Fotografinius pasivaikščiojimus po Romą fiksuojanti Sima Šilingytė: noriu, kad nuotraukos būtų gyvos

Romą savo namais vadinanti Sima Šilingytė į Italiją daugiau nei prieš 15 metų atvyko kaip informacinių technologijų specialistė, padėjo sukurti Italijos lietuvių naujienų portalą ITLIETUVIAI.IT, o dabar yra geriau žinoma kaip fotografė, įamžinanti unikalius pasivaikščiojimus po amžinąjį miestą. Lietuvė pasakoja, kad Roma – be galo fotogeniškas ir dažnai fotografuojamas miestas, tačiau jame slypi ne tik nuotraukose dažnai matomi garsieji paminklai, kasmet pritraukiantys milijonus turistų. Kiekvieną fotosesiją S. Šilingytė vadina atskira, nesurežisuota istorija, kurių metu nutinka įvairių siurprizų.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Vargu ar įmanoma suskaičiuoti kiek nuotraukų ir asmenukių per dieną gimsta viename labiausiai turistų lankomų miestų – Romoje. Informacinių technologijų specialistė, fotografė Sima Šilingytė amžinąjį miestą dabar taip pat dažnai stebi pro fotoaparato objektyvą. Tačiau jos nuotraukose Roma – tikra ir asmeniška, atsiskleidžianti per ne visada pastebimas smulkmenas ir darniai įsiliejanti į nuotraukų herojų istorijas.
Būtent žmonės ir jų tikros, išgyventos emocijos labiausiai domina Romos lietuvę, prieš 4 metus nusprendusią imtis naujo iššūkio ir fotografijai skirti didžiausią savo laiko dalį. Nepaisant permainų S. Šilingytė buvusios veiklos neatsisakė, toliau dirba su skaitmeniniais projektais ir tikina, kad menas bei technologijos nedera tik iš pirmo žvilgsnio.
Sima, dabar Tu dažniausiai prisistatai kaip fotografė, fotografinių pasivaikščiojimų po Romą kūrėja, bet iki fotografijos Tavo profesiniame kelyje buvo ir kitų veiklų. Viena jų – Italijos lietuvių naujienų portalo ITLIETUVIAI. IT svetainės sukūrimas prieš 10 metų? Kaip ir kodėl ėmeisi šio iššūkio?
Taip, šiuo metu mėgstu sakyti, kad tik fotografuoju, tačiau mano kasdienybė nėra vien tik apie fotografiją. Mano profesinis kelias prasidėjo nuo pirmų aplikacijų ir interneto puslapių kūrimo, skaitmeninių produktų bei grafikos darbų. Imtis portalo ITLIETUVIAI.IT kūrimo buvo įdomu.
Tuo metu turėjau nemažai patirties kuriant interneto svetaines, todėl techninė dalis nebuvo sudėtinga. Didžiausias iššūkis buvo rasti tinkamą būdą, kaip sujungti informaciją ir emocijas – kad puslapis ne tik pateiktų naujienas, bet ir skatintų bendruomenės artumą Italijoje.
. Mes norėjome pateikti turinį, kuris būtų aktualus būtent Italijos lietuviams: vietinės naujienos, renginiai, patarimai naujai atvykusiems ar interviu su žmonėmis, kurie čia gyvena. Tai buvo ne tik informacijos, bet ir savotiška bendravimo platforma.
Prie turinio dirbo redaktorė Agnė (Buckutė, – aut. pastaba) , kurios kūrybiškumas ir profesionalumas labai prisidėjo prie projekto sėkmės. Techninė dalis visada lieka (ją galima tobulinti, keisti, atnaujinti), tačiau turinys turi užsitarnauti pasitikėjimą ir būti įdomus bei kokybiškas. Kalbant po 10 metų, manau, kad tai pavyko.
Kas tuomet buvo svarbiausia kuriant naują portalą užsienio šalyje, kur lietuvių bendruomenė nėra didelė? Juk dauguma išeivių skaito ir lietuviškus portalus, jų netrūksta, kodėl atsirado poreikis įkurti ITLIETUVIAI.IT ir kaip matei šio portalo misiją?
Svarbiausia buvo sukurti bendruomenės platformą – vietą, kur žmonės galėtų ne tik skaityti naujienas, bet ir jaustis kaip dalis didesnio tinklo. Mes norėjome pateikti turinį, kuris būtų aktualus būtent Italijos lietuviams: vietinės naujienos, renginiai, patarimai naujai atvykusiems ar interviu su žmonėmis, kurie čia gyvena. Tai buvo ne tik informacijos, bet ir savotiška bendravimo platforma.
