų santykis su šiuo gyvenimu ir amžinybe. Jei manom, kad pomirtinio gyvenimo nėra, – tai vienaip reaguojam, o krikščionys, kurie turi tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, tai mato kitaip, kaip galimybę gyventi Dievo artumoje, ramybėje. Tada mirties realybė mums visai kitaip atrodo. Todėl svarbu ta malda ir pasitikėjimas Dievu, supratimas, kad iš tikro jis tvarko mūsų gyvenimus, o ne mes viską kontroliuojame, nes, kai pradedam galvoti, kad mes kontroliuojam savo gyvenimus, mums labai aiškiai būna parodoma, kad tu daryk ką nori, bet ne visada sukontroliuosi savo gyvenimą. O jei pasitikim, žinom, kad kas beįvyktų yra Dievo apvaizdoje ar Dievo globoje, – tai galim ramiau žiūrėti ir į baisiausius dalykus ar baisiausias patirtis, jas pakelti.

Bet ar nekyla tada grėsmė, kad žmogus ims galvoti jog nesvarbu, ką ir kaip jis darys, nes vis tiek viskas nulemta, o pats  žmogus nieko negali padaryt? Ar toks požiūris negali padaryti neigiamos įtakos?

Ne, Dievas mus kviečia kaip savo bendradarbius. Mes tai matom nuo Švento rašto pradžios, Adomo ir Ievos ir per visą išganymo istoriją. Mes tą matom net natūralioje gamtoje kaip Dievas rūpinasi žmonių giminės išlikimu, šeimos, vaikai…Jis tą galėtų sukurti pats, be mūsų, bet jis to nedaro, kviečia mus tai daryt netik biologiškai, bet ir siekiant sukurti tarpasmeninius santykius ir meilę.

Jei pasitikim, žinom, kad kas beįvyktų yra Dievo apvaizdoje ar Dievo globoje, – tai galim ramiau žiūrėti ir į baisiausius dalykus ar baisiausias patirtis, jas pakelti.

Mes turim tą poreikį mylėti ir būti mylimiems ir tas mus veda Dievo link, nes jis mus sukūrė iš meilės ir nori, kad mes atrastume meilę. Taip, viskas yra Dievo rankose, bet jis mums paveda nemažą dalį dalykų daryti, kad jo planai būtų įvykdyti.

Tai nereikia sudėti rankų sudėjus ir galvoti, kad viskas išsispręs savaime?

Senas juokas yra, kur žmogus meldžiasi, kad jis laimėtų loterijoje ir ten visokios nelaimės įvyksta ir jis vis dar nieko nelaimi, galų gale jis paklausė kodėl, Viešpatie, neleidi laimėt loterijoje? O jis atsako, jei nori, kad padėčiau laimėti loterijoje, turi nusipirkti loterijos bilietą. Turbūt tai labai gražia apibūdina, kad Dievas laukia mūsų bendravimo…

Už kelių dienų pasirodys antroji interviu su G. Grušu dalis, kurioje su arkivyskupu kalbame apie tai, kaip atlikti praėjusių metų reviziją, teisingai susidėlioti naujųjų metų tikslus ir susitvarkyti su savo lūkesčiais, kodėl svarbu išlaikyti sąmoningumą ir kaip tam padeda tikėjimas, kodėl svarbu puoselėti lietuviškas tradicijas net ir gyvenant svetur bei kitus pasaulio lietuviams aktualius dalykus.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai“