Gidė Neapolyje Vitalija: „Prireikė laiko, kol prisijaukinau šį miestą“
Ar esate svajoję apie gyvenimą ten, kur beveik visada šviečia saulė, kur vietinių kasdienybėje, rodos, nėra rutinos ar streso, o gyvenimo ritmas lėtas ir leidžia mėgautis kiekviena akimirka? O galbūt esate svarstę apie svajonių profesiją – tokią, kurioje nuolat bendrauji su žmonėmis, dalijiesi savo atradimais, kuri reikalauja komunikabilumo, kūrybiškumo ir smalsumo? Kartais svajonės išsipildo. Tačiau kelias iki jų gali būti sudėtingesnis, o realybė – kiek kitokia, nei įsivaizdavome. Apie tai portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja Neapolyje gyvenanti ir gide dirbanti Vitalija Nagliūtė-Spoleto. Šiame straipsnyje – apie gyvenimo pradžią Italijoje, iš lėto užgimusią meilę Neapoliui, gidės darbą ir kaip išsaugoti meilę savo profesijai net ir po daugelio metų.
Beatričė Valiukevičiūtė
ITLIETUVIAI.IT
Didžiuojasi savo profesija
Gidės darbas Vitalijos gyvenime atsirado dar studijų laikais Lietuvoje – tuomet tai buvo papildoma veikla, kuria užsiėmė savo gimtajame krašte. Vėliau, atvykus gyventi į Neapolį ir baigus mokslus, pašnekovė gidės darbą tęsė šiame pietų Italijos mieste. Lietuvė pasakoja, kad per trylika darbo metų pačios suvokimas apie šį darbą stipriai pasikeitė.
„Italijoje daug išmokau. Turizmo bei gido koncepcija visiškai pasikeitė. Čia, Italijoje, gido darbas yra rimta, įstatymais reglamentuota profesija. Tam, kad galėtum dirbti šį darbą, reikia turėti specialią Italijos gido licenciją bei darbo sutartį ar veiklos liudijimą. Nelegaliai vedant ekskursijas, galima gauti baudą nuo 3 iki 15 tūkstančių“, – su situacija supažindina Italijos lietuvė.
Pašnekovė džiaugiasi, kad vykdo šią veiklą profesionaliai ir taip, kaip to reikalauja Italijos Respublikos įstatymai. O didžiausias džiaugsmas – kad gali dalytis savo meile šiam kraštui su kitais.
„Didžiuojuosi, galėdama supažindinti žmones su savo širdžiai artimu kraštu: išsamiai, kūrybingai, kaip mane to išmokė neapoliečiai, ir dar gimtąja lietuvių kalba“, – sako Vitalija.
Prisijaukinti Neapolį
Į Neapolį pašnekovė atvyko prieš dešimt metų, po studijų atlikti Erasmus+ praktiką. Miestas pavergė lietuvės širdį ir ji čia liko iki šių dienų. Tiesa, prie didžiausio Kampanijos regiono miesto reikėjo priprasti, atrasti jo grožį ir žavesį, suprasti jį. Taip gimė ir gidės kuriamų socialinių tinklų turinio pavadinimas „Kaip prisijaukinti Neapolį“.
„Buvo visko, prireikė laiko, kol prisijaukinau miestą. Bet dabar galiu identifikuotis su turistais, kuriems kyla tokie pat klausimai, kaip ir man atvykus. Tačiau aš Neapolyje gyvenu jau dešimt metų, tad galiu padėti suprasti šį kraštą – chaotišką, net drįsčiau sakyti, iš pirmo žvilgsnio nelogišką. O paaiškinti, net ir patys keisčiausi dalykai, ir mums, pragmatiškiems lietuviams, staiga įgauna prasmę ir nebeatrodo tokie keisti“ , – savo patirtimi dalijasi Vitalija.
Nors pašnekovės kuriamas turinys socialiniuose tinkluose yra apie Italiją, moteris gerai žinoma lietuvių auditorijai. Vitalijos projektas „Kaip prisijaukinti Neapolį“ jau subūrė savo bendruomenę ir nenustoja augti. Ji prisimena šios idėjos užuomazgas, tikslą ir sunkumus, su kuriais susidūrė.