Ar buvo tekę kada nors anksčiau kurti naujienų portalo svetainę? Iš kur sėmeisi įkvėpimo? Galbūt teko analizuoti kitus išeivių portalus, nors tikrai ne visos bendruomenės juos turi.
Anksčiau neturėjau patirties kuriant naujienų portalus, bet jau buvau sukūrusi daugybę kitų svetainių, elektroninių parduotuvių, prezentacinių puslapių, todėl techninė dalis man nebuvo nauja. Įkvėpimo semiausi iš kitų užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenių ir jų projektų, taip pat domėjausi, kaip bendruomenės kitose šalyse bendrauja ir kokia informacija dalinasi.
Atvykus į Italiją prieš daugiau nei 15 metų, skirtumai buvo itin akivaizdūs. Lietuvoje technologijos tapo kasdienybės dalimi, o Italijoje dažnai užleidžiama vieta asmeniniam bendravimui.
Žinoma, nuo tada praėjo daug laiko, ir dabar daugelis dalykų pasikeitė. Tačiau tuo metu mes buvome patenkinti ir darėme taip, kaip įsivaizdavome geriausiai, skirdami daug laiko ir širdies.
Lietuva laikoma labai skaitmenizuota šalimi, kur net laikraščių popierinių beveik nebelikę. Italija technologijas priima daug lėčiau. Tau, kaip informacinių technologijų specialistei, sunku buvo prie to priprasti? Esi minėjusi, kad net ir elektroniniai laiškai čia ne visada pasiteisina, o geriausias ir italams labiausiai priimtinas būdas komunikuoti, net ir darbo reikalais, vis dar yra prie kavos puodelio?
Priprasti prie itališko požiūrio į technologijas buvo savotiška kultūrinė mokykla. Atvykus į Italiją prieš daugiau nei 15 metų, skirtumai buvo itin akivaizdūs. Lietuvoje technologijos tapo kasdienybės dalimi, o Italijoje dažnai užleidžiama vieta asmeniniam bendravimui. Čia, kartais net atrodo, kad elektroniniai laiškai ir oficialios sistemos – tarsi „dekoracija“. Svarbiausi sprendimai dažniausiai priimami prie pietų stalo arba tiesiog pasikalbėjus akis į akį.
Vienas pirmų ryškiausių pavyzdžių buvo darbas su vietos klientu dėl produkto kūrimo. Visi projekto planavimo susitikimai vyko mažoje Trasteverės kavinėje, prie kavos puodelio. Iš pradžių atrodė, kad tai neproduktyvu – kalbėjomės apie viską, tik ne apie darbą.
Tačiau būtent šis asmeninis bendravimas ir laisva aplinka leido sukurti pasitikėjimą, kuris tapo pagrindiniu sėkmės faktoriu. Galiausiai pasiekėme gerų rezultatų, nes šie pokalbiai leido geriau suprasti vieni kitus ir atvirai aptarti lūkesčius bei poreikius.
Daug metų dirbai kaip interneto svetainių dizainerė, su bendraminčiais įkūrei įmonę „Introvert“. Ar vis dar tuo užsiimi šalia fotografijos?
Taip, įvairūs skaitmeniniai projektai vis dar yra mano kasdienybės dalis. Nors šiuo metu daug dėmesio skiriu fotografijai, mokausi dokumentinės fotografijos, dirbu su atskirais klientais ir projektais, tačiau IT sritis vis dar lieka. Šios dvi veiklos puikiai dera – IT projektai reikalauja logikos ir struktūros, o fotografija leidžia būti kūrybiškai ir kitaip pažvelgti į dalykus.
Paskutiniu metu vis daugiau darbų deleguoju ir dalinuosi atsakomybėmis. Man svarbu, kad bet kokia veikla, kuria užsiimu, išlaikytų smalsumą. Tuomet viskas darosi paprasčiau ir su dideliu malonumu. Pavyzdžiui, neseniai baigėme projektą, kuriam užbaigti prireikė 4 metų, o dabar tęsiu dar kelis ilgus projektus su archyvais, kur pats projektas jau tampa vis labiau nesusijęs su grynąja technologija, o su kultūra ir istorija. Patinka derinti šias sritis – kol kas neblogai sekasi.
Šios dvi profesijos iš pirmo žvilgsnio atrodo labai skirtingos. Kaip pavyksta viską suderinti?
