Gegužės viduryje Bolonijos provincijos miestelyje Ozzano dell’Emilia vykusioje tradicinėje Kultūros savaitėje ir Knygos šventėje šiemet ryškiai skambėjo ir lietuviški akcentai. Virtualios ir kontaktinės Italijos lituanistinės mokyklos (VKLIM) Bolonijos padalinys „Saulė“ vietos bendruomenei pristatė lietuvių kalbą, tradicijas, literatūrą ir muziką – nuo fotografijų parodos bei edukacinių veiklų vaikams iki kartu su italais sudainuotos Vytauto Kernagio dainos „Mūsų dienos kaip šventė“. 

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

Šių metų Ozzano dell’Emilia Kultūros savaitės tema, kurią išrinko patys vietos moksleiviai – „Puoselėti svetingumą. Žodžiai, kurie vienija, šaknys, kurios auga“ (it. Nutrire l’accoglienza. Parole che uniscono, radici che crescono) – itin tiko lituanistinės mokyklos veikloms.

Nuo kalėdinio apsilankymo iki oficialios programos

Bolonijos lituanistinės mokyklos „Saulė“ mokytoja Jūratė Štelemėkaitė pasakoja, kad dalyvavimas miestelio kultūros savaitėje buvo ilgai brandintos idėjos įgyvendinimo rezultatas.

„Jau nuo mokslo metų pradžios turėjau mintį, kurios dar įvardyti negalėjau, tiesiog tam trūko žodžių. Mes per visus metus kūrėme, darėme, mokėme ir dirbome su vaikais. Dalijomės su jais, kuo galėjome ir kaip tuo metu galėjome geriausiai. Visas šias veiklas vainikavo renginys Kultūros savaitės metu, po kurio jau galiu tvirtinti, kad mano idėja išsipildė su kaupu“, – iniciatyvos gimimą atskleidžia pedagogė.

Ji pasakoja, kad 2025 m. gruodį mokyklos „Saulė“ kalėdinėje pamokoje lankęsis Ozzano dell’Emilia savivaldybės tarybos narys, atsakingas už kultūrą Matteo Di Oto liko nustebintas ir sužavėtas mokyklos veikla bei tuo, kaip mokytojų padedami lietuvių vaikai puoselėja savo kalbą Italijoje.

„Tada ir gimė mintis sudalyvauti kultūros savaitėje Ozzano dell’Emilia miestelyje. Ši mintis išsiplėtė iki parodos, lietuvės autorės knygos skaitymo ir atviros pamokos su daugybe veiklų“, – pasakoja J. Štelemėkaitė.

Ji prisipažįsta, kad pasirengimas tokio masto renginiui pareikalavo ne tik fizinių jėgų, bet ir didelio emocinio krūvio.

„Jaučiau didelę atsakomybę už save, savo šalį, mūsų mokyklą ir jos mokinius, taip pat už žmones, kurie tikėjo mumis“, – sako J. Štelemėkaitė.

Kultūros tiltai: fotografija ir literatūra

Renginių maratonas prasidėjo gegužės 9 d. „Palazzo della Cultura“ erdvėse, kur buvo atidaryta fotografijų paroda „Kultūros tiltai. Lietuvos tradicijos Italijoje“ (it. „Ponti di Cultura. La Tradizione Lituana in Italia“). Ekspozicijoje užfiksuotos akimirkos iš VKLIM veiklos: nuotraukos miestelio gyventojams pasakojo apie bendrą mokyklos įkūrėjų, mokytojų ir mokinių darbą, siekiant išsaugoti lietuvių kalbą ir identitetą. Paroda veikė iki gegužės 27 d.

Literatūrinė dalis taip pat buvo integruota į bendrą miestelio Knygos šventės programą. Gegužės 14 d. mokytoja J. Štelemėkaitė pristatė Monikos Vaicenavičienės knygą „Kas yra upė“. Vietos darželių auklėtiniai sužinojo, kiek daug upė reiškia gamtai, istorijai ir žmonių ryšiams. Knyga pasirinkta neatsitiktinai – ji sulaukė didelio literatūros ktritikų pripažinimo: pateko į „Washington Post“ geriausių 2021 m. vaikų knygų sąrašą, o Lietuvoje buvo išrinkta geriausia pažintine ir gražiausia metų knyga vaikams.

Garbių svečių sveikinimai

Garsiausiai lietuviški akcentai Kultūros šventėje skambėjo gegužės 17 d. Atvira pamoka prasidėjo simboliniu ritualu – skambučio garsu, kuris lituanistinėje mokykloje „Saulė“ kas antrą sekmadienį pranešdavo, jog metas susikaupti ir pradėti darbą.

