Italijoje pagerbtas režisierius Mantas Kvedaravičius: jo auka solidarumo Ukrainai simbolis
Florencijos Senųjų rūmų (it. Palazzo Vecchio) Salone dei Cinquecento salėje, ilgametes tradicijas turinčioje „Šv. Martyno skydų“ (it. Scudi di San Martino) ceremonijoje, kurios metu prisimenami altruizmu ir humaniškumu pasižymėję šių dienų herojai, pagerbtas Ukrainoje nužudytas Lietuvos režisierius, antropologas Mantas Kvedaravičius. Jo gilus moralinis ir kultūrinis palikimas žmonijai įvertintas aukščiausio laipsnio apdovanojimu kaip pasiaukojimo ir drąsos simbolis, o kartu ir įkvėpimas kitiems. M. Kvedaravičiaus tėvai sakė esantys dėkingi už tokią nominaciją, tačiau prisipažino, kad kiekvienas sūnaus priminimas iki šiol atgaivina ir netiekties skausmą. Lietuvos ambasadorė Italijoje Dalia Kreivienė pabrėžė šio tarptautinio apdavonojimo svarbą siekiant išlaikyti vieningą paramą Ukrainai.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Keturiasdešimt antrus metus Italijos Florencijos mieste rengiamoje Šv. Martyno Skydų Instituto rengiamoje ceremonijoje skambėjo Lietuvos vardas. Po vienos prestižiškiausių miesto salių, istorinio Salone dei Cinquecento skliautais, sidabro skydą atsiėmė Ukrainos Mariupolio mieste, 2022 m. balandį nužudyto lietuvių antropologo ir režisieriaus Manto Kvedaravičiaus sūnus Samuelis. Renginyje dalyvavo Toskanos regiono prezidentas Eugenio Giani ir Florencijos merė Sara Funaro.
Šie apdovanojimai tradiciškai teikiami kiekvieną lapkritį, minint šv. Martyno dieną. Taip įvertinami asmenys, kurie pasiaukoja dėl kitų, įkūnija svarbiausius etinius ir humanitarinius idealus. Aukščiausio laipsnio apdovanojimas lietuvių kūrėjui po mirties įteiktas už jo didžiulės vertės moralinį ir kultūrinį palikimą visai žmonijai.
M. Kvedaravičius nebuvo tik režisierius. Jis tapo karo liudininku ir mirė ten, kur savo kamera įrašinėjo paskutinius Mariupolio miesto, vėliau okupuoto rusų kariuomenės, atodūsius, o jo žūtis tapo menininko atsidavimo kitiems simboliu.
„Nors M. Kvedaravičius buvo nužudytas prieš trejus metus, apdovanojimo suteikimas šiuo metu yra konkretus paramos, motyvacijos ir naujos energijos ženklas kolegoms, tyrėjams ir kultūros veikėjams, kurie atsidavę stengiasi tęsti jo neužbaigtą darbą ir prikelti tą vertingą medžiagą, kurią režisierius surinko”, – V. Skafaru.
Nominaciją pateikė Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė ir instituto solidarumo ambasadorė, dailininkė Viktorija Skafaru, tikėdama, kad šis, tarptautinės reikšmės įvertinimas, padės siekiantiems, jog lietuvių autoriaus kūrybinis palikimas ir atminimas turėtų tęsinį.
„Manau, kad privalėjau atkreipti instituto dėmesį į M. Kvedaravičiaus biografiją, pabrėždama, kad jo veikla labai atitiko tuos principus ir vertybes, kuriais grindžiami šie apdovanojimas: atsidavimas bendram labui, pilietinė drąsa ir solidarumas. Nors M. Kvedaravičius buvo nužudytas prieš trejus metus, apdovanojimo suteikimas šiuo metu yra konkretus paramos, motyvacijos ir naujos energijos ženklas kolegoms, tyrėjams ir kultūros veikėjams, kurie atsidavę stengiasi tęsti jo neužbaigtą darbą ir prikelti tą vertingą medžiagą, kurią režisierius surinko”, – sakė V. Skafaru.