Iš pirmo žvilgsnio jos skirtingos, tačiau abi reikalauja kūrybingumo, struktūros ir dėmesio detalėms. Man padeda disciplina ir aiškus laiko planavimas. Pavyzdžiui, savaitės pradžioje daugiau dėmesio skiriu skaitmeniniams projektams, o pabaigoje – leidžiuosi į fotografinius pasivaikščiojimus Romoje su vietiniais, turistais, savaitgaliais dokumentuoju įvairius renginius. Toks balansas padeda išlaikyti motyvaciją ir neperdegti nė vienoje srityje.
Minėjai, kad menas tave domino visuomet, dar mokyklos laikais gyvenant Vilniuje. Kada ir kaip pirmą kartą į rankas paėmei fotoaparatą ir ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmiau dar mokykloje. Tai buvo keli paprasti analoginiai aparatai, ir nors tuomet tai labiau buvo smalsumo ir atradimo jausmas, o ne meilė fotografijai, kokią ją suprantu dabar, jau tada pajutau kažką ypatingo. Vėliau pasukau kitu keliu – fotoaparatas liko pamirštas spintelėje, o aš pradėjau fotografuoti telefonu, dažniausiai impulsyviai fiksuodama akimirkas iš gyvenimo, kurios nieko ilgalaikio nepalikdavo.
Šios dvi veiklos puikiai dera – IT projektai reikalauja logikos ir struktūros, o fotografija leidžia būti kūrybiškai ir kitaip pažvelgti į dalykus.
Kaip ir daugelyje kitų sričių, manau, kad gyvenime yra tam tikri laikotarpiai ir sezonai, kurie veda į naujus atradimus. Šiuo metu gilinu žinias dokumentikos studijose ir vėl matau, kaip mano požiūris į fotografiją keičiasi kardinaliai. Dabar fotografija man tapo ne tik būdu įamžinti akimirkas, bet ir įrankiu pasakoti istorijas, užfiksuoti gilias emocijas ir užduoti klausimus.
Kada įvyko tas lūžis, pastūmėjęs fotografijai atsiduoti pilnu tempu ir kas buvo didžiausi mokytojai?
Lūžis įvyko prieš ketverius metus, kai supratau, kad fotografija tapo daugiau nei tik kūrybine išraiška – ji tapo natūralia mano gyvenimo dalimi. Vis daugiau laiko praleisdavau su kamera, fotografavau renginius, pradėjau fotografuoti vestuves, žmonės vis dažniau sugrįždavo su įvairiais užsakymais.
Kiekvienas naujas portretas ar užfiksuota akimirka skatino mane gilintis į fotografiją, mokytis naujų technikų ir klausti savęs, ko man dar trūksta, kad galėčiau augti ir tobulėti.
Tą kelionę paspartino workshop’ai su Erik Kessels, Jai Long, Massimo Mastrorillo ir daugybė kitų įkvepiančių mokytojų, pokalbiai su draugais fotografais, jų įžvalgos, įvairios paskaitos, kursai, įvairios pamokos online ir, žinoma, daug praktikos. Šios patirtys tapo svarbiomis akimirkomis, kurios ne tik padėjo geriau suprasti, ką man reiškia fotografija, bet ir atskleidė, kaip ji gali tapti pagrindine mano kūrybos forma.
Kiekvienas fotografas turi asmeninį braižą. Kaip Tau pavyko atrasti savąjį?
Man svarbu, kad nuotrauka ne tik užfiksuotų akimirką, bet ir pasakotų istoriją. Kartais turi ką pasakyti, kartais tiesiog žiūri ir pamiršti. Taip ir formavosi mano fotografavimo stilius – per nuolatinius bandymus, praktiką ir ryšį su žmonėmis, kuriuos fotografuoju. Fotografijoje ieškau ne tik techninio tobulumo, bet ir gylio, emocijos. Po fotosesijos visada matau, kaip buvo – nuotraukose atsispindi, ar žmogus gerai jautėsi, ar buvo priverstas fotografuotis, ar atsipalaidavo ir mėgavosi procesu.
Man patinka, kai fotosesija tampa ne statišku pozavimu, o gyvu procesu – pokalbiu, pasivaikščiojimu, istorija, savotišku žaidimu. Tik tokiose akimirkose atsiskleidžia tikrasis žmogaus grožis ir gyvenimo šiluma. Pasivaikščiojimai trunka apie valandą, tačiau per tą laiką nueiname nemažai, pasikalbame, dažnai atsiranda naujų istorijų ir juoko.
Mano tikslas – fiksuoti ne tik akimirkas, bet ir tai, kad nuotraukos būtų gyvos, prisiminimų ir emocijų talpyklos.
