Italijoje butiką atidarę tautiečiai siekia jį paversti lietuviška oaze: „klientams visada paminiu Lietuvą“
Karinę Amirjan-Lučkę gyventi į Italiją atviliojo meilė anksčiau čia įsikūrusiam Mindaugui. Nors pora čia gyvena jau aštuonerius metus, moteris neslepia, kad Lietuvos jai trūksta kaip oro – todėl ryšį su tėvyne ji mezga įvairiausiais būdais: nuo bendravimo su tautiečių bendruomenėmis, „Erasmus“ studentų priėmimo iki butiko, kurio vienas tikslų – skleisti žinią apie Lietuvą.
Kristina Kybartaitė
Lrt.lt
Karinę Amirjan-Lučkę gyventi į Italiją atviliojo meilė anksčiau čia įsikūrusiam Mindaugui. Nors pora čia gyvena jau aštuonerius metus, moteris neslepia, kad Lietuvos jai trūksta kaip oro – todėl ryšį su tėvyne ji mezga įvairiausiais būdais: nuo bendravimo su tautiečių bendruomenėmis, „Erasmus“ studentų priėmimo iki butiko, kurio vienas tikslų – skleisti žinią apie Lietuvą.
Karinė pasakoja, kad jos vyras Italijoje gyveno jau ilgą laiką dar iki jų pažinties. Dar prieš Lietuvai įstojant į ES, Mindaugas čia atvyko padirbėti sezonui, užsidirbti automobiliui. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad vyras čia įsitvirtino ir galiausiai pasiliko.
„Pradėjęs nuo tikrai labai sunkių darbų, jis užsitarnavo labai daug, tapo virtuvės šefu viename keturių žvaigždučių restorane, viešbutyje“, – pasakojo pašnekovė.
Čia ir prasidėjo jų pažinties istorija, kai ji, „Erasmus“ studentė, atvyko pas jį atlikti praktikos. Karinė neslepia visai nemaniusi, kad atvykusi į stažuotę su kažkuo susipažins ir galiausiai taip ir pasiliks Italijoje. Tačiau tarp 14 metų vyresnio Mindaugo ir Karinės užsimezgė romanas ir štai – pora kartu jau aštuonerius metus bei augina du vaikus.
Pradėjo sėkmingus verslus
Šiuo metu lietuviai turi ne vieną verslą. Karinė pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo to, jog viešbutis, kuriame dirbo jos vyras, tapo senelių namais, o restoranas – paprasčiausia valgykla. Tuomet Mindaugas ėmęs dirbti senelių namų administracijoje, tačiau labai ilgai čia neužsibuvo.
„Senelių namuose jis išmoko labai daug dalykų ir suprato, kad atėjo laikas pradėti savo verslą. Prasidėjo nuo to, kad atidarėme vaikų, netekusių šeimų, namus. Jie remiami valstybės, bet yra mūsų privatūs, privačiai valdomi“, – pasakojo Karinė.
Tačiau tai – toli gražu ne vienintelė ir pagrindinė poros veikla.
„Turime ir senelių, kurie serga Alzhaimeriu, dienos centrą. Vadinu tai senelių darželiu, nes jie atvyksta tarp 8–9 ryto ir būna iki 16 val. Pas mus dirba ir psichologai, ir slaugytojai, jie pasirūpina kasdiene jų priežiūra, motorine veikla. O vėliau jie grįžta į savo šeimas“, – dėstė pašnekovė.
Ji neslepia, kad pradėti tokias socialines veiklas nebuvo lengva, o įvairių iššūkių ar problemų iškyla ir dabar. Vis dėlto, ji įsitikinusi, kad dejuoti nėra kada.
„Žmonės mato, ką tu darai, kaip darai, kaip atsiduodi tam darbui ir turi atkaklumo. Bet manau, kad taip yra kiekvienoje šalyje. Nėra kada dejuoti, geriau tą laiką skiri pozityviems dalykams“, – kalbėjo Karinė.
Ji sakė, kad būtent šie verslai labiausiai ir laiko likti Italijoje.
„Kai jau sukuri kažką tokio apčiuopiamo, sugrįžti yra labai sunku. Pradėti nuo nulio, ypatingai, kai gerai sekasi. Na, nežinau, kiek puikiai, galbūt nėra mūsų labai aukšti reikalavimai, mes tiesiog džiaugiamės šia diena ir tiek. O Italijoje tai daryti yra truputį lengviau“, – sakė moteris ir pasakojo, kad nors darbų netrūksta, o draugai kartais stebisi, kaip jie sutelpa į 24 valandas per parą, čia gyvenimas verda atostogų režimu.
„Čia galime džiaugtis kiekviena akimirka“, – įsitikinusi ji.
Butiką siekia paversti lietuviška oaze
Savo butiką pora atidarė visai neseniai – šių metų gegužės 1-ąją dieną. Karinė teigia, kad tai – tik viena jų veiklų, kurią pradėti paskatino pandemija.
