Italijoje ir tarptautinėse kino salėse didžiulės sėkmės sulaukė lietuvių režisierės Kristinos Šarkytės filmas „Popierinė širdis“ (it. „Cuore di carta“), pasakojantis jautrią visuomenės nesuprasto berniuko istoriją. Daugiau kaip du dešimtmečius Italijoje gyvenanti lietuvių kūrėja pasakoja, kad filmą įkvėpė prieš daugelį metų Lietuvoje išgirsta sukrečianti žinutė apie nusižudžiusį berniuką. Socialines ir patyčių problemas analizuojantis lietuvės sukurtas filmo scenarijus taip sužavėjo italus, kad jame be įprasto atlygio sutiko vaidinti ne tik žinomi italų aktoriai, bet ir prisijungė kiti talentingi kino industrijos atstovai. Nors filmas buvo nufilmuotas Italijoje, pietiniame Apulijos regione, pasak režisierės, jis yra įkvėptas ir lietuviškos literatūros, o italai jame įžvelgė šiaurietišką poetiką. Iki šiol kino teatruose rodytos kino juostos teises nuo kovo pradžios perėmė nacionalinis transliuotojas „Rai Cinema“ (liet. „Rai Kinas“), todėl filmą bus galima išvysti ir per Italijos televiziją.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Kaune gimusi, Romoje įsikūrusi režisierė K. Šarkytė į Italiją atvyko studijuoti filosofijos, o vėliau baigė režisūros magistro studijas. Kino paslapčių ji mokėsi pas šiuolaikinio italų kino maestro Paolo Sorrentino ir kitus garsius Italijos kino meistrus, o savo kūrybinį kelią pradėjo nuo dokumentikos.

Sėkmės sulaukė jau pirmieji lietuvės trumpametražiai filmai. Ne vieną apdovanojimą iš tarptautinių kino festivalių parsivežė juosta „Kontaktas“ (it. „Il Contatto“), pasakojanti apie autizmo sutrikimą turinčius vaikus ir jiems taikomą terapiją.

Tačiau režisierės mintyse ilgai brendo svajonė sukurti meninį filmą. Pagaliau ją išpildžiusi K. Šarkytė prisipažino, kad jos kurtas scenarijus ekranų laukė dešimtmetį, o jį įkvėpė tikra, iš Lietuvos parsivežta istorija apie 8 metų berniuką, kuris nusižudė, nes iš jo buvo šaipomasi dėl pomėgio užsiimti mergaitiškomis veiklomis. Tuomet Kristina dirbo turizmo informacijos centro Romoje vadove ir lydėjo žurnalistus iš Italijos į Lietuvą stebėti tuomet čia vykusio juostos „Sibirietiškas auklėjimas“ filmavimo proceso.

Filmas įkvėptas įvairių realių įvykių, aprašytų Italijos spaudoje. Bet pagrindinis impulsas buvo tragiška istorija apie aštuonerių metų berniuką Lietuvoje, kuris nusižudė dėl patyčių.

Pagrindinis filmo „Popierinė širdis“ personažas Lukas (it. Luca), įsimyli marionečių meną ir nenustoja svajoti, nors tėvas jį nori perauklėti ir priversti sekti savo – nusikaltėlio pėdomis. Bet Lukas nežengia tėvo jam nutiestu keliu į kriminalinį pasaulį.

Plačiau apie savo profesinį kelią, filmo kūrybinį procesą ir lietuviškus pėdsakus jaudinančioje kino juostoje K. Šarkytė pasakoja portalui ITLIETUVIAI.IT.

Kaip prasidėjo Jūsų kelias į kiną ir režisūrą? Kada supratote, kad tai – Jūsų pašaukimas?

Užaugau teatre. Kai pirmą kartą, būdama septynerių, įžengiau į teatrą kaip žiūrovė, supratau, kad tai yra mano svajonė. Devynerių tapau pirmosios teatro grupės aktyvia nare. Turėjau išskirtinius mokytojus: Kęstutis Adomaitis mane, vos trylikos metų, priėmė į Kauno Mimo akademiją, o būdama septyniolikos sulaukiau Jono Vaitkaus patarimo prieš stojant į režisūrą Lietuvoje pirmiausia studijuoti filosofiją arba literatūrą užsienyje. Taip ir padariau.

