Italijoje skaitytojų laukia lietuviškos knygos: tarp jų žymaus baltisto Michelini archyvas
Emilijos Romanijos regiono Bardžio (Bardi) miestelio parapijos jaunimo namai, kupini lietuviškų simbolių, pasipildė nauja iniciatyva. Šalia unikalios „Sala Lituania“ (Lietuvos salės) įkurdinta „Piccola libreria lituana“ (Maža lietuviška biblioteka). Joje – kalbininkų Birutės Žindžiūtės-Michelini ir šviesaus atminimo jos vyro prof. Guido Michelini (1951–2020 m.) per ilgą profesinę karjerą entuziatingai kauptos lietuviškos knygos. B. Michelini portalui ITLIETUVIAI. IT prisipažino turėjusi svajonę, kad jos būtų toliau skaitomos, tačiau aplinkui Bardi lietuvių nėra. Lietuvos ambasadorė Italijoje D. Kreivienė pabrėžė, kad biblioteka galėtų tapti nauju Italijos lietuvių bendruomenės narių traukos centru. Siekiant populiarinti lietuvių kalbą ir literatūrą bei skleisti žinią apie Lietuvą, lietuviškos lentynos kuriamos ir kituose Italijos miestuose.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Italijoje, netoli Parmos miesto, tarp kalnų pasislėpusiame Bardžio miestelyje nuo seno galima rasti daugybę lietuviškų ženklų: Lietuvos vardu pavadintą gatvę, medinį koplytstulpį ir analogų Europoje neturinčią „Lietuvos salę“, kurios sienas puošia įspūdingos freskos, vaizduojančios LDK žemėlapį ir kitus Lietuvos istorijos momentus. Virš salės durų nutapytas angelas, laikantis Lietuvos herbą, ir užrašas „Lietuva Tėvynė mūsų!“. Salės durų rankenos dekoruotos Vilniaus herbu ir 1939 m. Kaune vykusio Europos krepšinio čempionato vaizdais.
Tai tik kelios detalės iš 1963 m. įkurtų Bardžio parapijos jaunimo namų, kur kiekvienas kampelis primena Lietuvą. Dabar čia perkelta ir dalis kruopščiai kaupto, gausaus asmeninio Birutės ir Guido Michelini lietuvių literatūros archyvo.
„Ši biblioteka – Michelini šeimos dovana – yra tobula vieta lietuviškoms knygoms saugoti. Tikiuosi, kad ji taps lietuvių susitikimo vieta. Kultūra yra gyva, jeigu ja dalinamasi. Tikėkimės, kad taip nutiks ir su šia biblioteka“, – D. Kreivienė.
Memorialinė žymaus baltisto, vertėjo, habil. dr. G. Michelini biblioteka įkurta šalia Lietuvos salės – itin simblinėje vietoje, nes Guido ir Birutė asmeniškai pažinojo Italijos lietuvių bendruomenės įkūrėją, monsinjorą Vincą Mincevičių, dirbusį kardinolo Antonio Samorè padėjėju. Iš Bardžo kilusio kardinolo dėka ir atsirado šie Lietuvą simbolizuojantys ženklai.
Lietuvos ambasadorė Dalia Kreivienė Italijoje sako, kad nėra simboliškai reikšmingesnės vietos Italijoje, kur galėtų būti saugomas turtingas Michelini šeimos bibliofilinis palikimas.
„Net jei Bardyje niekada nebuvo lietuvių bendruomenės, dvi asmenybės čia atvežė Lietuvos simbolius: monsinjoras Vincas Mincevičius, padėjęs sukurti Italijos lietuvių bendruomenę ir kardinolas Antonio Samorè, kilęs iš Bardžio, prieš karą dirbęs Lietuvoje ir pamilęs mūsų šalį. 2022 metais, per tradicinį kasmetinį Italijos lietuvių suvažiavimą, Bardžio savivaldybė kartu su Lietuvos ambasada inauguravo dvi atminimo lenteles šioms dviems svarbioms figūroms, o V. Mincevičius buvo paskelbtas Bardžio garbės piliečiu.
„Knyga gyva, kol yra vartoma, o kai vieta visai lietuvių nematoma, nelankoma, tai – labiau simboliškas veiksmas, bet ir tai gerai. Gal įvyks koks netikėtas stebuklas, gal kažkams labiau prireiks vėliau ir jas pergabens“, – B. Michelini.
Ši biblioteka – Michelini šeimos dovana – yra tobula vieta lietuviškoms knygoms saugoti. Tikiuosi, kad ji taps lietuvių susitikimo vieta. Kultūra yra gyva, jeigu ja dalinamasi. Tikėkimės, kad taip nutiks ir su šia biblioteka“, – pabrėžė diplomatė.
B. Michelini portalui ITLIETUVIAI.IT taip pat teigė, kad vieta iš tiesų simbolinė, tačiau neslėpė abejonių dėl knygų ateities. Nuošalesnis ir nedaug kam žinomas Bardi miestelis, kuriame gyvena tik kiek daugiau nei 2000 gyventojų nepasaint gausių sąsajų su Lietuva, yra mažai lankomas lietuvių, nes šalia lietuviai tiesiog negyvena.
Kalbininkė ir žinoma vertėja tikino norėjusi, kad vertingos knygos rastų vietą ten, kur tautiečių daugiau, pavyzdžiui, Romoje.