„Kai užklupo visa pandeminė situacija, vis tiek buvo noras išeiti į žmones, noras kažką sukurti. Taip ir gimė idėja – labai greitai“, – sakė pašnekovė.
Ji teigė, kad per butiką nori skleisti ryšį su Lietuva. Tai sufleruoja ir pats pavadinimas „Bona Sforza“ – Lenkijos karalienės ir LDK kunigaikštienės, daug laiko leidusios Italijoje, bet gyvenusios tarp Lenkijos ir Lietuvos, garbei.
„Italai ją vadina Lenkijos karaliene, nepaisant to, kad ji buvo ir LDK kunigaikštienė. Todėl kalbant visada paminiu Lietuvą, nes man tai yra labai svarbu“, – pasakojo Karinė.
Nors poros butike yra nemažai itališkų prekių, čia jau prekiaujama ir lietuviška produkcija. Pašnekovė sakė, kad pirkėjus traukia nematytos prekės.
„Labai džiaugiuosi, kad atradau tokių įmonių, kurios Lietuvoje užsiima spauda ant lino. Tam jau yra šiokia tokia paklausa, nes žmonės nori ir kokybės, ir naujo produkto, kuris vietiniams yra ekskliuzyvinis. Taip pat turiu gintaro. Tai nėra tas grynas, aukštosios klasės gintaras, kuriuos matome muziejuje, bet yra įvairūs karoliai, papuošalai. Vienas iš einamiausių ir įdomiausių dalykų – antkakliai šuniukams, papuošti gintarais. Italai labai jais susižavėjo“, – dėstė pašnekovė.
Ji pasakojo, kad tarp italų daug dėmesio sulaukia ir lietuviškas linas. Pasak jos, žmonės ateina, smalsauja, nori sužinoti daugiau. Taip pat moteris pasidžiaugė, kad jau turi ir individualių užsakymų, bendradarbiaujant su spaudiniais ant lino užsiimančia įmone Lietuvoje.
Karinę teigė ir dabar dar ieškanti lietuviškų verslų, kurie savo produkciją norėtų platinti Italijoje.
„Noriu, kad butikas taptų lietuviška oaze: linas, gintaras, kosmetika ir kitos lietuviškos prekės“, – sakė ji.
„Lietuvos trūksta kaip oro“
Karinė pasakoja, kad net ir praleidus aštuonerius metus svetur, tėvynės vis dar ilgisi.
„Atvažiavusi patyriau tikrai didelį šoką, labai didelį namų ilgesį. Šiuo metu su mumis gyvena mano mama, tai ačiū jai, labai padeda. Mūsų vaikai auga absoliučiai lietuviškai. Jie kalba ir itališkai, bet jų gimtoji kalba, nepaisant to, kad gimė Italijoje, yra lietuvių. Ir visos tradicijos, papročiai lietuviški. Nes man Lietuvos trūksta, kaip oro, kaip vandens“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji teigė, kad įveikti šį trūkumą padeda dar viena veikla – jie yra „Erasmus“ studentus priimantys partneriai. Pas juos atvyksta studentai, daugiausiai iš profesinių mokyklų, įgauti praktinės patirties. Kadangi Italija garsėja savo maistu, dauguma studentų atvyksta praktikai restoranuose.
Nors pandemija buvo sumažinusi atvykstančių mokinių skaičių, moteris pasakojo, kad tuomet pavyko suorganizuoti mokymus nuotoliniu būdu – kai Michelin restorano šefas kelioms mokykloms vedė pamokas internetu.
„Tai man padeda palaikyti ryšį su Lietuva, nes iš ten, o taip pat iš Latvijos, atvyksta daugybė mokinių. Organizuojam visokius renginius, stengiamės visame Apulijos regione garsinti Lietuvos vardą“, – pasakoja Karinė ir priduria, kad jei ne „Erasmus“ projektas, gal jau seniausiai būtų grįžusi į tėvynę. Pasak pašnekovės, dabar išgyventi toli nuo Lietuvos jai padeda palaikomi ryšiai su lietuviškomis mokymo įstaigomis ir galimybė dažnai atskristi.
Taip pat pašnekovė sako aktyviai dalyvaujanti ir Italijos lietuvių bendruomenės veikloje, o paskutinį ateinančio rugsėjo savaitgalį pati organizuoja visos šalies tautiečių suvažiavimą.
„Tai yra tęstinis renginys. Kiekvienais metais išrenkama vis kita lietuvių bendruomenė. Italija turi daugybę regionų, šie metai atitenka Apulijos regionui. Pernai buvo Sicilijoje. Tai – jau ketvirtas suvažiavimas“, – pasakojo Karinė, pasisiūliusi šį renginį suorganizuoti.
Pasak jos, čia atvykti galės bendruomenių pirmininkai ir kiti nariai. Ji tiki, kad, jei tik leis pandemija, Rodi Garganico mietelyje susirinks bent per šimtą žmonių.