Dar dvylikos nusprendžiau įkurti savo teatro grupę ir, laimei, mokykla tam pritarė – už tai esu dėkinga pavaduotojai Sigitai Krasaukienei. Literatūros mokytoja Adomaitienė nuo mažens skatino dalyvauti visuose įmanomuose poezijos konkursuose. Septyniolikos mano eilėraštis buvo atrinktas į rinkinį „Dovana gimtajam miestui“, skirtą poetui Justinui Marcinkevičiui. Šešiolikos su mano režisuotais spektakliais dalyvavome moksleivių konkursuose ir pelnėme ne vieną apdovanojimą. Aktorius Regimantas Adomaitis rekomendavo literatūrą – jau trylikos metų Sofoklis, Shakespeare’as, Goethe ir kiti autoriai tapo mano mėgstamiausiu laisvalaikio skaitiniu.

Ar lietuviška kultūra ir patirtys veikia Jūsų kūrybą gyvenant ir kuriant Italijoje? Jaučiatės labiau Italijos ar Lietuvos kūrėja?

Mano darbuose akivaizdi abiejų kultūrų sintezė – tiek pasaulėjautos, tiek meninės raiškos prasme. To nesuvokiau kol mano pirmasis ilgametražis filmas buvo apibūdintas kaip „sielos neorealizmas“ – terminas, dažniausiai taikomas kai kuriems lietuvių režisieriams. Šis apibūdinimas mane sujaudino ir nustebino, nes nemaniau, kad šiaurietiškos išraiškos formos manyje yra taip giliai įsišaknijusios.

Filme galima rasti nemažai sąsajų su lietuvių literatūra ir daugybę dvasinės simbolikos. Visa tai perteikiama per metakalbą, prisodrintą simbolių ir tipišką Šiaurės kultūrai.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdama kiną Italijoje kaip užsienietė?

Manau, kad pirmojo filmo kūrimas yra sudėtingas net ir žinomiems Italijos menininkams, nes tai labai sunkus ir kompleksiškas darbas. Neseniai susimąsčiau, kad iš viso mano 2012 metų režisūros kurso iki šiandien buvo sukurtas tik vienas draminis filmas – mano. Tikiu, kad aistra sujungta su ryžtu, ilgametis darbas ir pasiaukojimas anksčiau ar vėliau duoda rezultatų. Darbo buvo be galo daug, o visi studijų metai pasiteisino su kaupu. Filmuoti skubotai, be pasirengimo, būtų buvę pražūtinga.

Pasakoju stiprias istorijas, nes negaliu likti abejinga neteisybei. Jei pavyksta perteikti savo pasipiktinimą ir sujaudinti žiūrovą, jaučiuosi laiminga, nes abejingumas žudo žmogiškumą, o empatijos šiandien itin stinga.

Pasirinkau nepriklausomą kelią ir nuo pat pradžios viską dariau viena. Vėliau sutikau nuostabių menininkų, kurie patikėjo mano idėjomis, vertybėmis ir projektu bei asmeniškai prisidėjo prie jo įgyvendinimo: esu dėkinga Stefania Rocca, Isabella Briganti, Alessandro Quarta, Vincenzo Falcone, bet taip pat ir Brandos Film, kurie prisijungė paskutinę minutę, kai kitiems viskas atrodė prarasta. Manau, kad buvimas lietuve tapo mano privalumu – skirtingų kultūrų ir meninių kalbų jungimas visuomet praturtina kūrybą.

Savo kūrybinį kelią pradėjote nuo dokumentikos. Kokios temos Jus labiausiai domina kaip režisierę ir kodėl?

Visuomet maniau, kad kinas yra galingas politinis ir socialinis įrankis, galintis keisti žmogų iš vidaus. Per emocijas mes įgyjame naujų suvokimų ir patirčių, kurios padeda praplėsti mūsų jautrumą bei sąmoningumą. Pasakoju stiprias istorijas, nes negaliu likti abejinga neteisybei. Jei pavyksta perteikti savo pasipiktinimą ir sujaudinti žiūrovą, jaučiuosi laiminga, nes abejingumas žudo žmogiškumą, o empatijos šiandien itin stinga.