Pasak Italijos lietuvės, režisierius, antropologas ir intelektualas M. Kvedaravičius, pasižymėjęs giliu žmogiškumu ir pilietiniu jautrumu, visada išliks drąsos ir atsidavimo simboliu, ypač dėl savo dokumentinių filmų kūrėjo veiklos, vykdydos karo ir represijų sąlygomis.
„Prisiminimas apie tokius herojus – mūsų pareiga. Jų drąsa ir aukos primena, kokia brangi laisvė, tiesa ir žmogiškumas. Ši premija primena mums, kad svarbu išlikti vieningiems, padėti Ukrainai ir daryti viską, kad tokios beprasmiškos netektys nepasikartotų“, – D. Kreivienė.
Nors V. Skafaru prisipažino nerimavusi, ar prieš kelis metus žuvusio režisieriaus mirtis nebus primiršta, tikino jautusi pareigą dar kartą priminti apie lietuvio auką ir Europos pašonėje besitęsiantį karą, prie kurio dalis visuomenės jau priprato.
„Supratau, kad tai dar aktualiau visam šitam besitęsiančio karo fone. Karo, kuris Lietuvoje dar jaučiamas, bet šitoje Europos dalyje, kad ir Italijoje, jau tapęs kažin kur chroniškai merdėjančia, išblukusia šmėkla. Rugsėjį institutui pateikiau Manto nominaciją. Maniau, kas bus, tas bus. Neturėjau teisės prieš savo sąžinę ir jausmą nepabandyti, tad sukryžiavau pirštus”, – prisiminė Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Apdovanojimą režisieriaus sūnui S. Kvedaravičiui perdavė Lietuvos ambasadorė Italijoje Dalia Kreivienė ir instituto vadovas Roberto Lupi. Diplomatė savo kalboje prisiminė, kad ceremonijoje, daugiau nei keturis dešimtmečius išlovinančioje žmogiškumą, altruizmą, drąsą bei gerumą, dalyvauja jau trečius metus.
Džiaugėsi, kad taip pastebimi ypatingi, dažnai tyloje daromi darbai žmogiškumo labui, kurių neriboja tautybė ar valstybių sienos. Esą tai parodo, kad žmogaus kūryba, tiesos paieška ir pasiaukojimas išlieka amžinomis ir universaliomis vertybėmis bet kuriame pasaulio krašte.
„Ši iniciatyva – tai gražus pavyzdys, kaip Florencija ir visa Italija geba pastebėti bei įvertinti tuos, kurie tyliai, bet nuoširdžiai daro gerą kitiems. Dar prasmingiau, kad tarp apdovanojamųjų yra ir užsieniečių – tai liudija, jog solidarumo ir gailestingumo vertybės yra visuotinos, peržengiančios valstybių sienas.
Šiemet ši ceremonija man buvo ypač artima širdžiai, nes vienas iš apdovanojimų skirtas atminimui lietuvių režisieriaus M. Kvedaravičiaus, žuvusio Mariupolyje, Ukrainoje, per žiaurią Rusijos agresiją, kuri, deja, tęsiasi, jau ketvirtus metus. Prisiminimas apie tokius herojus – mūsų pareiga. Jų drąsa ir aukos primena, kokia brangi laisvė, tiesa ir žmogiškumas. Ši premija primena mums, kad svarbu išlikti vieningiems, padėti Ukrainai ir daryti viską, kad tokios beprasmiškos netektys nepasikartotų“, – vienybės svarbą pabrėžė ambasadorė D. Kreivienė.
„Mantas yra visada su mumis kartu, bet kaskart sukyla širdgėla, kai jis yra prisimenamas. Taigi, jausmas dvilypis, nes vėl tenka išgyventi tą netekties skausmą. Manome, kad labiausiai jį prisimins ir gerbs ukrainiečių tauta už pasiaukojimą“, – Banguolė ir Olgertas Kvedaravičiai.
Į Italiją negalėję atvykti, Biržuose gyvenantys M. Kvedaravičiaus tėvai portalui ITLIETUVIAI. IT sakė, kad toks sūnui skirtas įvertinimas juos pradžiugino, tačiau neslėpė, kad kiekvienas prisiminimas kartu atgaivina ir širdies skausmą. Jie tikino, kad labiausiai dabar laukia Ukrainos pergalės, kuri anksčiau ar vėliau įvyks. Tai reikštų, kad Manto auka nebuvo beprasmė.
