Italijoje gyvenanti dviratininkė Diana Žiliūtė: ausyse skambėjo „Trys milijonai“, pirma mintis – Lietuvos nenuvyliau
Minint Sidnėjaus olimpinių žaidynių 20-metį portalas LRT.lt pakalbino vieną iš penkių medalių iškovojusią, vieną didžiausių to meto šalies sporto žvaigždžių, pasaulyje ryškiai spindėjusią dviratininkę Dianą Žiliūtę. Dabar Italijoje gyvenanti olimpietė pripažino, kad nors Lietuvos nenuvylė, Sidnėjaus bronza jai buvo asmeninis nusivylimas.
Paulius Cubera
Praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis – aukso raidėmis nužymėtas metas Lietuvos dviračių sporto istorijoje. Nuo 1994-ųjų iki 2001-ųjų pasaulio plento čempionate ant prizininkių pakylos Lietuvos dviratininkės nebuvo tik 1997-aisiais.
D. Žiliūtė 1998-aisiais tapo pasaulio grupinių lenktynių čempione, po metų laimėjo bronzą, tačiau tuomet čempione tapo Edita Pučinskaitė, dar pridėjusi ir bronzą pavienio starto rungtyje. 2001-aisiais lietuvės stovėjo ant dviejų aukščiausių grupinių lenktynių pakylos laiptelių – Rasa Polikevičiūtė tapo čempione, o E. Pučinskaitė džiaugėsi sidabru.
Nuo 1994-ųjų iki 2001-ųjų pasaulio plento čempionate ant prizininkių pakylos Lietuvos dviratininkės nebuvo tik 1997-aisiais.
Galime sakyti, kad šį laikotarpį vainikavo iki šiol vienintelis nepriklausomos Lietuvos istorijoje dviračių sporto olimpinis medalis – D. Žiliūtės bronza Sidnėjuje.
Ilgame interviu LRT.lt šio medalio laimėtoja, Lietuvoje dažniausiai apsilankanti tik kartą per metus, papasakojo tiek apie olimpines žaidynes, tiek apie savo karjeros pradžią ir kelią į šlovės olimpą.
Aukso viltis ir lemtinga klaida
Į olimpines žaidynes Sidnėjuje D. Žiliūtė važiavo kaip aukščiausios klasės sportininkė, žinoma visame pasaulyje ir laimėjusi ne tik 1998-ųjų pasaulio čempionato auksą bei 1999-ųjų bronzą, bet ir tų pačių metų moterų varžybas „Tour de France“. Beje, pastarosiose trečią vietą užėmė E. Pučinskaitė, – tai tik dar vienas įrodymas, kaip galingai pasaulyje tuo metu dominavo tokios mažos valstybės sportininkės.
„Pradėdama 2000 metus buvau patyrusi. 1997-aisiais pasirodė jau konkretūs rezultatai, konkretus suvokimas, kurioje trasoje ką gali padaryti, konkretus savęs vertinimas, kalbant apie tam tikrus varžybų momentus. 1997 metais atėjo pirmi aukšti rezultatai Europos čempionate, 1998-aisiais – pasaulio čempionė, 1999-aisiais – „Tour de France“.
Rezultatai buvo, kita vertus, išgyvenau ir tai, kas gali įvykti, kai pasieki aukštą rezultatą. Tu paprasčiausiai atsipalaiduoji ir, jeigu organizmas buvo išvargintas, jis tave paguldo į lovą. Ar gripo forma, ar plaučių uždegimo forma, ar beeidamas išsisuki kojytę… Pats gyvenimas sustabdo, nes kaip sportininkas galbūt nesugebi vertinti realiai, racionaliai, ar nesi pavargęs. Esi tiek pripratęs prie pavargimo, kad negali įvertinti, ar tu per daug, ar per mažai iš organizmo prašai. Ir organizmas išrašo sąskaitą.