Filmas įkvėptas įvairių realių įvykių, aprašytų Italijos spaudoje. Bet pagrindinis impulsas buvo tragiška istorija apie aštuonerių metų berniuką Lietuvoje, kuris nusižudė dėl patyčių, nukreiptų į jo pernelyg moteriškus polinkius. Apie tai sužinojau skaitydama laikraštį, kai lydėjau italų žurnalistus Lietuvoje. Kažkas turi apie tai kalbėti – aš tai darau per kiną ir poeziją.

Ar kurdama remiatės ir asmeniniais išgyvenimais?

Niekada nemėgau režisierių, kurie mano turintys papasakoti pasauliui savo asmenines istorijas. Pats pasirinkimas būti režisieriumi jau yra didžiulės ambicijos pareiškimas, todėl kalbėti vien apie save man atrodo visiška kvailystė. Manau, kad realus mūsų gyvenimas per daug nuobodus, kad būtų galima kažką įdomaus papasakoti.  Be to, visuomet tikėjau, kad kinas ir teatras yra ir sielos terapija, ir būdas kovoti už man svarbias socialines bei politines temas.

Filme yra dokumentinės medžiagos atspindžių, literatūros, meno istorijos, kitų žmonių gyvenimų fragmentų. Visa tai sugulė į vieną meninę formą. Jei filmas jaudina – vadinasi, jis veikia. O jei veikia, galbūt kažkas nebežiūrės į tam tikras situacijas taip, kaip anksčiau. Mano įsitikinimu, būtent tam ir reikalingas kinas – skatinti jautresnę, sąmoningesnę, atviresnę visuomenę, jis daro mus geresniais.

Kodėl filmui pasirinkote populiarėjantį, bet dar mažiau žinomą, autentišką Apulijos regioną?

Prieš dvidešimt metų įsimylėjau Salentą. Sprendimą lėmė ir Apulijos regiono teikiama finansinė parama kino projektams. Be to, tai regionas, kurį geriausiai pažįstu. Norint pasakoti istoriją, būtina gerai pažinti vietą, jos kultūrą, tradicijas, kalbą.

Buvo nepaprastai gražu matyti vietos gyventojų džiaugsmą – tai buvo netikėta dovana. Mes jautėme tą patį, vienodai mylėjome tą gražią žemę ir ta meile dalijomės. Esu dėkinga už kiekvieną šiltą priėmimą po filmo rodymo. Girdėti sakant, kad Salentas man įsiskverbė į širdį ir tai jautėsi, buvo nuostabu. Studijavau vietinę muziką ir tradicijas, literatūrą, istoriją, dialektą.

Kaip pavyko prisikviesti vaidinti žinomus Italijos aktorius neturint didelio biudžeto?

Visi projekte dalyvavę aktoriai, tai pat ir pasaulinio garso kompozitorius Alessandro Quarta, perskaitė scenarijų ir patikėjo idėja – jie tapo bendrakūrėjais, dirbdami beveik be finansinio atlygio. Susitikome, pasidalijau savo socialinio, įtraukaus kino vizija, poreikiu kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje, femicidą, neapykantą kitoniškumui, neišsilavinimą.

Labiausiai mane pradžiugino publikos prizai. Jų man užteko, kad įsitikinčiau, jog mano darbas buvo vertas visų pastangų.  Žinoma, apdovanojimai už scenarijų ir režisūrą taip pat buvo labai malonūs.

Prie projekto prisijungė daug talentingų kūrėjų, tarp jų ir Giuseppe Ravizzoti, kuris filmui nupiešė paveikslą, Nicola Genco, kuris priėmė savo namuose-muziejuje. Visa trupė yra kylantys talentai, bet filmas pelnė apdovanojimų už geriausią muziką, kostiumus, kuriuos kūrė Francesca Ferraro, o Stefania Rocca pripažinta geriausia aktore. Prizas už geriausią ansamblinį filmą tapo įvertinimu visai komandai, kur buvo tik trys profesionalūs aktoriai.

