Šimtai tūkstančių tikinčiųjų iš Italijos ir viso pasaulio plūsta į Vatikaną, kad atsisveikintų su popiežiumi Pranciškumi – žmogumi, kuris per savo pontifikatą įkvėpė pasaulį atjauta, kuklumu ir siekiu suartinti Bažnyčią su žmonėmis. Tarp minios žmonių – ir Romos lietuviai, daliai jų pontifiką pavyko pažinti asmeniškai. Savo prisiminimais iš susitikimų su popiežiumi su ITLIETUVIAI.IT pasidalino Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordino Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Italijos lietuvių krašto bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio ir tris dešimtmečius Romoje gyvenanti gidė Nerija Marciukaitė.

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

Paskutinis atsisveikinimas

Dar Velykų sekmadienį Popiežius Pranciškus pasirodė Šv. Petro bazilikos centriniame balkone ir mojavo miniai žmonių. „Brangūs broliai ir seserys, linkiu jums laimingų Velykų“, – tai buvo paskutiniai jo žodžiai viešumoje.

Pastaraisiais mėnesiais sunkiai sirgęs Katalikų Bažnyčios aukščiausiasis vadovas daugelio nuostabai po palaiminimo nusileido į Šv. Petro aikštę, kur atviru papamobiliu ilgai važinėjo ir sveikino piligrimus.

„Žinia apie popiežiaus mirtį buvo netikėta, juk tai nutiko antrąją Velykų dieną, o jos išvakarėse jis taip gražiai pasisveikino su piligrimais, o tuo pačiu ir atsisveikino“, – sako Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordino Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.

„Šventų Velykų diena, švietė saulė ir popiežius pasirodė viešumoje ir palaimino tikinčiuosius. Daug kas manė, kad jis jau sveiksta“, – paskutinį popiežiaus pasirodymą viešumoje prisimena Italijos lietuvių krašto bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė–Di Meglio.

Pasak virš trijų dešimtmečių Romoje gyvenančios gidės Nerijos Marciukaitės, išgirdus liūdną žinią ji sulaukė skambučių iš pažįstamų romiečių, kurie patys sau netikėtai verkė.

„Visiems liūdna, kai kas verkia, kai kam irgi tokia nuoskauda, nes čia vis dėlto buvo mylimas popiežius – paprastų žmonių, vargšų žmonių, vienas iš mūsų, – liūdi Romos lietuvė, – Man pačiai pirmadienį buvo šokas, apsiverkiau, turėjau atsiprašyti turistų, kad vėluosiu, kurie, aišku, viską puikiai suprato.“

• 

Kalbintos pašnekovės popiežiui ištarė paskutinį “Sudie”: Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ir Elzė di Meglio Šv. Mortos namuose, kur jis buvo pašarvotas iki trečiadienio, o N. Marciukaitė, kartu su į Romą atvykusia Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininke Dalia Henke ketvirtadienį popiežiaus karstą aplankė Šv. Petro bazilikoje.

Lietuvius pažino dar Argentinoje

Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto su popiežiumi Pranciškumi susitiko ne kartą oficialių Lietuvos valdžios vizitu metu, o arčiau pontifiką pavyko pažinti per jo kasmetinius susitikimus su ambasadoriais prie Šventojo Sosto.

Popiežius visada stengėsi pasakyti kažką asmeniško, kas tave nustebina ir parodo, kad jis atsimena.

„Nuostabus dalykas yra tas, jog popiežius visada stengėsi pasakyti kažką asmeniško, kas tave nustebina ir parodo, kad jis atsimena. Žinodami jo dienotvarkę ir kiek susitikimų per dieną jis turi, su kitais ambasadoriais netekdavome žado“, – prisimena diplomatė.

• 

Pasak ambasadorės, pontifikas pasižymėjo neįtikėtina atmintimi – atsiminė Argentinoje gyvenančius lietuvius, net jų pavardes.

„Popiežius Pranciškus Buenos Airėse gerai pažinojo lietuvių bendruomenę, yra buvęs lietuvių parapijoje Buenos Airių priemiestyje, atsiminė keletą lietuviškų pavardžių ir taisyklingai jas tarė. Taip pat jis pasakojo, kad girdėdavo lietuvių dainas, kad lietuvių bendruomenę įsidėmėjo kaip dainuojančią“, – pokalbių detales atskleidžia S. Maslauskaitė-Mažylienė.

Pasak pašnekovės, popiežius itin teigiamai atsiliepė apie lietuvių kardinolą Rolandą Makricką – minėjo, kad jis labai gerai rūpinasi Santa Maria Maggiore bazilika. Pontifikas taip pat domėjosi ambasadorės kūryba – atsiminęs, kad diplomatė jam yra dovanojusi savo tapytą paveikslą.