„Tikėjausi ilgai ir man buvo lyg ir pasakyta, kad gal atsiras vietos knygoms Lietuvių kolegijoje Romoje ar kažkur tikrai lietuviškoje aplinkoje. Knyga gyva, kol yra vartoma, o kai vieta visai lietuvių nematoma, nelankoma, tai – labiau simboliškas veiksmas, bet ir tai gerai. Gal įvyks koks netikėtas stebuklas, gal kažkams labiau prireiks vėliau ir jas pergabens.
Manau, kad jos tikrai vertingos ir būtų norėjęsi, kad būtų galėjusios turėti platensnę apyvartą. Dabar jos tovi gražioje aplinkoje, bet niekam nebus reikalingos, niekas jų ten nevartys, nes nėra nė vieno lietuvio aplinkui. Bet tai vis tiek geriau nei dėžėse, kur gulėjo daug metų. Džiaugiuosi, kad knygos gražiai sudėtos, kunigo palaimintos, pagerbtos, kad atvažiavo abi ambasadorės (ambadorė Italijoje D. Kreivienė ir ambasadorė prie Šv. Sosto S. Maslauskaitė-Mažylienė) ir daugiau entuziastų ir kitų miestų“, – vylėsi B. Michelini.
B. Michelini tikina, kad visas archyvas į dvi lentynas, kurias nupirko ir pastatė kartu su savo vaikais, netilpo, todėl didelė dalis knygų dar liko namuose. Į biblioteką perkelta daugiausiai grožinė literatūra: romanai, poezija, publicistika, kultūros isotrija, lietuvių liaudies meno albumai. Tarp jų ir ypatingai mielus prisiminimus keliančios knygos su šiltomis asmeninėmis autorių dedikacijomis ir padėkomis kalbininkų Michelini šeimai, kuri Italijoje daug metų dėjo milžiniškas pastangas, kad lietuvių kalbą ir literatūrą pažintų bei pamiltų italai.
Baltisto G. Michelini ir jo žmonos B. Michelini pastangomis nuo 2005-ųjų Parmos universitete buvo pradėtas skaityti lietuvių kalbos kursas. Mokslininkas ne veltui vadintas lietuvių kultūros ir literatūros ambasadorimi Italijoje. Savo mokslinius darbus jis skyrė lietuvių kalbos tyrinėjimams, o vertimuose ir straipsniuose italams pristatė lietuvių literatūrą, istoriją, kultūrą, dalyvavo Lietuvos moksliniame ir kultūriniame gyvenime.
„Dėjom tiek, kiek buvo galima sutalpinta į tas dvi spintas. Ten bus šimtų šimtai, neskaičiavau. Mokslinė literatūra liko namie, o šitos yra labiau bendro pobūdžio, kurias galėtų skaityti visi, kas tik norėtų. Daugiausiai lietuvių literatūros knygos, pradedant senųjų raštų serija, kuri apima senąją lietuvių literatūros klasiką iki XX a. pradžios, visa mūsų klasika, baigiant mūsų laikais: J. Marcinkevičius, J. Mikelinskas, J. Aputis, R. Granauskas. Mažiau, bet yra ir šiandieninių: M. Ivaškevičiaus, S. Parulskio, S. Černiauskaitės romanai.
Norintys pasiimti knygų pirmiausiai turėtų susirasti kunigą, paprašyti, kad atrakintų tą salę, o atsidaręs tą spintą, galėtų daryti ką nori. Ten nėra žmogaus, kuris tą lentyną specialiai prižiūri, bet jei atsiras toks entuziastas, aistruolis kuris nuvažiuotų ir pasiimtų, tai aš galėčiau jam ir padovanoti tas knygas. Tegu ima į sveikatą ką tik nori ir skaito“, – pasakojo B. Michelini.
Lietuvos ambasadorė Italijoje D. Kreivienė sako, kad ambasada deda daug pastangų skatindama lietuvių literatūros sklaidą Italijoje. Dėl to šalyje kuriasi vis daugiau tokių vietų, kur galima rasti lietuviškų ar italų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų.
Lietuvos kultūrai ir literatūrai skirta erdvė kovą atidaryta pietuose esančio Apulijos (Puglia) regiono, Taranto miesto bibliotekoje „Pietro Acclavio“, kuri, tikimasi, taipogi taps vertingu informacijos šaltiniu studentams, literatūros ekspertams ir visiems, besidomintiems Lietuvos istorija bei kultūriniais mainais.
„Turime tokią idėją, kad kiek įmanoma daugiau vietų Italijoje, ypač tuose regionuose, kur yra garbės konsulatai, atsirastų vieta bibliotekose ir būtų atidaryta Lietuvai skirta erdvė ar lentyna. Taranto miesto bibliotekai atvežėme įvairiausių knygų lietuvių, italų, anglų kalbomis apie Lietuvą, lietuvių autorių knygas, išverstas į italų kalbą. Norime, kad lietuviai, kurie ten gyvena arba italai, kurie domisi Lietuva, žinotų, kad čia galima rasti informacijos.
Su nacionaline M. Mažvydo biblioteka pernai pradėjome vieną gražų projektą. Jie sudarė sąrašą šiuolaikinių knygų apie Lietuvą (lietuvių kalba ir išverstų į italų kalbą), pradėjome kalbėtis su Bolonijos miesto biblioteka „Salaborsa“, projektas juda po truputį, panašu kad ten irgi turėsime lietuviškų knygų“, – džiaugėsi D.Kreivienė.
Susidomėjimą įsteigti lietuviškų knygų lentynas jau parodė ir kitų šalies miestų bibliotekos, pavyzdžiui, Paduvos (Veneto regionas) ir Pistojos (Toskanos regionas).