Ar jaučiatės atradusi ir pasauliui pristačiusi naują talentą – Gabriele Stella, kuris filme suvaidino pagrindinį vaidmenį ?

Gabriele Stella, debiutavęs pagrindiniame vaidmenyje, pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą. Jį pasirinkau, kai jam buvo aštuoneri, paskatinau mokytis muzikos – jis išmoko dainuoti ir groti. Dirbome labai daug, ir tai pasiteisino. Gabriele yra ne tik talentingas, bet ir labai brandus, jis supranta, kad reikia sunkiai dirbti.

Ką Jums reiškia pelnyti tarptautiniai apdovanojimai? Kuris jų brangiausias?

Labai vertinu visus apdovanojimus, kuriuos gavo artistai, nes aš juos įtraukiau į projektą, kur buvo labai rizikingas ir mažai finansuojamas. Tai man palengvino atsakomybės jausmą, kad juos įkalbėjau dalyvauti šioje avantiūroje. Bet labiausiai mane pradžiugino publikos prizai. Jų man užteko, kad įsitikinčiau, jog mano darbas buvo vertas visų pastangų.  Žinoma, apdovanojimai už scenarijų ir režisūrą taip pat buvo labai malonūs.

Kaip žiūrovai reagavo į filmą? Gal planuojate jį pristatyti ir Lietuvos kino teatruose?

Tiek festivalių publika, tiek kino mylėtojai ar moksleiviai filmą sutiko labai šiltai. Mažų ir didelių žiūrovų ašaros, stiprus susijaudinimas lydėjo filmo peržiūras nuo Los Andželo iki Pakistano, nuo Toronto iki Romos, Lečės ar Galipolio. Tai labai džiugino, nes norint kalbėti apie sudėtingas temas, būtina sujaudinti. Tik taip žinutė išlieka, nepaisant defektų, kurių turi kiekvienas darbas.

Galbūt ateityje norėčiau sukurti savitą komediją apie sovietmetį ir to meto absurdą. Tačiau kol kas nieko konkretaus neturiu, šiuo metu dirbu prie projektų, kurie bus įgyvendinami Italijoje.

Nuo kovo 5 dienos filmą dešimčiai metų perėmė „Rai Cinema“. Kol kas peržiūros Lietuvoje nenumatytos, tačiau filme juntamas lietuviškas kultūrinis fonas, galima rasti sąsajų su lietuvių literatūra, taip pat jame skamba lietuviška muzika, pavyzdžiui, grupės „The Roop”“daina „Simple Joy“. Esu jiems labai dėkinga, kad pasidalino savo kūryba mano filme.

Ar turite svajonių, ambicijų ateityje kurti Lietuvoje?

Norėčiau sukurti filmą, jungiantį Italiją ir Lietuvą – šias šalis sieja seni ir tvirti kultūriniai tiltai. Kurti filmą vien Lietuvoje būtų sudėtinga dėl riboto finansavimo ir sudėtingų gamybos mechanizmų. Tai ne tik noro, bet ir galimybių klausimas.

Galbūt ateityje norėčiau sukurti savitą komediją apie sovietmetį ir to meto absurdą. Tačiau kol kas nieko konkretaus neturiu, šiuo metu dirbu prie projektų, kurie bus įgyvendinami Italijoje. Negaliu nuslėpti, kad myliu ir žaviuosi šia šalimi, kurios kultūra turtinga kaip nė vienos kitos šalies. Tai – išradėjų, menininkų, kūrėjų tauta, dirbti su tokiais žmonėmis reiškia kurti su asmenybėmis, turinčiomis unikalų, atvirą suvokimą. Italija – didelių artistų ir režisierių žemė, todėl kasdien gyvendama čia aš norėčiau išmokti būti mažiau šiaurietė ir labiau atvira savo mintimis.

Straipsnis parengtas pagal Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės ir Lietuvos reprezentacija ITLIETUVIAI.IT naujienų portale“