Nepamiršo lietuvių tautos kančių sovietmečiu

„Jo betarpiškumas, nuoširdumas, žmogiškumas atitinka jo temperamentą. Tai buvo žmogus, kuris kartais pasielgdavo ne pagal protokolą, ne pagal taisykles – bet būtent tai ir traukė žmones. Na ir be abejo, jo begalinis dėmesys ir pastangos ir gestais, ir darbais – viskuo atkreipti visuomenės dėmesį į paribius, į nuskriaustus, atstumtus, liūdinčius, vienišus, sergančius, nuo priklausomybių kenčiančius, migrantus, našlaičius, kalinius. Tai buvo jo begalinio, neveidmainiško, nedeklaratyvaus rūpesčio objektai“, – pabrėžia ambasadorė.

2018 m. rugsėjį popiežius lankėsi Baltijos šalyse, Lietuvoje jis pabuvojo Vilniuje ir Kaune.

„Vizito metu jam ypač įsiminė apsilankymas Okupacijų ir laisvės kovų (KGB) muziejuje: patalpos, kankinimo instrumentai. Visa aplinka ir žudymo erdvė jį labai sukrėtė. Be to, jį lydėjo kardinolas Sigitas Tamkevičius, kuris ir kalėjo tose KGB rūsiuose.

Apie šį apsilankymą popiežius yra kelis kartus pasisakęs. Kalbėdavo, kad va tokių šalių, kaip Lietuva, išgyvenusių sovietinį režimą, atmintis yra labai naudinga dabarčiai, kadangi tai išvysto jautrumą skriaudžiamiems ir engiamiems taip pat dabartinių karų ir visų aplinkui pasaulyje tvyrančių baisybių akivaizdoje“, – sako ambasadorė prie Šventojo Sosto.

Palaimino sūnelį

Italijos lietuvių krašto bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio apie popiežiaus išėjimą anapilin kalba su ašaromis akyse. 

„Tik kalbant suvokiu tą išėjimą. Jis buvo ir Šventas Tėvas, ir Šeima“, – sužinojus liūdną naujieną pirmadienį sakė Romos lietuvė.

Ji jautriai prisimena pirmą susitikimą su popiežiumi iš arti: audiencijos metu jis palaimino jos dviejų metukų sūnelį, popiežiaus bendravardį Francesco. Įdomu ir tai, kad audiencija vyko vaikelio gimimo dieną – vasario pirmąją.

• 

„Buvo daug žmonių, prieiti buvo neįmanoma, o popiežius jau išeidinėjo. Aš ištiesiau savo Francesco ir į popiežių taip viltingai žiūrėjau, o jis pasisuko tiesiai į mane ir palaimino sūnų. Nuotraukoje matosi, kad verkiu, – jausmingai pasakoja E. Simonkevičiūtė-Di Meglio, – Mano svajonė, kaip motinos išsipildė, labai norėjau, nes ir jo vardas yra Francesco ir kaip tik buvo sūnaus gimtadienis. Visą gyvenimą liksiu dėkinga už tokią malonę. Man, kaip tikinčiai, tai buvo didelis ženklas.“

Sūnų Francesco vardu tėvai norėjo pavadinti vieno iš senelių garbei. Lietuvė pripažįsta, kad dėl vardo buvo pradėjusi abejoti, kadangi artimoje aplinkoje jis buvo labai populiarus ir būtent dėl to, kad tai yra ir popiežiaus vardas, priėmė galutinį sprendimą.

Ambasadoje prie Šv. Sosto dirbanti Romos lietuvė ne kartą susitiko su popiežiumi oficialių Lietuvos valdžios atstovų vizitų Vatikane metu. Pontifiką ji pamena kaip paprastą, atvirą, dažnai pajuokaujantį žmogų, kuris dėl kontakto su žmonėmis nebijojo pažeisti protokolo.

„Popiežius Pranciškus buvo labai šiltas ir betarpiškas žmogus. Kartą, kai iš Lietuvos atvyko didelė delegacija, su pontifiku turėjo susitikti tik dalis jos narių – likusieji laukė salėje. O jis paklausė: „Kur visi kiti? Atveskit kitus, aš noriu pasisveikinti. Tai parodo, koks jis buvo – žmogus, priimantis kiekvieną. Jo atvirumas ir nuoširdus bendravimas liudijo, kad jis buvo ne tik Bažnyčios vadovas, kuris susitinka su valdžios atstovais, bet ir žmogus, kuris mato ir jaučia visus“, – su ašaromis akyse sako E. Simonkevičiūtė-Di Meglio

„Turime savo popiežių“

Daugiau nei 30 metų Romoje gyvenanti gidė Nerija Marciukaitė Pranciškų vadina savo popiežiumi.