1998 metais po pasaulio čempionato, kai susirgau plaučių uždegimu, mačiau, kad rezultatas yra, bet supratau, kad turiu būti labai atsargi. 1999 metais po TDF pergalės supratau, kad, ačiū Dievui, komanda man leido pailsėti iki kovo mėnesio pabaigos. Kur aš būčiau radusi komandą, kuri sakytų: „Nesijaudink, gydykis, važinėk mažiau, kaupk kilometrus, kad kitoje sezono pusėje galėtum save išreikšti, kaip iš tikrųjų gali save išreikšti.“ 1999-ųjų pasaulio čempionato trečia vieta man buvo didelė staigmena, ten nebuvo mano trasa, bet taip išėjo, kad galima peršokti kartelę, galima išreikalauti iš savęs daugiau“, – taip D. Žiliūtė atsakė į klausimą, kokių tikslų vedama vyko į olimpines žaidynes Sidnėjuje.
Galime prisiminti, kad 2000-aisiais vilčių buvo daug, tačiau bene didžiausias spaudimas gulė ant plačių Virgilijaus Aleknos bei kur kas siauresnių D. Žiliūtės pečių. Abu sportininkai buvo bene vieninteliai Lietuvos delegacijos nariai, taip ryškiai spindėję pasaulio elite. Tiesa, dviračių lenktynėse startavo ir E. Pučinskaitė, ir R. Polikevičiūtė, tad lietuviai tikėjosi mažų mažiausiai vieno medalio – iš bet kurios šių dviratininkių.
„Man tai buvo nusivylimas, trečia vieta man buvo nusivylimas. Aš niekada nebūčiau to parodžiusi, gink Dieve, po finišo linijos, kur nulipau nuo dviračio žinodama, kad atidaviau viską, ką turėjau. Bet iš savęs aš tikėjausi daugiau“, – D. Žiliūtė.
„Analizuodama Sidnėjaus trasą žinojau, kad jeigu mane lydės sėkmė, jeigu iš viršaus tos jėgos, kurių negali valdyti, to norės ir man padės, aš tikrai galiu pradžiuginti Lietuvą geru rezultatu.
Man tai buvo nusivylimas, trečia vieta man buvo nusivylimas. Aš negalėjau to parodyti, taip būti negali, tai yra olimpiada, aišku, mes nesame robotai, aš niekada nebūčiau to parodžiusi, gink Dieve, po finišo linijos, kur nulipau nuo dviračio žinodama, kad atidaviau viską, ką turėjau. Bet iš savęs aš tikėjausi daugiau. Buvau laiminga, faktas, kad buvau laiminga, Lietuvos nenuvyliau, pirma mintis buvo – Lietuvos nenuvyliau. Ausyse skambėjo „Trys milijonai“. Nuostabu, viskas nuostabu“, – pasakoja D. Žiliūtė.
Tiesa, paklausta, kuris medalis brangesnis – pasaulio čempionės ar olimpinis bronzos, – nedvejoja: „Pasaulio čempionės titulas, nes tai yra numeris vienas, o ant olimpinio medalio yra numeris trys.“
Dviratininkė pasakoja padariusi klaidą, kai iki finišo likus apie dviem kilometrams prarado užsiimtą poziciją ir nukrito į maždaug 20-ą vietą. Tam, kad surengtų galutinį finišo sprintą, Dianai teko per trumpą laiką atsikovoti nemažai pozicijų ir tik tada rimtai spurtuoti, – tai pareikalavo visų jėgų.
„Negaliu sprintuoti iš 20-os pozicijos, tai būtų utopija, kvailystė. Aš turėjau prisikapanoti iki kokios penktos pozicijos per 800 metrų, kad galėčiau sprintuoti. Kai pasiekiau pirmas trečias vietas, iki finišo buvo likę apie 250 metrų. Taip išeina, kad turėjau sprintuoti ir dar kartą sprintuoti. Kodėl mane aplenkė? Varžovės mane aplenkė paskutiniu momentu, bet faktas, kad nebeturėjau, nebebuvo, nieko nebebuvo“, – atsimena D. Žiliūtė.
„Tai buvo pirma olimpiada, kur realiai suvokiau, kad nešu tą atsakomybę, tą mielą, siaubingai mielą atsakomybę ir aš jos noriu, ji man lenda į dūšią, kiek tai yra faina“, – D. Žiliūtė.