„Puslapis gimė tam, kad galėčiau pasidalinti apie Neapolį lietuvių kalba. Kai tik atvykau į šį miestą, informacijos apie jį mūsų kalba buvo itin mažai. Kai reikėdavo versti techninius terminus iš italų ar lotynų kalbos, buvo labai sudėtinga rasti lietuviškus atitikmenis, nebuvo su kuo palyginti. Dar ir šiandien kai kurių terminų vienu žodžiu negaliu išversti, nes paprasčiausiai nerandu tinkamo atitikmens“, – prisimena gidė.
Visgi pastangos ir sunkus darbas atsipirko. Vitalija džiaugiasi, kad jos kuriamas turinys tapo įrankiu žmonėms, planuojantiems viešnagę Neapolyje bei tiems, kurie ieško gido paslaugų lietuvių kalba.
Darbas ir klientai
Gido darbas – tai nuolatinis bendravimas su įvairiais žmonėmis. Vitalija džiaugiasi, kad su dauguma savo klientų pavyksta rasti bendrą kalbą.
„Savo publikuojamuose Facebook bei Instagram įrašose labai aiškiai parodau, ko iš mano vedamų ekskursijų galima tikėtis. Tad ir žmonės, kurie mane seka socialiniuose tinkluose, jau gali numanyti, apie ką ir kaip pasakoju. Smagu, kad dažniau pasitaiko turistų, su kuriais sutampa mūsų požiūriai“, – sako pašnekovė.
Žinoma, visiems nepatiksi. Prieš 10 metų labai dėl to išgyvenau, bet bėgant laikui supratau, kad net jei atiduosi visas jėgas, atsiras tokių, kuriems kažkas netiks.
Kaip ir bet kuriame darbe, būna įvairių nunasų. Gidė atskleidžia, kad yra temų ir požiūrių, kurie ją trikdo.
„Žinoma, visiems nepatiksi. Prieš 10 metų labai dėl to išgyvenau, bet bėgant laikui supratau, kad net jei atiduosi visas jėgas, atsiras tokių, kuriems kažkas netiks. Yra temų, kurių ir pati nemėgstu. Man nepatinka rasistiniai, homofobiški, diskriminuojantys, itin vulgarūs komentarai, negatyvas. Man kelionė – nekasdienė patirtis, šventė, tad blogai nuotaikai, šaipymuisi iš svetimo krašto ar niurzgėjimui – ne vieta“, – savo požiūriu dalinasi Vitalija.
Neišblėstantis smalsumas
Dažniausia keliaujant po anksčiau nelankytas vietas, viskas būna nauja ir įdomu. Visgi, ilgiau gyvenant toje pačioje vietoje atsiranda rutina. Gido darbas – ne išimtis. Juk neretai tenka tas pačias vietas rodyti vėl ir vėl, pasakoti tas pačias istorijas. Tačiau Vitalija tikina, kad gali būti ir kitaip. Dešimtmetį gyvenanti ir dirbanti toje pačioje šalyje ji geba išlaikyti smalsumą šiam regionui.
Mane pačią žavi viskas. Kai vedu ekskursiją, tuo metu man ji yra pati pačiausia.
„Pati esu labai smalsi, nenustoju mokytis. Nuolat susigalvoju naujų projektų, žiemos metu užsirašau bent į kelis kvalifikacijos kėlimo kursus. Taip pat ruošiu naujus maršrutus. Kitaip pasakius – apsisunkinu sau gyvenimą“, – juokiasi pašnekovė.
Per dešimt veiklos metų vietovių sąrašas, kuriose Vitalija veda ekskursijas, stipriai išsiplėtė. Nors gidės darbą pradėjo Neapolio mieste, šiuo metu ji siūlo platų ekskursijų pasirinkimą, po skirtingus regiono kampelius. Dėl šios priežasties turistai gali rinktis iš daugybės pasiūlymų, o Vitalija – neprarasti meilės savo darbui.
