Margarita Bareikytė – profesionali režisierė, aktorė, filmų kūrėja, šiuo metu gyvenanti, kurianti ir garsinanti Lietuvos vardą Italijoje. Talentinga lietuvė į Romą atkeliavo vedina nuojautos ir nesuklydo. Čia ji jau ne kartą buvo pastebėta ir įvertinta – pernai su savo trumpametražiu filmu „Tran Tran“ laimėjo Pigneto filmų festivalį, o visiškai neseniai pasirodė ir lietuvės režisuotas italų grupės „The Mother“ muzikinis klipas. Su M. Bareikyte kalbamės apie kūrybos pradžią, drąsą emigruoti, pasiekimus, moterų padėtį šioje kūrybinėje terpėje, ir apie tai, kuo ji šiuo metu gyvena.

Kristina Petrauskaitė
ITLIETUVIAI.IT

Esate ne tik aktorė, bet ir režisierė. Nuo ko prasidėjo jūsų visas kūrybinis kelias?

Mano kūryba prasidėjo nuo muzikos, o baigėsi režisūra. Norėjau būti muzikante, pianiste, taip pat norėjau dainuoti, bet supratau, kad tai labai ilgas ir sudėtingas kelias. Tada visai netikėtai patekau į teatro studiją, kurioje praleidau 8-erius metus. Būtent studija mane įkvėpė aktorystei ir padėjo nuspręsti, kad nei dainininke ar muzikante būti nebenoriu. Pabaigusi vaidybos studijas, dirbau aktore ir taip pat meno vadybininke.

Penkerius metus dirbau galerijos direktore Vilniuje. Taip ir sukausi tarp meno vadybos ir vaidybos. Vėliau, vėlgi, netikėtai įstojusi į režisūros magistro studijas, pamilau režisūrą. Dar vėliau atradau ir kino režisūrą, prie ko dabar labiausiai ir dirbu. Ši sritis taip pat įkvėpė ir rašyti scenarijus, nes turiu įdėjų, kurias reikia įgyvendinti būtent rašant.

• 

• 

• 

O kaip atsidūrėte ir pradėjote kurti būtent Italijoje? Ar jau jaučiatės įsitvirtinusi?

Viskas mano gyvenime labai patogiai susidėliojo. Kažkurie projektai Lietuvoje neįvyko, kažkurie pasibaigė ir atsirado daugiau laisvo laiko. Ne veltui sakoma, kad visi keliai veda į Romą, – į ją mane atvedė nuojauta. Taip pat Italijoje buvo pas ką važiuoti ir aš supratau, kad reikia judėti pirmyn ir daugiau kurti. Man netrūko drąsos ir pasitikėjimo savimi, žinojau, kad galiu ir noriu kurti, nes jau buvau įvykdžiusi daug puikių projektų. Norėjosi ir daugiau erdvės, naujos auditorijos savo energijai išreikšti ir norams įgyvendinti.

Smagu, kad Italijoje aš pati niekada nebuvau nuvertinta vien todėl, kad esu moteris ir džiaugiuosi, kad čia netenka įrodinėti savo talento ar sugebėjimų priklausomai nuo to, vyras ar moteris esi.

Įsitvirtinusi čia tikrai nesijaučiu ir tuo džiaugiuosi. Menininkas visada turėtų jausti diskomfortą, tačiau ne fizine prasme. Jis turi jausti nepatogumą, alkį kūrybai, kad kažkas dar nepadaryta, nesukurta, įdėta per mažai darbo, kad jis gali dar ir dar daugiau.  Labai džiaugiuosi ir taip pat noriu padėkoti Romos lietuvių bendruomenei už palaikymą, domėjimąsi mano veikla, sveikinimus. Dėl to čia, Romoje, jaučiuosi dar labiau mylima ir reikalinga.

Šiais laikais pakankamai lengva išgarsėti per socialines medijas. Yra galimybė būti pastebėtam prodiuserio ar vadybininko, gal netgi režisieriaus. Kaip jūs manote, ar įmanoma tapti geru aktoriumi, kūrėju be tam tikro aukštojo išsilavinimo?

Manau, kad ne, nes, kad ir kokia mokykla bebūtų, vistiek reikia kažkokio pagrindo ir talento kokybiškai kurti neužtenka. Net ir su kūryba nesusijęs išsilavinimas teikia naudą. Kiekviena patirtis padaro didelę įtaką tavo galutiniam kūrybiniam rezultatui. Man net Valentinas Masalskis yra pasakęs, kad režisūros sistemos nėra. Būtent todėl ir reikia išmokti suprasti kaip veikia teatro mechanizmas, kokių yra ne tik teatro, bet ir kino mokyklų, žanrų. Labai svarbu yra mokytis ne tik tai kas tau patinka, bet kas ir nepatinka ir taip atrasti ne tik savo kūrybinį kelią, kryptį, bet ir patį save.