Susirinkusius sveikinęs už kultūrą atsakingas Ozzano dell’Emilia savivaldybės tarybos narys Matteo Di Oto džiaugėsi matydamas gausiai susirinkusią bendruomenę:

„Įeinant iš karto pastebėjau vaikų kūrinius – matosi, kad darėte daug veiklų mokslo metų eigoje. Labai džiaugiamės, kad galite vykdyti veiklas mūsų savivaldybei priklausančiose patalpose“, – sakė savivaldybės atstovas.

Renginio svečiai galėjo pasigrožėti keramikos kūrinių paroda – juos kelis mėnesius mokiniai lipdė padedami mokytojos Sigitos Dabulskytės, o pasibaigus šventei pasiėmė namo.

Vaikų rankomis kurtų keramikos dirbinių paroda | Mokyklos archyvo nuotr.

Ypatingo dėmesio sulaukė Lietuvos ambasadorės Italijoje Dalios Kreivienės sveikinimas, kurį perskaitė mokytoja S. Dabulskytė.

„Labai džiaugiuosi, kad šių metų tradicinėje kultūros šventėje yra tiek daug lietuviškų akcentų: mūsų kultūra, kalba, tradicijos, žmonės. Šių metų šventės tema turi gilią prasmę ir puikiai atspindi jūsų bendruomenės dvasią – priimti, vienyti žmones ir kartu kurti stiprias šaknis. Manau, kad tokie susitikimai stato tiltus tarp tautų, stiprina draugystę ir padeda geriau susipažinti. Manau, kad tai galėtų tapti puikia pradžia naujų tarpkultūrinių projektų vykdymui“, – rašė ambasadorė.

D. Kreivienė dėkojo savivaldybei už bendradarbiavimą su mokykla.

Renginyje lankėsi ir viešnia iš Lietuvos – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė dr. Sigita Burvytė. Ji ne tik stebėjo pamoką, bet ir atvežė dovanų mokiniams – savo sukurtų žaidimų bei edukacinių priemonių, lietuviškų skanumynų.

 „Labai džiaugiuosi, kad čia, Italijoje, yra puoselėjamos abi kultūros – lietuvių ir italų, jos labai gražiai bendrauja ir draugauja“, – sakė dr. S. Burvytė.

Muzika kaip universali kalba

Muzikinė renginio dalis tapo dar vienu įrodymu, kaip kultūros gali papildyti viena kitą. Vietos muzikos mokyklos choro „Claterna Junior & Senior“ atstovė Monica Barcotugli pasidalijo jautria įžvalga:

„Capitaneo muzikos mokykla jau beveik penkiasdešimt metų yra ugdomoji bendruomenė, veikianti Ozzano dell’Emilia bendruomenės širdyje. Tai ryšys su mūsų kraštu, puoselėjamas per muzikos kalbą, todėl tiesiog negalėjome likti nuošalyje, kai mūsų choro narė Jūratė dar žiemą pasiūlė šią iniciatyvą. Idėją su dideliu džiaugsmu priėmė tiek suaugusiųjų, tiek vaikų chorų vadovės.

Juk muzika per savo universalią kalbą kasdien supina skirtingas kultūras – nesvarbu, ar tai būtų liaudies motyvai, klasika, ar kūriniai, kuriuos šie čia esantys vaikai jau išmoko ir toliau pažįsta. Tad dėkojame už kvietimą – mums labai malonu čia būti.“

„Ypač džiugina sūnaus pasakyta mintis, jog einame į „lietuvišką šventę“. Ne renginį, ne atvirą pamoką, o šventę, kurios jis laukė ilgai ir labai džiaugėsi, kad yra jos dalis.“ S. Dabulskytė.

Atviroje pamokoje chorai atliko kelias itališkas dainas, o kulminacija tapo bendrai vaikų ir suaugusiųjų chorų (vadovės atitinkamai Margherita Colombini ir Maria Galantino ir visos bendruomenės sudainuota Vytauto Kernagio daina „Mūsų dienos kaip šventė“.

„Kai dainavo Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“, išėjome į lauką: choras viduje dainavo, o mes lauke dainavome iš dūšios, gal net patį chorą užgožėme, – jautria akimirka dalinasi mokytoja S. Dabulskytė. – Man šitas renginys buvo ypatingas tuo, kad turėjome galimybę pristatyti Lietuvą Italijai. Jautėmės šiltai priimti tokie, kokie esame, o atsidėkodami dalinomės savo patirtimi, kultūra, lietuvišku maistu. Ypač džiugina sūnaus pasakyta mintis, jog einame į „lietuvišką šventę“. Ne renginį, ne atvirą pamoką, o šventę, kurios jis laukė ilgai ir labai džiaugėsi, kad yra jos dalis.“

J. Štelemėkaitė pasakoja, kad dainą išsirinko kartu su choro atstovais – jiems labai patiko „Mūsų dienos kaip šventė“ teksto reikšmė, nors išmokti lietuviškos dainos žodžius italams buvo iššūkis.