Sidnėjaus čempione tapo olandė Leontien van Moorsel, pora akimirkų aplenkusi vokietę Hanką Kaupfernagel, kuri lietuvę aplenkė dar trupučiu. Vokietei – tai vienintelis olimpinis medalis karjeroje, tiesa, 2007 metais ji tapo pavienio starto pasaulio čempione.
Olandei L. van Moorsel Sidnėjus buvo tikrai įspūdingas. Ji tapo abiejų plento dviračių rungčių čempione, o dar vieną auksą pridėjo treko trasoje, laimėjusi asmenines persekiojimo varžybas. Auksą pavienio starto rungtyje olandė iškovojo ir po ketverių metų Atėnuose.
D. Žiliūtė iš Sidnėjaus žaidynių atsimena iki pat šių dienų sugraudinančią Marijono Mikutavičiaus dainą „Trys milijonai“, keliančią be galo geras emocijas. Ypač vaizdingai pašnekovė nupasakojo jausmą, kurį jautė prieš vieną svarbiausių gyvenimo startų.
„Tu stovi starte ir pati sau sakai: „Užmerk akis, pervažiuok trasą, prisimink kiekvieną posūkį, apgalvok, kiek kilometrų, kada galbūt norėsi pabandyt koją.“ Čia toks sportinis posakis – pabandyti, ar raumenukai reaguoja tinkamai. Užmerkusi akis stovėjau ir tą filmą mintyse sukau. Prašiau Dievą pagalbos, kad neprasidurčiau, kad nepargriūčiau.
Tai buvo pirma olimpiada, kur realiai suvokiau, kad nešu tą atsakomybę, tą mielą, siaubingai mielą atsakomybę ir aš jos noriu, aš jos neatmetu, aš jos noriu, ji man lenda į dūšią, kiek tai yra faina. Tu kiekvieną kilometrą važiuoji, tu kalbi su savimi, tu bendrauji: „Aha, raumenuk, tu man skaudi truputėlį, atsileisk.“ Toks savęs vedimas. Nuolat šalti nervai, vyksta galbūt kažkoks nuvažiavimas, tu sau kartoji: „Nereaguok, Diana, nereaguok, čia netinkamas metas, neeikvok be reikalo energijos.“ Lijo. Tiesiog žiauri, be galo žiauri įtampa, kuri truko visas tas valandas, kiek truko varžybas. Tokia įtampa, kurios… Per pasaulio čempionatą yra didelė įtampa, bet pasaulio čempionatas vyksta kiekvienais metais, o olimpiada – kas ketverius metus“, – įspūdingai sportininkui tenkančią įtampą nupasakoja D. Žiliūtė.
Karjeros pradžia ir itin motyvuojanti bundanti Lietuva
D. Žiliūtė gimė 1976 metais Lietuvos provincijoje – Rietave. Sportinės karjeros pradžia Diana laiko 1989-uosius, kai būdama 13-os atvyko į Panevėžį, legendinę sporto mokyklą-internatą. Sportininkė pripažįsta, kad iš pradžių būti vienai toli nuo namų buvo sunku, tačiau gerėjantys rezultatai varė į priekį, skatino nepasiduoti.
O tada atėjo Lietuvos nepriklausomybės metas.
„Pirmiausia mumyse, aš manau, buvo labai didelis alkio jausmas. Norėjome siekti rezultatų, ką nors parodyti, nebijoti nuovargio. Aš ėjau penkioliktus metus, kai Lietuva tapo nepriklausoma, mes įšokome į tą verdantį katilą ir turėjome išgyventi. Mes greitai užaugome, bet vėlgi, jei nebūtume turėję bendro pasiruošimo, būtume palūžę ir psichologiškai, ir fiziškai. 1991 metais Lietuvos rinktinė turėjo prisistatyti pasauliui, rinktinėje nebuvo tiek moterų, o dvi merginos, kurios priklausė elitui, metė sportą.
