Home / AKTUALIJOS  / Florencijos katedros kupolui – 600 metų. Architekto žinutė šiandienos žmonėms

Florencijos katedros kupolui – 600 metų. Architekto žinutė šiandienos žmonėms

Tai, ką 1420-aisiais sumanė aštriu protu garsėjęs architektas Filippo Brunelleschi, buvo daugiau nei genialus planas. Stovint prie Florencijos katedros ir užvertus galvą bandant aprėpti jokiam dangoraižiui neprilystančią jos didybę, supranti, kad padaryti neįmanomus dalykus yra įmanoma. Renesanso simbolis moko – po kiekvienos, net tamsiausios, nakties ateina laikas atgimimui. Ką šiandien pasakytų garsaus Florencijos katedros kupolo architektas?

Rūta Abaravičiūtė

ITLIETUVIAI.IT

„Aš, Filippo Brunelleschi, ilgai ginčijausi su Vilnos gildijos komisijos nariais. Jie išpeikė mano būsimo kupolo projektą Florencijos katedrai. 

Tie moliūgai (it. zucconi) nieko nesuprato. Aštuonbriaunį 45 metrų skersmens kupolą pastatyti beveik neįmanoma. Tai tas pats, kaip be kontraforsų užkrauti ant katedros 27 tūkst. tonų sveriantį kruizinį lainerį, panaudojant 14 a. statybų techniką. 

Tiesa, aš gerokai pasikarščiavau, įrodinėdamas, kad reikia keisti Kupolo formą – statyti apvalų, tad mane, audringai mostaguojantį ir besispardantį, išnešė į katedros aikštę ir paguldė ant žemės. 

Tiek to, šįkart reikės derintis prie jų, nes mano pirmtako Arnolfo di Cambio pradinio projekto jau nebepakeisi. Aštuonbriaunis pagrindas jau padarytas. Tik jis planavo jį mažesnį – 36 metrų skersmens. Tokį būčiau sukonstravęs lyg vaikas iš Lego kaladėlių.

Tačiau florentiečiai, susirgę didybės manija, nutarė pranokti Sienos katedrą ir išplėsti savąją. Pasipūtę garbėtroškos. 

Apžiūrėjau Romos Panteoną, pavarčiau kiaušinį rankoje, perpjoviau melioną, sumąsčiau, kad virvė gali tapti kompasu, ir viską apskaičiavau. Kaip Leonardas da Vinčis, kuris dar tada nebuvo gimęs, prisiminiau jog „Gamta – mano mokytoja“. Gerai, kad buvau dar ir laikrodžių konstruotojas, nes dantračių mokslą pritaikiau ir statybų keltuvams.

Užsispyriau padaryti, nes jau tapo aišku, kad be manęs to begemoto nesukurs niekas. Kai kuriuos akmenis ir plytas nutariau dėti įstrižai, bet apie tai nepasakosiu, tegul ainiai ir toliau spėlioja, kaip man pavyko pastatyti kupolą be statramsčių ir arkų lankų. 

Tiesa, komisija nutarė, kad projekto bendraautoriumi ir padėjėju bus Lorenzo Ghiberti. Dar to betrūko! Tas pats tipas, kuris mane nurungė Baptisterijos šiaurinių vartų bareljefų konkurse 1401 m., nors mano „Izaoko Aukojimas“ buvo geriau sukomponuotas ir dailiau išlietas, negu jo bareljefas. Žinoma, viską lemia sponsoriai – Vilnos gildijos ir Sinjorijos komisija. Deja, jų skonį tada atitiko tik viduramžių fantasy serialai. L. Ghiberti laimėjo konkursą, bet aš nesėkmę užsirišau mazgeliu nosinėje.

Aš sakau, „Man nereikia padėjėjo, aš pats susitvarkysiu“, o komisijai – nė motais: „Imk pagalbininką, ir statyk“. Tada, žinot, ką aš sugalvojau? Apsimečiau sergančiu, tegul anas vienas dirba, jeigu sugeba. L. Ghiberti tik perkėlė keltuvus į kitą statybų aikštelės vietą ir užmetė darbus. 

Po keleto mėnesių abipusių apsimetinėjimų net mano medinio kupolo maketo kirvarpos prakalbo: „Arba mes jį pribaigsim, arba tu jį gal baik“. Aš atsikėliau ir išėjau į darbą. Ėjo Dievo 1420 metai. 

Santa Maria del Fiore Katedra su nauju kupolu bus pašventinta po 16 metų trukusių statybų. Per tuos metus mano komanda pietus valgė 90 metrų aukštyje, kad taupytų laiką ir jėgas. Joms pastiprinti buvau sugalvojęs naują patiekalą: peposo del Impruneta. Jautienos troškinį raudoname Chianti vyne su daug pipirų. Jį atveždavo moliniuose induose kartu su raudonomis plytomis iš Impruneta miestelio krosnių už 30 kilometrų nuo Florencijos. Peposo iki šiol šildo toskaniečių pilvus žiemą. 

Atleiskit, kad nukrypau į kalbas visai terra terra

Aš padariau ir lanternos projektą. Tai marmurinis špilis, panašus į žibintą, kuris laiko aštuonias kupolo dalis viršūnėje, kad tos neišsiskirtų lyg apelsino skiltelės. Apsidraudžiau, kad kiti architektai po mano mirties laikytųsi plano ir didžiulis statinys nesugriūtų. Jaučiau, kad paskutinioji jau artinasi. Lanterną po mano mirties papuoš paauksuotas bronzinis rutulys, nulietas Andrea Verrocchio dirbtuvėse, kuriose pameistriu tuomet dirbo paauglys Leonardas da Vinčis. 

Mano kupolas šiandien – Renesanso architektūros simbolis. 2020 m. jam sukanka 600 metų. Matosi iš tolo, kai atvažiuoji į Florenciją, bet vaikščiodamas mieste, jį matai tik tam tikru rakursu ir jei gatvė veda link jo. „Gero po truputį“, džiaugiasi siela, matydama nuostabos išraiškas jūsų veiduose, ir tik truputį pyksta, kad mindote mano griaučius po katedros grindimis.“

Architekto F. Brunelleschi suprojektuoto Florencijos katedros kupolo statybos buvo pradėtos 1420 m. rugpjūčio 7 d. Iškilmingo 600 m. jubiliejaus proga buvo suplanuota daug renginių, visus juos dėl pandemijos teko atidėti. Visgi kupolas dabar lankytojams vėl atviras ir, pirmą kartą, net iki 21 val., kai virš kupolo pakimba mėnulis. 

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI