Beveik prieš tris dešimtmečius metus į Italiją atvykusi Jolita Maggiolo Cavallotto dešimt metų kartu su dukra gyveno nuolatinėje baimėje. Persekiojimas, grasinimai, fizinis ir psichologinis smurtas, institucijų abejingumas – visa tai tapo lietuvės kasdienybe. Galiausiai ji kovą laimėjo, teismui pernai skyrus laisvės atėmimo bausmę smurtautojui. Nors Italijoje pastaraisiais metais buvo imtasi griežtų priemonių smurtui prieš moteris stabdyti, Jolitos istorija atskleidžia ne tik asmeninę dramą, bet ir sistemines spragas, su kuriomis susiduria smurto aukos, ypač moterys migrantės.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Atvykusi į Italija J. Maggiolo Cavallotto pirmiausia įsikūrė Genujoje, vėliau persikėlė šiauriau – į Alesandrijos miestelį, Pjemonto regione. Šiuo metu ji dirba mokykloje budinčia padėjėja ir gyvena kartu su devyniolikmente dukra Giada, kurią užaugino viena. Būtent dukra, visus įvykius mačiusi iš arti, neseniai išleido savo pirmąją knygą apie jų patirtus išgyvenimus.

Jolita sutiko savo istoriją papasakoti atvirai, kad kitos smurto aukos pasimokytų iš jos istorijos ir nenuleistų rankų, nors situacija gali pasirodyti beviltiška.

Lietuvė prisimena, kad jos drama prasidėjo dar 2015 m. po atsitiktinės pažinties su vietos savivaldybėje dirbusiu vyru. Tuomet Jolita ir jos sutuoktinis jau buvo pasukę skirtingais keliais ir išgyveno sudėtingą, ilgai trunkantį skyrybų procesą. Ji tikino neieškojusi draugysčių, tačiau sulaukė intensyvaus italo dėmesio, kuris greitai virto agresyviu persekiojimu.

„Jis pradėjo mane sekti gatvėje, ieškoti, miegodavo po mano langais, nors gyveno visai kitame miestelyje. Nuolat persekiojo, nors aš su juo niekada negyvenau. Norėdavo ateiti pas mane, būti su manim, važiuoti, kažkur eiti. Aš netgi žinutes turiu senas, kur prašiau jo neskambinti ir nerašyti. Sakiau, kad pranešiu karabinieriams, o jis atsakydavo: imk mano telefoną skambink, vis tiek niekas tavimi nepatikės. Dabar po teismo sprendimo aiškino, kad buvo įsimylėjęs, bet čia nenormali meilė”, – ilgai trukusios istorijos pradžią prisiminė lietuvė.

Pirmą pareiškimą dėl persekiojimo Jolita sako parašiusi prieš 10 metų. Vėliau buvo iškelta byla, tačiau pritrūko liudininkų smurtautojo kaltei įrodyti. Jolita prisimena, kad pirmieji bandymai ieškoti pagalbos dažnai baigdavosi nusivylimu: institucijos ilgą laiką nesureikšmino jos patiriamo smurto, o kartais net atvirai šaipėsi.

„Mes su dukra eidavome į policiją ir iš mūsų tiesiog juokdavosi. Man sakydavo: o ko tu čia nori, kodėl nevažiuoji atgal į Lietuvą? Aš buvau su mažu vaiku, be advokato, be jokios apsaugos. Atrodė, kad niekam nerūpi, kas su manimi vyksta“, – pasakojo J. Maggiolo Cavallotto.

Smurtautojas neapsiribojo vien persekiojimu. Jolita pasakoja apie nuolatinius grasinimus, turto niokojimą ir bandymus ją palaužti psichologiškai.

„Jis rašydavo ant sienų, grasindavo mane užmušti, padegti. Išlaužė duris, sudaužė mano mašiną, bandė mane smaugti. Jis gąsdino mano bendradarbius, liudininkus, net kunigą. Rašė mano dukrai elektroninius laiškus, kad mane nužudys. Visur rašydavo, kad aš negaučiau darbo. Sakė, kad niekur neįsidarbinsiu, jei su juo nebūsiu. Tai buvo nuolatinis teroras“, – išgyventą siaubą prisiminė Italijos lietuvė.

• 

• 

Ilgus metus Jolita pati atkakliai rinko įrodymus, nuotraukas, vaizdo ir garso įrašus, žinutes ir beveik kasdien rašydavo pareiškimus policijai, tačiau smurtas nesiliovė.