Tada mes, 15-metės, aš ir Edita Pučinskaitė, patekome į rinktinę, į tą burbuliuojantį, verdantį katilą. Varžybose važinėjome tiktai Lietuvoje, tai buvo mūsų lygis, niekada nebuvome važiavusios į užsienį, nebuvome dirbusios taip strategiškai dėl bendro rezultato. Siaubingai greitai ir siaubingai daug atsirado naujų niuansų, su kuriais turėjome skaitytis, ir greitai užaugome. Turėjome ir dar turime nuostabų trenerį Valerijų Konovalovą. Manau, labai didelis jo nuopelnas, kad jis mumyse uždegė tą ugnelę, bent jau neleido užgesti tai ugnelei“, – pasakoja D. Žiliūtė.
Kad dviračių sportas gali būti ne šiaip malonus hobis, bet kažkas daugiau, Diana suprato 1994-aisiais, kai dalyvavo pasaulio jaunimo čempionate Ekvadore. Ten ji iškovojo pirmą karjeroje tokio rango varžybų medalį.
„Turėjome ir dar turime nuostabų trenerį Valerijų Konovalovą. Manau, labai didelis jo nuopelnas, kad jis mumyse uždegė tą ugnelę, bent jau neleido užgesti tai ugnelei“, – D. Žiliūtė.
Į Ekvadoro sostinę Kitą vos 18 metų dviratininkė važiavo viena – nebuvo pinigų nei mechanikui, nei treneriui: „Sėdžiu lėktuve ir galvojo: Dieve mano, kur aš skrendu, kaip aš tai padarysiu? Tada galvoju, tebūnie, tai bus gyvenimo iššūkis, bus, kaip bus, žinau, kad turiu duoti, ką galiu, nes esu viena.“
Pirmas pasirodymas Kite buvo pavienio starto lenktynės laikui – 10 kilometrų trasa, kurios pirmi 5 kilometrai – į vieną pusę, o antra distancijos dalis – atgal. D. Žiliūtė po pirmos dalies buvo varžybų lyderė, tačiau, kaip pati sako, aukštikalnės iškrėtė šunybę ir antroje trasos dalyje jai tiesiog išseko jėgos. Finišo liniją ji kirto dešimta.
„Buvo šokas. Aišku, visą naktį praleidau verkdama, galvojau: bliamba, kaip taip galėjo atsitikti? Aš ten pražliumbiau visą dieną, kitą dieną išvažiavau pasivažinėti, o dar kitą dieną buvo grupinių lenktynių startas ir aš jas laimėjau.
Vėlgi, kaip laimėjau: 200 metrų iki finišo buvome likusios 4–5, pradedame finišuoti ir mano koja iššoka iš pedalo. Galvoju, ne, taip negali būti. Padedu tą koją, kažkaip įšoka tas pedalas ir šiaip ne taip per plauką buvau pirma. Po tos kelionės suvokiau, kad kažkas tokio yra. Verta investuoti, verta gyventi toli nuo šeimos. Tada nusprendžiau, kad sportas bus mano ateitis, keliausiu iki paskutinio kraujo lašo ir tada matysiu, kas išeis“, – pirmą skambią pergalę prisimena pašnekovė.
Tai buvo ne tik didžiulis asmeninis siekis užlipti ant aukščiausio pjedestalo laiptelio, bet ir pasididžiavimo savo jauna šalimi jausmas.
Tais pačiais 1994-aisiais prasidėjo Lietuvos dviračių sporto aukso amžius. 18-metė D. Žiliūtė komandoje su 6 metais vyresnėmis seserimis Jolanta ir Rasa Polikevičiūtėmis bei Liuda Triabaite pasaulio čempionate iškovojo komandinių lenktynių sidabrą.
D. Žiliūtė nėra radusi konkretaus atsakymo, kodėl po jų neatsirado naujos plento dviratininkių kartos, tačiau labai aiškiai žino, kas į priekį varė ir motyvavo ją. Tai buvo ne tik didžiulis asmeninis siekis užlipti ant aukščiausio pjedestalo laiptelio, bet ir pasididžiavimo savo jauna šalimi jausmas.