„Pamačiau, koks vis tik sudėtingas yra kalbos įsisavinimo procesas: mes ir italai girdime skirtingai. Italai labai įdomiai užsirašė dainos priedainį – aš visai kitaip skaityčiau. Suaugusiems užtruko išmokti tarti žodžius, o vaikai labai greitai išmoko, dainavo visą dainą mintinai, – sako mokytoja. – Iš pradžių šiek tiek bijojau, ar choro idėja „sulips“ su mūsų lietuviška kultūra, bet vadovės žodžiai apie tai, kaip muzika visus sujungia, pasitvirtino. Mintis įtraukti chorą tikrai pasiteisino.“

Joninių papročiai apstulbino italus

Keramikė S. Dabulskytė svečiams pristatė Lietuvos Joninių tradiciją – pasakojo apie šios šventės mistiškumą, kilmę ir stebuklingą paparčio žiedą.

„Trumpai papasakojau apie tradicijas, bet labiausiai koncentravausi į paparčio žiedo istoriją. Pasakojau, kad tai toks mistinis dalykas – niekas jo nematė. Tada paklausiau: „Ką su tuo žiedu galima veikti?“ Vienas lietuvis vaikas iškart: „Būsi laimingas! Ir turtingas!“ Klausiu: „O protingas būsi?“ – „Būsi“. „O gyvūnų kalbą suprasi?“ – „Suprasi“. Italai buvo apstulbę, ypač suaugusieji“, – pasakoja S. Dabulskytė.

Menininkė vedė keramikos edukaciją – pasitelkę fantaziją vaikai kiekvienas susikūrė savo originalų paparčio žiedą.

Per keramikos edukaciją vaikai lipdė paparčio žiedą | Mokyklos archyvo nuotr.

Kulinarija kaip identiteto dalis

Mokytojos vietos bendruomenei Lietuvą pristatė ne tik per veiklas, bet ir suteikdamos svarbiausią informaciją: ant sienų kabėjo Lietuvos žemėlapiai, J. Štelemėkaitė trumpai papasakojo apie Lietuvą ir vedė viktoriną, kurioje teisingai atsakę gavo lietuviškus prizus. Choristai ne tik gavo gražias dovanėles, bet ir lankstinukus su paskatinimu pasiklausyti lietuviškos muzikos.

„Į dovanėles choristams įdėjome saldainių iš Lietuvos, lietuvių iliustratorių atvirukų ir lapus su QR kodais – juos nusiskenavę vaikai galės klausytis lietuviškos muzikos. Suaugusiems davėme lankstinukų apie mūsų mokyklą, o savivaldybės atstovai gavo ir po džiovintą „Džiugo“ sūrį. Aplinka irgi buvo lietuviška: žemėlapis ant sienos, vėliavos…“, – pasakoja S. Dabulskytė.

Pasibaigus pagrindinėms veikloms ir koncertui, mokytojos pakvietė svečius į lietuviškų maisto produktų degustaciją.

„Maisto tikrai buvo nemažai ir beveik viskas ruošta rankomis. Buvo bendruomenės narės Neringos kepta duona, mano pačios darytu kondensuotu pienu sutepti trispalviai vafliai – vaikams jie labai patiko. Turėjome pupelių salotų, giros, ajerų duonos ir skilandinės dešros tiesiai iš Lietuvos“, – vardija S. Dabulskytė.

Planuoja bendrus projektus

Didelio masto renginį suorganizavusios mokytojos Sigita ir Jūratė džiaugiasi, kad jų pastangos atsipirko ir net pranoko lūkesčius.

„Matėsi didžiulis entuziazmas, ypač per patį renginį. Choristai ir choro vadovės liko maloniai nustebintos atmosferos, priėmimo ir sklandžios organizacijos. Buvo paruošta tiek daug veiklų, tiek daug akcentų salės puošyboje… Po renginio aš net nespėjau grįžti į patalpas, o mane pasitiko šūksniais: „Jūrate, Jūrate, koks geras renginys buvo! Kaip jums pavyko taip gerai suorganizuoti? Nuostabi popietė!“ Mane labai nustebino toks stiprus atgalinis ryšys“, – atvirauja J. Štelemėkaitė.

Italai jau pradėjo mąstyti apie tolimesnius projektus ir kaip mus į juos įtraukti. Matau, kad tikrai atsivėrė durys tarpkultūriniam bendradarbiavimui. J. Štelemėkaitė.

Sėkmingas lietuvių bendruomenės prisistatymas neliko nepastebėtas ir vietos valdžios atstovų – užsimezgė ryšys, žadantis tęstinumą ateityje.