„Vedu ekskursijas Neapolyje, jo muziejuose, Kazertos rūmuose, Herkulanėjuje, Pompėjuose, Kapryje, Amalfio pakrantėje, Sorente, Iskijoje, Pročidoje, Liepsnojančiuose laukuose, Kampanijos regione. Mane pačią žavi viskas. Kai vedu ekskursiją, tuo metu man ji yra pati pačiausia. Visgi nemėgstu monotonijos. Negalėčiau kiekvieną dieną vesti tos pačios ekskursijos tokiu pat maršrutu, kalbėti kaip užsukta plokštelė nuo ryto iki vakaro. Tai ne man“, – prisipažįsta gidė.
Tautietė atvirauja, kad smalsumą išlaikyti padeda ir patys neapoliečiai, jų gyvenimo būdas bei mentalitetas.
„Neapolis ir neapoliečiai mane tebestebina iki šiol. Tai labai išradinga ir prie įvairių sąlygų mokanti prisitaikyti tauta“, – sako pašnekovė.
Neapolis net ir po daugelio metų sugebėjo išlaikyti savas tradicijas. Miestas sunkiai priima naujoves ir dėl to išlaiko savo autentiškumą.
Šiame regione vietiniai tarpusavyje kalba neapoliečių dialektu. O gatvėse galima pamatyti užrašus ir girdėti vietinius sakant, kad Neapolis – atskira šalis. Paklausta kodėl, gidė išskyrė kelis pagrindinius aspektus.
„Visa Italija yra labai skirtinga. Kiekvienas regionas, miestas ar miestelis turi savo unikalias istorijas, folklorines šventes, skirtingas virtuves, dialektus ar kalbėjimo manieras. Gal todėl, kad Italijos suvienijimas įvyko ganėtinai vėlai. O Neapolis net ir po daugelio metų sugebėjo išlaikyti savas tradicijas. Neapoliečių kasdienybėje naudojami kai kurie posakiai siekia net 2000 metų. Taip pat tikima pagoniškais prietarais. Miestas sunkiai priima naujoves ir dėl to išlaiko savo autentiškumą“ , – geriau suprasti vietos gyvenimą padeda pašnekovė.
Gyvenimo Italijoje realybė
Kartais, kai kasdienybės rūpesčiai ir rutina pasiveja, kyla noras viską mesti ir pabėgti kur nors, kur atrodytų, prastų dienų nebūna. Italija gali pasirodyti viena iš tokių vietų. Tačiau čia gyvenanti ir dirbanti gidė realistiškiau žvelgia į tokias mintis ir priverčia susimąstyti kaip išties atrodytų gyvenimas saulėtoje šalyje.
„Atostogauti pietų Italijoje ir čia gyventi yra du skirtingi dalykai. Atostogaudami atsipalaiduojame, sau leidžiame daugiau, daugiau ir išlaidaujame. Jei taksi vairuotojui paliekame arbatpinigių, jis mums maloniai nusišypso, jei valgome jūros gėrybių restorane ant jūros kranto, išleidžiame tokiai patirčiai nemažai ir net jaučiamės dėl to laimingi. Kai visi darbuojasi, mes, atostogaujantys, maudomės jūroje, plaukiojame laivais, lankome muziejus, perkame lauktuves artimiesiems ir draugams, nes atostogų ritmas nėra normalus gyvenimo ritmas. Jaučiamės pakylėti, įelektrinti adrenalino“, – atostogų jauseną apibendrina Vitalija.
Visgi, net pabėgus į saulėtą ir šiltą šalį, rutina dažnai pasiveja.
„Realybėje juk neiname kiekvieną dieną pasipuošę į jūros gėrybių restoraną. Kartais neturime nuotaikos, nes pasitaikė sunki diena darbe, nuleido automobilio padangą, pametėme namų raktus, išsikrovė mobilusis. Išėjus iš to turistinio – šventinio burbulo susiduri su rutina. O ji nuima rožinius meilės akinius. Tačiau laimingi tie, kurie moka mylėti savo miestą, jam nukritus“, – sako tautietė.
