Šiandien daug kalbama apie pilietinį atsparumą, kovą su dezinformacija, Lietuvos interesų atstovavimą užsienyje. Kuriamos strategijos, vykdomi projektai, skelbiamos rezoliucijos. Tačiau ar tikrai būtina iš naujo išradinėti dviratį? Galbūt Lietuvos diaspora jį jau išrado – dar tuomet, kai neturėjo nei valstybės institucijų, nei biudžetų, nei socialinių tinklų? Gal verta iš jų pasisemti patirties, kaip tuo dviračiu važiuoti? Apie istorines pilietinio atsparumo pamokas pasakoja buvusi Lietuvos ambasadorė Austrijoje, Kanadoje, Danijoje ir Islandijoje bei pirmoji Lietuvos ambasadorė prie NATO Gintė Damušytė. Ji vadovavo Lietuvių informacijos centrui Niujorke, kuris okupacijos metais skleidė informaciją apie Lietuvą ir jos laisvės siekį, o 1980 metų liepos 18 dieną prie SSRS ambasados Vašingtone dalyvavo vienoje didžiausių protesto akcijų, kai būrys lietuvių prisirakino grandinėmis prie ambasados vartų, o jų parodyta drąsa atkreipė JAV visuomenės dėmesį į okupuotą Lietuvą.

Lietuvos diplomatė G. Damušytė gimė ir gyveno JAV, bet dešimtmečius dirbo Lietuvai – nuo Lietuvių informacijos centro Niujorke iki Lietuvos misijos prie Jungtinių Tautų ir Lietuvos ambasadorės prie NATO pareigų. Tačiau jos istorija prasidėjo gerokai anksčiau – šeimoje, kurioje Lietuva, nors ir buvo už tūkstančių kilometrų, niekada nebuvo kažkas tolimo ar abstraktaus.

Lietuva prasideda ne nuo institucijos, o šeimoje

„Kas vakarą prie vakarienės stalo, ypač vaikams besispyriojant valgyti, tėvas (Adolfas Damušis, – red.) primindavo savo kalinimo dienas Vokietijos kalėjimuose, kai bet koks kąsnelis buvo brangus, – prisiminimais dalinosi G. Damušytė.

Mane asmeniškai visada labai domino tėčio rezistencinė veikla. Jis buvo labai ramus, džentelmeniškas, mokslui atsidavęs žmogus, tačiau savo pažiūromis nepatogus autoritarinėms vyriausybėms. Jo istorijos mane labai intrigavo ir motyvavo domėtis Lietuva, įsitraukti į diasporos veiklas, rezistencinius sąjūdžius.”

„Kiekvienas darė tai, ką galėjo. Ir būtent iš šių daugybės nedidelių veiksmų susidėjo didelis rezultatas,” – G. Damušytė.

Diplomatė pasakojo, kad jos šeimoje apie Lietuvą buvo kalbama nuolat, o tėvai vaikams perdavė ne tik prisiminimus apie kraštą, į kurį tuo metu nebuvo galima laisvai nuskristi atostogoms, bet ir atsakomybės jausmą.

Neturėjo prabangos būti abejingi

Būtent atsakomybės jausmas, G. Damušytės teigimu, yra tai, ko dabartinė diaspora ypač galėtų pasimokyti iš dipukų kartos.

„Jie neturėjo prabangos manyti, kad Lietuvos problemos yra kažkieno kito reikalas. Jeigu reikėjo rašyti straipsnį – rašė. Jeigu reikėjo susitikti su kongresmenu – susitiko. Jeigu reikėjo organizuoti demonstraciją – organizavo. Jeigu reikėjo surinkti pinigų – rinko. Jeigu reikėjo paaiškinti amerikiečiui, kas yra Lietuva ir kodėl ji nėra Sovietų Sąjungos „natūrali dalis“ – aiškino. Kiekvienas darė tai, ką galėjo. Ir būtent iš šių daugybės nedidelių veiksmų susidėjo didelis rezultatas,” – tikino pirmoji Lietuvos ambasadorė prie NATO.

„1980 m. olimpiados Maskvoje atidarymo dieną keliais automobiliais užblokavome eismą prie ambasados, kol bendražygiai virš gatvės iškabino didelį plakatą su užrašu „Laisvė Lietuvai“. Aštuoniolika mūsų dar spėjome grandinėmis prisirakinti prie ambasados vartų”, – G. Damušytė.

G. Damušytė pabrėžia, kad dipukų karta labai daug dėmesio skyrė ir lietuviškų organizacijų steigimui, jų veiklai: „Mano tėvai labai aktyviai prisidėjo kuriant „Dainavos” lietuvių stovyklą. Aš pati toje stovykloje leisdavau vasaras, į ją susirinkdavo vaikai ir jaunimas iš JAV, Kanados, Europos, Lotynų Amerikos.

Ten susitikau su bendraminčiais, kuriems rūpėjo išlaikyti lietuvių kalbą, rūpėjo Lietuva ir jos likimas. Tas bendrumas išaugo į labai stiprias artimas draugystes. Be to veikė bendruomenės, parapijos, skautai, ateitininkai, tautinių šokių grupės, visa tai mus labai telkė ir artino.”

Jei reikia, ir grandinėmis prie vartų

Viena įsimintiniausių ir didžiausio atgarsio JAV bei tarptautinėje žiniasklaidoje sulaukusi buvo lietuvių jaunimo protesto akcija prie Sovietų Sąjungos ambasados Vašingtone.