„Tėvams gedulas niekada nesibaigia. Mantas yra visada su mumis kartu, bet kaskart sukyla širdgėla, kai jis yra prisimenamas. Taigi, jausmas dvilypis, nes vėl tenka išgyventi tą netekties skausmą. Manome, kad labiausiai jį prisimins ir gerbs ukrainiečių tauta už pasiaukojimą. Jis toks buvo, visada galvojo apie kitus. Todėl tuomet prisikrovęs autobusiuką maisto važiavo į Mariupolį padėti žmonėms, kuriuos buvi anksčiau sutikęs, kai filmavo pirmą savo filmą apie Mariupolį.
Slapta, žinoma, tikėjosi užfiksuoti kaip karas atrodo iš arti. Iš vienos pusės, gera ant dūšios, kad mūsų vaikas paliko po savęs prasmingą žmonių prisiminimą. Nors kartais mums Manto aukos gaila: galvojame, ar buvo verta dėti savo galvą, kai dabar daug kam į viską nusispjaut. Tikimės, kad visgi kada nors pasibaigs tas nelemtas karas, tik nežinia kiek aukų dar jam reikės“, – prisipažino Banguolė ir Olgertas Kvedaravičiai, rodydami negęstančią žvakę šalia sūnaus portreto.
Per ceremoniją Ukrainos vėliavą šalia Lietuvos trispalvės vienoje svarbiausių Florencijos salių išskleidė Toskanos lietuvių bendruomenės nariai, primindami nuolatinę Lietuvos paramą Ukrainai. Palaikymą išreiškė ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Florencijoje Enrico Palasciano.
„Šioje ceremonijoje įvertinami herorijiški pasiaukojimo dėl kitų pavyzdžiai, taip skleidžiant pozityvią žinutę. Tai proga blogų naujienų kontekste išgirsti apie altruizmu pasižymėjusius žmones, kurių indėlis žmogiškumui labai svarbus. Žinome, kad Lietuvos režisierius M. Kvedaravičius, kovojęs dėl idealų ir vertybių, kurias mes visi girdėjome ir čia Italijoje, susidūrė su baisia rusų agresija ir atidavė savo gyvybę už kitos šalies laisvę“, – sakė E. Palasciano.
Kembridžo universitete socialinės atntropologijos mokslų daktaro laipsnį įgijęs M. Kvedaravičius dokumentinių filmų kūrėjo karjerą pradėjo Čečėnijoje, kur sukūrė daugiausiai populiarumo sulaukusį savo filmas „Barzakh“ (2011). 2015-aisiais atsidūręs Mariupolyje suprato, jog šis miestas yra tinkamas pavaizduoti karo laukimą ir kasdienybę kare. Taip buvo sukurtas jo dokumentinis filmas „Mariupolis“ (2016). Antroji šio filmo dalis „Mariupolis 2” ekranuose pasirodė jau po režisieriaus mirties.
M. Kvedaravičius už savo kūrybą yra gausiai įvertintas, gavęs dvi geriausiems Lietuvos kino kūrėjams skiriamas „Sidabrines gerves“. Venecijos kino festivalyje 2019 m. pristatyta jo ilgametražio vaidybinio filmo „Partenonas“ premjera. 2022 m. įteiktas Europos kino apdovanojimas už geriausią metų dokumentinį filmą – „Mariupolis 2“ ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Herojiški lietuvių poelgiai Florencijoje vykstančiuose Šv. Martyno skudų instituto apdovanojimuose prisimenami ne pirmą kartą. Anksčiau už pagalbą vėžiu sergantiems vaikams buvo įvertintas Italijoje ilgai žaidęs krepšininkas Rimantas Kaukėnas bei Toskanoje gyvenanti Lietuvos dviračių sporto čempionė Edita Pučinskaitė, dabar savo veikloje daug dėmesio skirianti sportinėms solidarumo iniciatyvoms.