„Aš manau, kad svarbiausia žinoti, ko tu nori iš gyvenimo, turėti tikslą. Jeigu turi tikslą, automatiškai pradedi kurti mažesnius tikslus, kad prieitum prie to tikslo. Jeigu atsiranda kokių sunkumų, kai turi tą didelį žibantį tikslą, jis neleidžia palūžti, nes tu žinai, kad tavo tikslas yra nukeliauti tenai, o jei palūši – ten nenueisi. O jei užlipai ant pakylos, tu paragauji to dopingo, to nuostabaus dopingo. Tu pereini į kitą lygį, psichologiškai nusiteiki, kad tam, jog užliptum ant to pirmo lygio pjedestalo, galbūt numirsi. Tai žiauriai svarbu, nes kai ko nors sieki, tu bet ką padarysi, kad ten nukeliautum. Tai galioja kalbant ne vien apie sporto pasaulį, tai galioja kalbant apie bet kokį darbą. Tu bet ką išmoksi, jeigu turi tikslą.
„Vienas dalykas važiuoti man, mano asmeninės ambicijos, kitas dalykas yra sirgaliai ir Lietuvos palaikymas. Tu jauti tuos sparnelius, tu jauti tą Lietuvos energiją. Tai fantastiška“, – D. Žiliūtė.
Atsiskyrimas Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, didelis emocijų šaltinis, trykštanti energija, Lietuvos išraiška pasauliui, didelė ir nuostabi atsakomybė ant mūsų pečių, ko niekada nebuvo. Žmonės, kurie užvedinėjo mus, tas jautimas Lietuvos… (Graudinasi.)
Tas pats pasaulio čempionatas 1998 ir 1999 metais, kur krūva lietuvių tave seka, palaiko mašinos, autobusai. Tai yra tas energijos šaltinis, kur tu sakai – vienas dalykas važiuoti man, mano asmeninės ambicijos, kitas dalykas yra sirgaliai ir Lietuvos palaikymas. Tu priklausai valstybei, tu žinai, kad nesi vien biurokratiškai Lietuvos pilietis. Tu jauti tuos sparnelius, tu jauti tą Lietuvos energiją. Tai fantastiška“, – šiltais atsiminimais dalijasi dviratininkė.
Dabar D. Žiliūtė gyvena Italijoje, kur augina paauglę dukrą ir stengiasi nenutolti nuo dviračių sporto, nors trenerės karjeros būtent dėl šeimos nusprendė nesiekti. Tiesa, mėgino, tačiau pamatė ir suprato, kad nori turėti tik vieną vaiką, o ne keliolika.
„Turėjau pasirinkti, ar trenere dirbti, ar rinktis kitokį darbą, bet būti mama. Noriu ir aš augti šalia savo augančio vaiko, nes auga ne vien vaikas, šalia jo auga ir suaugęs žmogus“, – D. Žiliūtė.
„Tai labai įdomus, labai stimuliuojantis darbas, nes turi būti nuolat pasiruošusi bet kokiai ekstremaliai situacijai. Ir varžybų metu, ir paprastame gyvenime, nes, kad ir kaip būtų, moterų dviračių sporte yra kitaip negu vyrų. Gal dėl to, kad mažiau pinigų, personalo, dirbančio su sportininkėms. Mano požiūris buvo toks, kad atrodė, jog turiu dvylika vaikų. Ne vieną, o dvylika.
Nes, kad ir kaip būtų, jos gyveno netoli, tai pilvą skauda, tai galvą skauda, tai pas dantistą važiuoti, tą padėti, kažkur užstrigo, mašinai kažkas atsitiko, galbūt ne visos kalba itališkai, rusių, ukrainiečių buvo komandoje. Tekdavo, sakykime, ne vien su sportu susijusias situacijas valdyti. Ir vienu momentu suvokiau, kad negaliu būti daugiavaikė mama, kad nepatempsiu. Mano mažylei buvo 5–6 metai, jai reikėjo mano artumo. O tie nuolatiniai išvažiavimai, daugiadienės lenktynės… Turėjau pasirinkti, ar trenere dirbti, ar rinktis kitokį darbą, bet būti mama. Noriu ir aš augti šalia savo augančio vaiko, nes auga ne vien vaikas, šalia jo auga ir suaugęs žmogus“, – teigia Diana.
Ji vis dar bendrauja su dviračių sporto komanda, kuriai atstovavo sportinės karjeros metais, ir padeda ieškoti talentų mūsų kraštuose, Rytų Europoje, o jaunoms perspektyvioms merginoms išvažiuoti į aukšto lygio ekipą.