Neapoliečiai yra meilės žmonės, jų pasirinkimams įtaką daro artimieji. Taip iš dalies jie netenka savo laisvės
Pašnekovė svarsto, kad esant ne gimtąjame krašte viskas yra dar kiek sunkiau, Juk reikia priprasti prie naujų, dažnai nerašytų taisyklių, biurokratijos, kitokio mentaliteto. Kartais net rinktis tarp laisvės ir meilės.
„Žymus neapolietis filosofas Luciano de Crescenzo yra išskyręs dvi žmonių kategorijas: laisvės žmones ir meilės žmones. Gimusius šiaurėje jis priskiria laisvės žmonėms. Šie yra racionalūs ir praktiški, jiems reikia asmeninės laisvės, laiko ir erdvės sau. Gimusius pietuose jis priskiria meilės žmonėms. Jiems erdvė nėra reikalinga. Jie mieliau rinktųsi gyventi apsikabinę vienas kitą. Pietiečiai kūrybingi ir išradingi, tikri svajokliai. Kadangi neapoliečiai yra meilės žmonės, jų pasirinkimams įtaką daro artimieji. Taip iš dalies jie netenka savo laisvės“, – sako pašnekovė.
Patirti Neapolį
Kai kuriems Neapolis gali pasirodyti tamsus ir nemalonus miestas. Tačiau pažinus geriau – tai šviesus, įdomus, tiesa, gal kiek kitoks miestas. Svarbiausia yra nusiteikimas, su kuriuo atvyksi aplankyti šio miesto. Būtent to pašnekovė ir linki – keliauti gerai nusiteikus, mėgautis ir nebijoti eksperimentuoti.
Neieškokite šiukšlių, pakelkite galvas aukštyn.
„Keliaukite atvira širdimi, be išankstinio nusistatymo. Laikykitės vietinių ritmo. Išbandykite socialinį eksperimentą – pusryčiaukite saldžiai kaip vietiniai, negerkite kapučino popiet, o kad pagirtumėte šefą, suvalgykite scarpetta, pasidažykite duoną lėkštėje likusiu padažu ir suvalgykite. Pašnekinkite vietinę močiutę, stovėkite aikštėje gurkšnodami gėrimą ir kalbėdamiesi su draugais. Vakare išeikite pasivaikščioti pajūrio promenada“, – patarimais kaip pažinti ir pajusti tikrąjį Neapolį dalinasi pašnekovė.
Gidė ragina nepasiduoti stereotipams ar neigiamiems įspūdžiams, nes tikrasis miesto pažinimas prasideda tada, kai pasirenkame matyti tai, kas gražu ir unikalu. Ji pataria ieškoti pozityvo, kuris kelionę pavers ypatinga patirtimi.
„Neieškokite šiukšlių, pakelkite galvas aukštyn ir pamatykite bažnyčių kupolus, išdžiaustytus skalbinius plėvesuojančius ore, balkone pasirėmusias neapolietes. Negalvokite, kad už kiekvieno kampo tyko po įtartiną, nusikalstama veikla užsiimantį asmenį.
Mūsų turistų laki fantazija: pamačius kariškius ar policininkus iš karto įsivaizduoja, kad tai liudija kokį mafijozų susišaudymą. Nepamirškime, kad fikciniai serialai nuo realybės labai skiriasi. O organizuotas nusikalstamumas, kuris beje, egzistuoja visame pasaulyje, tai ne amerikiečių gangsterių filmai. Ieškokite pozityvo – ir tai pavers Jūsų atostogas fantastiška patirtimi“, – pataria Vitalija.
Vitalijos istorija primena, kad gidės darbas – ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Jis reikalauja žinių, smalsumo bei gebėjimo mylėti savo miestą tam, kad šia meile galėtum pasidalyti ir su kitais.
Straipsnis parengtas pagal Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Lietuvos ir Italijos lietuvių bendruomenės reprezentacija Italijoje“