„Gyvendama Romoje mačiau tris popiežius, be abejo, gerbiau ir Joną Paulių II, ir Benediktą XVI, bet vat, kad verkčiau taip, kaip mažas vaikas, dar nebuvo – Pranciškus buvo mano popiežius“, – sako pašnekovė.

Romos lietuvei imponavo jo paprastas ir betarpiškas bendravimas su visais sutiktais.

„Matyt sekmadienį jis sukaupė paskutines savo jėgas, norėjo pasirodyti žmonėms, turbūt jautė, kad iškeliauja. Tai buvo tarsi gražus atsisveikinimas su visu krikščionišku pasauliu“, – mano N. Marciukaitė.

• 

Romos gidė ne kartą matė popiežių lydėdama turistus ir piligrimus iš Lietuvos, o 2019 m. jai teko laimė su juo susipažinti iš arčiau Vatikano žandarmerijos šventėje, kur ji kuravo ten giedojusią  „Angelų choro“ policininkių grupę iš Lietuvos.

„Spaudžiau ranką, ir jos paleist negalėjau, – graudinasi lietuvė, – Pasakiau, kad mūsų šalis labai jį myli, nes jis buvo kaip tik neseniai grįžęs iš Lietuvos. Jis labai mielai priėmė dovanas, klausinėjo, šypsojosi, visos merginos išmokusios itališkai norėjo pasakyt po žodelį – buvo labai šiltas ir mielas susitikimas“.

Per 10 minučių trukusį pokalbį popiežius pasidžiaugė, kad Lietuva netrukus turės naują kardinolą – tuomet juo tapo Sigitas Tamkevičius.

Tai buvo intymus, šiltas pabendravimas. Matėsi, kad šypsena buvo labai nuoširdi, gerumas sklido. Pajutom visos – ne tik aš, bet ir visos ir policininkės. Po to sakėm: „Nu va, turime savo popiežių.“

Ne kartą sveikino lietuvius

Popiežius Pranciškus tautiečius sveikino ne tik Lietuvoje – pernai Popiežiškajai Šv. Kazimiero lietuvių kolegijai Romoje švenčiant 75 metų jubiliejų bendrosios audiencijos Šv. Petro aikštėje metu popiežius į šventę atvykusiems svečiams palinkėjo „dar labiau priartinti savo gyvenimą prie Kristaus, Gerojo Ganytojo, ir būti džiaugsmingais Evangelijos skelbėjais“.

2021 m. Popiežius pasveikino grupę lietuvių, Romoje dalyvaujančių lituanistinių mokyklų ir šeimų sąskrydyje „Draugystės tiltas“, tokiais žodžiais: „Sveikinu Lietuvos mokinių, jų tėvų ir mokytojų grupę!“.

• 

Pranciškaus palikimas

Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto kalbėdama apie popiežių Pranciškų pabrėžė jo indėlį į Bažnyčios atvirumą ir nuoširdumą. Pasak jos, Pranciškaus pontifikatas tapo tarsi „langų pravėrimu Bažnyčioje“, leidžiančiu įeiti gaiviam vėjui – naujam požiūriui į žmones ir visuomenę.

 „Tai yra žvelgimas ne tik į visuomenę, bet į visą dabartinį pasaulį – tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius, skirtingų religijų atstovus“, – teigė ambasadorė.

Ji taip pat akcentavo popiežiaus drąsą kritikuoti dviveidiškumą Bažnyčioje: „Jis vienas pirmųjų taip atvirai pradėjo kovoti su veidmainyste, kai žodžiais sakoma vieną, bet realiai nieko nedaroma.“ 

Anot pašnekovės, Pranciškus savo paprastumu, sprendimais ir gyvenimo būdu išryškino tikrąsias krikščioniškas vertybes. Pavyzdžiui, sprendimas gyventi ne popiežiškuose rūmuose, o Šv. Mortos namuose, tapo akivaizdžiu ženklu, kad jam svarbu ne forma, o turinys. 

„Jis savo gyvenimu parodė, kad tušti dalykai yra tušti, o svarbūs dalykai – iš tiesų svarbūs“, – sakė ambasadorė. Popiežiaus žinia apie Dievo meilę, gailestingumą ir atsigręžimą į visuomenės pakraščiuose atsidūrusius žmones, anot jos, yra pagrindiniai instrumentai, kuriais jis pasiekė žmonių širdis.

Daugiau apie popiežių Pranciškų „prie mikrobangės“, jo vizitą Lietuvoje ir palikimą bažnyčiai siūlome skaityti interviu su Lietuvos vyskupų konferencijos delegatu užsienio lietuvių sielovadai arkivyskupu Lionginu Virbalu SJ.