• 

• 

• 

Ar tiesa kad teatro, kino kūrybinė terpė palankesnė yra kūrėjams vyrams? Ar tenka įrodinėti, kad vis dėlto esate lygi savo patirtimi, išsilavinimu ir įdėjomis?

Prisimenant studijas, dabar suprantu, kad yra tekę susidurti su vyrišku imponavimu, todėl, mums, merginoms, reikėjo pasistengti labiau, skintis kelią ir įrodyti, kad galime lygiai tiek pat ir net daugiau. Man patinka dabartinė tendencija, jog atsiranda vis daugiau moterų teatro ir kino režisierių, dramaturgių, ką puikiai galima pastebėti festivalių metu. Smagu, kad Italijoje aš pati niekada nebuvau nuvertinta vien todėl, kad esu moteris ir džiaugiuosi, kad čia netenka įrodinėti savo talento ar sugebėjimų priklausomai nuo to, vyras ar moteris esi.

Esu be galo savikritiška. Nors dabar atrodo, kad nereikia bijoti, kai kažkas tuo metu atrodo tragedija ir pasaulio pabaiga. Viskas visada išsiriša į kažką netikėto ir ypatingo, pavyzdžiui, apdovanojimą.

Jei nebūtumėte kino, teatro sferoje, ką šiuo metu veiktumėte? Kas dar be vaidybos ir režisūros jus domina?

Dainavimas, pati muzika, su kuria tikrai dar neatsisveikinau. Nuo mažens gyvenau su ja ir kūriau dainas, tik galbūt man neužteko drąsos eiti šiuo keliu. Yra daug režisierių, kurie turi savo grupes, muzikuoja. Kažko panašaus norėčiau ir aš. Taip pat jau esu sukūrusi keletą garso takelių savo filmams. Šis kūrybinis procesas mane ypač sužavėjo. Be šių visų meno sričių man patinka ir sekasi mokytojavimas. O, iš tikrųjų, kažkada buvau labai prieš tai, kol gyvenimas neprivertė. Jeigu gali priversti žmogų kažką pamilti ir išmokyti, tai yra nuostabu.

• 

• 

Kokios savybės jums padeda eiti per gyvenimą?

Kantrumas ir pozityvumas. Kiek yra buvę įvairiausių situacijų, vistiek sugebėti atsikelti ryte, daryti viską iš naujo, tikėtis geriausio, eiti į priekį ir išlaukti, ta vidinė jėga yra kažkas, kuo aš didžiuojuosi ir netgi stebiuosi.

Pakalbėkime apie patirtis festivaliuose, jūsų pasiekimus ir apdovanojimus, kurių tikrai nemažai turite. Ar yra kažkoks vienas, pats brangiausias, netikėčiausias?

Visi labai brangūs ir reikšmingi. Bet iš tiesų, kada mažiausiai tikėjausi ir buvau labiausiai nusivylusi, po nemigo naktų, eidavau atsiimti apdovanojimo išsižiojusi. Esu be galo savikritiška. Nors dabar atrodo, kad nereikia bijoti, kai kažkas tuo metu atrodo tragedija ir pasaulio pabaiga. Viskas visada išsiriša į kažką netikėto ir ypatingo, pavyzdžiui, apdovanojimą. Kalbant apie festivalius, neįkainojama patirtis buvo Romos filmų festivalyje, kuriame atsidūriau laimėjusi Pigneto filmų festivalį. Turėjau galimybę pristatyti savo filmą jaunųjų kūrėjų sekcijoje „Alice nella città“. Mes, kartu su Giedre Žickyte, buvome pirmosios lietuvės pristačiusios savo filmą.

Kuo šiuo metu gyvenate?

Buvo dėkingas laikotarpis antrojo karantino metu, kai atsirado daugiau laiko išmokti ar pabandyti naujų dalykų savęs filmavime, montavime, be to, aplankė įkvėpimas prisėsti ir rašyti. Sukūriau keletą scenarijų ir labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje sulauksiu finansavimo jiems įgyvendinti. Taip pat Pigneto filmų festivalio metu pavyko pabendrauti su italų grupe „The Mother“ ir vėliau nufilmuoti muzikinį klipą, kurį visai neseniai, gegužės mėnesį, paleidome. Patirtis buvo smagi, o ir rezultatu labai džiaugiamės. Tikiuosi ir toliau filmuoti, kurti ir grįžti į teatrą.