„Kalbėjausi su savivaldybės tarybos nariu M. Di Oto – atsiliepimai patys geriausi. Jie liko patenkinti organizavimu, tuo, kaip išnaudojome erdvę, sakė, kad viskas buvo ir gražu, ir skanu. Italai jau pradėjo mąstyti apie tolimesnius projektus ir kaip mus į juos įtraukti. Matau, kad tikrai atsivėrė durys tarpkultūriniam bendradarbiavimui. Be to, jie labai rimtai įvertino Lietuvos ambasadorės laišką, kurį per renginį perskaitė Sigita. Jiems buvo svarbu pajusti tokį ambasadorės domėjimąsi šia kultūros savaite, tad dabar ruošia oficialų atsakymą“, – sako mokytoja.

Tvirtas mokytojų tandemas

Už kiekvieno didelio renginio stovi žmonės, šiuo atveju didžiausią organizacinę naštą prisiėmė mokytojos Sigita ir Jūratė.

„Man asmeniškai labai gera buvo dirbti su Sigita. Džiaugiuosi, kad mes taip puikiai bendradarbiaujame net sunkiais momentais: kartais pasiginčydamos, kartais viena kitą paremdamos, o kartais tiesiog apsikabindamos.

Prieš pat renginį, likus penkioms minutėms, trumpam išėjome į lauką. Tai buvo ramybės akimirka be jokių trukdžių – tiesiog aptarėme, kaip pradėsime, ir galiausiai stipriai apsikabinome: „Kaip bus, taip, viskas bus gerai – mes sugebėsim, mes padarysim“. Tas momentas man suteikė tiek stiprybės, kad tiesiog nuėjome ir padarėme. Dabar viskas skamba paprastai, bet tą akimirką tai buvo ypatinga“, – jautria akimirka dalijasi J. Štelemėkaitė.

Mokyklos bendruomenės indėlis

Su šia atvira pamoka baigėsi ir tretieji „Saulės“ mokslo metai. J. Štelemėkaitė pasinaudoja proga apibendrinti – pasak jos, tinkama aplinka ir erdvė kūrybai tapo svarbiu veiksniu ne tik mokymosi procesui, bet ir pačių vaikų ryšiui stiprinti.

„Esu labai dėkinga už patalpas, kurias gavome nuo mokslo metų pradžios. Mums ten buvo gera dirbti – šilta, gražu, erdvu. Vaikams šalia yra parkelis, kur jie galėdavo išeiti atsikvėpti per pertraukėles. Ir viduje užteko vietos žaidimams, todėl vaikai visada rasdavo būdų, kaip būti kartu. Tai buvo labai svarbus aspektas jų tarpusavio bendravimui“, – džiaugiasi pedagogė.

Pasak mokytojos, sėkmingą mokyklos veiklą ir atviros pamokos eigą nulėmė kiekvieno jos bendruomenės nario indėlis – tiek tėvų, tiek mokytojų, tiek vaikų.

„Noriu padėkoti už kantrybę visiems tėveliams ir mokiniams. Kai kam juk reikėdavo atvažiuoti iš labai toli, bet jie dalyvavo, padėjo ir atviros pamokos metu. Vienoms suorganizuoti tokį renginį būtų be galo sunku, bet turint pagalbą darbas vyko sklandžiai. Kiekvienas įdėjo savo mažą dalelę ir jos susiklijavo į kažką nepakartojamo“, – sako pašnekovė. Jai pritaria kolegė S. Dabulskytė.

Riba tarp bendruomenės ir mokyklos tiesiog ištirpo. Nebuvo nė vieno, kuris renginio metu liktų tik stebėtojas. S. Dabulskytė.

„Šis atviras renginys sulaukė ne tik ozzaniečių – gausiai susirinko ir lietuvių bendruomenės nariai su šeimomis. Sulaukėme ir jaunų mamų su atžalomis, kurie, tikimės, po kelerių metų taps mūsų mokinukais. Riba tarp bendruomenės ir mokyklos tiesiog ištirpo. Nebuvo nė vieno, kuris renginio metu liktų tik stebėtojas – stengėmės įtraukti visus. Juk nuostabu jausti, kad esi dalis kažko kuriančio, gražaus ir prasmingo. Visi prisidėjo kuo galėjo ir aktyviai įsitraukė į veiklas, kurių mudvi su kolege pačios nebūtume suspėjusios aprėpti. Vieni rūpinosi vaišėmis, kiti – kalbų įrašais, nuotraukų darymu, kažkas tiesgiog reikalingu momentu nunešdavo daiktus į reikiamą vietą. Karščiausiais momentais tai tapo nepamainoma pagalba mums, organizatorėms“, – reziumuoja S. Dabulskytė.

Straipsnis parengtas pagal Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Lietuvos ir Italijos lietuvių bendruomenės reprezentacija Italijoje“