Anksčiau užtrukdavome ilgiau, bet dabar valanda ir sutarta lokacija visus puikiai nuteikia – žmonės ateina pas mane, nes nori fotografuotis, o tam reikia tiek mano, tiek jų indėlio, kad gimtų istorija.
Be galo mėgstu fotografuoti vestuves – Italija tikrai prideda tam tikro prieskonio ir pakelia šventę į kitą lygį. Taip pat mėgstu fotografuoti suaugusias dukras su savo mamomis – šį projektą tikrai praplėsiu, galėtų gimti graži paroda. Šeimos su mažaisiais vaikais taip pat suteikia daug prieskonių – niekada nežinai, kaip viskas pasisuks, bet aš mėgstu žaisti ir nesilaikyti tiksliai nustatytų taisyklių.
Mano tikslas – fiksuoti ne tik akimirkas, bet ir tai, kad nuotraukos būtų gyvos, prisiminimų ir emocijų talpyklos. Kartais būnu tylus nematomas stebėtojas, kartais, jei matau, kad reikia pagalbos, padedu, pasiūlau idėjų, parodau. Fotografija, kaip ir rašymas, reikalauja praktikos. Visi gali rašyti ar fotografuoti, tačiau tik tada, kai turi ką pasakyti, kūryba įgauna prasmingą formą.
Savo kamera Romos gatvėse ir parkuose jau esi užfiksavusi daugybę žmonių: tiek čia gyvenančių lietuvių, tiek italų, tiek turistų. Kokios fotosesijos įsiminė labiausiai? Ar tuose pasivaikščiojimuose viskas gimsta natūraliai, be režisūros?
Kiekviena fotosesija, ypač fotografiniai pasivaikščiojimai po Romą, yra tarsi mažas nuotykis – turi maršrutą, veikėjus, bet kaip viskas pasisuks, niekada nežinai. Dažnai pasivaikščiojimai su vaikais būna sudėtingiausi, bet ir gyviausi – jų nesustatysi pagal planą, o kadangi jie labai greitai praranda dėmesį, turi būti greitas ir kūrybiškas.
Viena iš tokių fotosesijų įsiminė, kai fotografavau šeimą parke prie Koliziejaus. Tėvai pradėjo šokti, o netikėtai praeinantis italas ėmė giedoti „O Sole Mio“ – visa scena tapo tarsi neplanuotu šou. Būtent tokios akimirkos, kurios gimsta savaime, yra tos, kurios įsimena ilgam.
Mano pasivaikščiojimuose režisūros visada būna minimaliai – leidžiu akimirkai gimti savaime. Romoje tam net nereikia daug pastangų: miestas pats suteikia foną, o žmonės – emocijas.
Dar viena ypatinga fotosesija buvo mamos ir suaugusios dukros (dabar nemažai tokių susitikimų turiu). Jos vaikščiojo po Romos gatves, juokėsi, dalinosi atsiminimais ir tiesiog mėgavosi viena kitos kompanija. Tuo metu atrodė, kad visas pasaulis buvo sustojęs – liko tik jų šypsenos ir ta šiluma, kurią galima užfiksuoti tik tokiose akimirkose. Tai buvo labai nuoširdi, intymi fotosesija, kurios jokie planai ar režisūra negalėtų sukurti.
Mano pasivaikščiojimuose režisūros visada būna minimaliai – leidžiu akimirkai gimti savaime. Romoje tam net nereikia daug pastangų: miestas pats suteikia foną, o žmonės – emocijas.
Roma, be abejonės, labai fotogeniškas ir nuolat fotografuojamas miestas. Tačiau fotografo akis pastebi daug daugiau. Kokį Romos veidą labiausiai nori parodyti savo darbais?
Man Roma – tai miestas, kurį laikau namais. Čia mano šeima, draugai, darbai, projektai. Pažįstu šį miestą kaip gyvą organizmą – su jo ritmu, spalvomis ir emocijomis. Mano tikslas – atskleisti Romą tokią, kur kiekviena akimirka turi savo grožį. Kartais tereikia apsidairyti, pasilypėti aukščiau ar nusiimti akinius nuo saulės, kad atrastum jos unikalumą.
Roma – tai ne tik paminklai ar turistų pilnos aikštės. Savo darbais siekiu parodyti jos tikrąją dvasią. Man įdomūs žmonės ir jų istorijos. Noriu įamžinti miestą smulkmenose: šviesos ir šešėlių žaisme, vietinių šypsenose, akimirkose, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos, bet pilnos miesto dvasios. Ši Roma – tikra ir asmeniška.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“