„1980 m. olimpiados Maskvoje atidarymo dieną keliais automobiliais užblokavome eismą prie ambasados, kol bendražygiai virš gatvės iškabino didelį plakatą su užrašu „Laisvė Lietuvai“. Aštuoniolika mūsų dar spėjome grandinėmis prisirakinti prie ambasados vartų, – pasakojo G. Damušytė.

Šis taikus protestas sulaukė didelio JAV žiniasklaidos ir tarptautinio dėmesio, nuaidėjo pirmuose laikraščių puslapiuose ir buvo puiki proga platinti žinią apie Lietuvos laisvės siekį.

Kadangi demonstravome prie diplomatinės atstovybės be leidimo, buvome suimti ir teisiami. Mūsų advokatas įtikino teisėją, kad nesame sunkūs nusikaltėliai, o pirmą kartą įstatymui prasižengę pilietiški asmenys, taikiai protestavę prieš žmogaus ir tautos teisių pažeidimus. Teisėjas buvo supratingas ir davė orderį mus tą vakarą, po vienos dienos kalėjimo, paleisti, tik kelis teismas pripažino kaltais, nes sargybiniai spėjo juos perspėti, jog laužo įstatymą.“

Diplomatė neslepia, kad vėliau, kai tekdavo apsilankyti Baltuosiuose rūmuose, dėl to arešto šiek tiek nepatogumų kildavo, apsaugos darbuotojai ilgiau tikrindavo jos dokumentus, tačiau tai niekada nesutrukdė patekti į priėmimus ar susitikimus, net su pačiu Prezidentu.

Diaspora nėra tik Lietuvos auditorija

Anot G. Damušytės, kartais apie diasporą kalbame taip, tarsi jos pagrindinis uždavinys būtų palaikyti ryšį su Lietuva. Tačiau dipukų karta veikė priešinga kryptimi – jie stengėsi atvesti Lietuvą į pasaulį.

Jie kalbėjo su savo gyvenamų šalių visuomenėmis, politikais, žurnalistais, universitetais, bažnyčiomis, žmogaus teisių organizacijomis. Jie kūrė Lietuvos draugų ratą ten, kur patys gyveno.

„Būtent čia ir slypi viena svarbiausių diasporos galių – būti Lietuvos akys, ausys, balsas ir ryšiai konkrečioje valstybėje, – įsitikinusi G. Damušytė.

Lietuvis, gyvenantis Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JK ar JAV dažnai turi tai, ko negali turėti Lietuvoje gyvenantis lietuvis, Vilniuje dirbantis valstybės tarnautojas – vietinį socialinį kapitalą. Jis pažįsta žmones. Žino vietos kontekstą. Supranta, kaip veikia vietos žiniasklaida, savivalda, universitetai, verslas, nevyriausybinės organizacijos. Šis kapitalas gali būti panaudotas Lietuvos labui.”

Ne išrasti, o prisiminti, kaip dviračiu važiuoti

G. Damušytės matymu, būtų klaida į dipukų kartos patirtį žiūrėti tik su nostalgija – kaip į žmones, kurie išsaugojo lietuviškas dainas, tautinius drabužius ar Kalėdų tradicijas: „Jie darė kur kas daugiau, veikė pagal labai konkretų strateginį principą – Lietuva turi būti gyva ne tik lietuvių atmintyje, jų renginiuose, bet ir tarptautinėje politikoje.”

Kiekviena lietuvių bendruomenė, profesionalų klubas, lituanistinė mokykla, krepšinio, šokių, knygų, bėgimo ar dviračių minimo vienijama grupė, kiekvienas nekilnojamojo turto ekspertas, tortų kepėjas, nagų ar plaukų meistras, vestuvių planuotojas, turizmo paslaugų ar maisto išmanytojas – kiekvienas užsienyje gyvenantis lietuvis – galėtų savęs paklausti: ką galiu padaryti dėl Lietuvos ten, kur gyvenu? Ne abstrakčiai. Konkrečiai.

„Būtent čia ir slypi viena svarbiausių diasporos galių – būti Lietuvos akys, ausys, balsas ir ryšiai konkrečioje valstybėje”, – G. Damušytė.

„Kas mūsų šalyje ar mieste pažįsta vietos politikus? Kas gali parašyti straipsnį vietos spaudai? Kas gali pakviesti Lietuvos ekspertą į universitetą, verslo organizaciją, sporto ar meno renginį? Ką iš vietos politikų, žurnalistų, nuomonės formuotojų galima pasikviesti į bendruomenės šventę? Kas gali pastebėti dezinformaciją ir kompetentingai į ją atsakyti? Kas gali papasakoti apie Lietuvą savo kolegai, šeimos nariui, draugui?

Tai ir yra pilietinis atsparumas. Ne vien dideli planai. Ne vien strategijos dokumentai. Bet žmonės, kurie prisiima atsakomybę ir nuosekliai daro. Ir būtent žodis „nuosekliai“ čia yra svarbiausias. Nes pilietinis atsparumas nėra pasirengimas vienai dienai X, bet kasdienis įsipareigojimas”, – įsitikinusi diplomatė G. Damušytė.

Šiandien, kai kalbame apie Lietuvos pilietinį atsparumą, galbūt nereikia išradinėti dviračio. Gal reikia prisiminti, kaip juo važiuoti.

Straipsnis parengtas pagal Medijų rėmimo fondo finansuojama projektą „Nacionalinio saugumo ir informacinio atsparumo stiprinimas Italijos lietuvių ir Europos lietuvių diasporoje“