„Kokius tris šimtus skundų padaviau tikrai, eidavau net ne pas karabinierius, o teisiai į prokuratūrą. Nešdavau nuotraukas, video, audio. Jis ieškojo, kaip viską paneigti, nes buvo italas, turėjo daugiau pažįstamų, o aš buvau niekas, užsienietė“, – apgailestavo smurto auka tapusi moteris.

Situacija pradėjo keistis tik tada, kai Italijoje buvo priimtas ir pradėtas taikyti vadinamasis „raudonasis kodeksas“ (Codice Rosso) – 2019 m. patvirtintas specialus įstatymas, skirtas skubiai reaguoti į smurto artimoje aplinkoje ir persekiojimo atvejus. Pagal šią tvarką pareigūnai vos gavę informaciją apie bet kokį smurtą privalo nedelsiant pradėti tyrimą, o teismas turi skubiai taikyti apsaugos priemones smurtautojui – draudimą artintis, iškeldinimą ar elektroninės apyrankės dėvėjimą.

Dar viena byla smurtautojui buvo iškelta 2022-aisiais, o Jolita pradėjo lankytis moterims pagalbą teikiančiose organizacijose. Ji patvirtino, kad smurto aukoms Italijoje yra suteikiama valstybės finansuojamam psichologinė pagalba, taip pat kelių tūkstančių eurų finansinė parama, kad moterys galėtų pradėti gyvenimą iš naujo. Lietuvė prisimena tuomet pradėjusi jaustis saugesnė.

„Kol nebuvo raudonojo kodekso, niekas nekreipė dėmesio. Jis galėjo ateiti, prisiartinti, daryti ką nori. Kai atsirado raudonasis kodeksas, labai palengvėjo. 2022 m. jam buvo uždrausta artintis, bet jis su mašina pravažiuodavo, skambindavau tada į policiją. Dėl kiekvieno tokio dalyko eidavau į policiją, man jie sakė skambinti dėl kiekvieno įvykio, kad jis būtų užfiksuotas.

Paskambini policijai pasakai, kad yra taikomas raudonasis kodeksas ir jie turi reaguoti žaibiškai į bet ką, kas atsitinka. Tai man davė daugiau saugumo, nes galėjau bet kada ateiti ir mane privalėjo priimti iš karto, mano bylai buvo suteikta pirmenybė”, – sakė lietuvė.

• 

• 

Ji taip pat kreipėsi pagalbos į vietinę lietuvių bendruomenę bei Lietuvos ambasadą Italijoje. Tačiau lemiamą vaidmenį Jolitos istorijoje suvaidino garbaus amžiaus vietos parapijos kunigas, nusprendęs padėti lietuvei: „Kai kunigas sužinojo, kas vyksta, jis pasak, kad įsikiš. Ir tada viskas pradėjo keistis. Net karabinieriai pradėjo kitaip elgtis. Iki tol atrodė, kad esu viena prieš visą sistemą.“

Praėjusių metų pabaigoje Jolita po 10 metų baimės galėjo lengviau atsikvėpti. Teismas jos persekiotojui skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę ir priteisė 7000 eurų dydžio kompensaciją moralinės žalos atlyginimui. Nuosprendis įsigaliojo sausio viduryje.

Atvirai prabilusi apie savo istoriją ir smurto prieš moteris mastą Italijoje, Jolita ragina ir kitas smurto aukas nebijoti ieškoti pagalbos. Ji pataria kreiptis į pagalbos asociacijas, rašyti skundus policijai ir primena, kad būtina fiksuoti kiekvieno smurtautojo žingsnį.

„Man daug kas sakė, kad būčiau labai atsargi, nes dažnai moterimis netiki net policija, todėl jos nesikreipia dėl smurto, nes paprasčiausiai bijo. Bet reikia rašyti skundus, rinkti įrodymus, įrašinėti pokalbius, turėti ne vieną telefoną, o du ir būtinai liudininkų. Niekada nelikti vienai. Jeigu aš būčiau anksčiau tai žinojusi, gal mano gyvenimas būtų buvęs kitoks,“ – patarė Italijos lietuvė.

Jolitos istorija – tai priminimas, kad bet kokia smurto prieš moteris forma: persekiojimas, psichologinis, ekonominis ar fizinis smurtas yra nusikalstami veiksmai. Italija pastaraisiais metais daug dėmesio skiria smurto prieš moteris prevencijai ir bausmių griežtinimui. Praėjusių metų pabaigoje baudžiamasis kodeksas buvo papildytas nauja nusikaltimo forma – moteržudyste arba femicidu už kurią taikoma griežčiausia, tai yra laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.