Italijos lietuvių knygos pristatytos Sardinijoje: tiesti tiltus – diasporos rašytojų misija
Sardinijos saloje pristatyta Italijoje savo knygas išleidusių lietuvių kūryba. Trys skirtinguose šalies regionuose gyvenančios autorės – Daiva Lapėnaitė (Sardinija), Kristina Janušaitė-Valleri (Venetas) ir Vilma Černikytė (Lombardija) – pasakojo apie iššūkius, kuriuos tenka įveikti nusprendus išleisti knygą svečioje šalyje ir kaip jų kūryboje atsispindi Lietuva. Nors visos šios knygos skirtingų žanrų, jas sujungia bendros laimės paieškos ir autorių pastangos į pasakojimą, tarp eilučių savaip įpinti lietuvišką giją: nuo M. K. Čiurliono paveikslų, magiškų Rasų šventės tradicijų iki asmeninių išgyvenimų.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Apie tiltus tiesiančią diasporos rašytojų kūrybą ir kaip ji padeda stiprinti Lietuvą Italijos lietuviai diskutavo Sardinijos sostinėje, Kaljario mieste. Į unikalią literatūrinę kelionę, sujungusią tris reguionus ir tris skirtingų žanrų lietuvių autorių knygas, pakvietė Sardinijos lietuvių bendruomenė kartu su Lietuvos ambasada Italijoje.
Renginio organizatorė, Sardinijoje daugiau kaip 20 metų gyvenanti romano italų kalba „Senza la Ferrari rossa“ (liet. „Be raudonojo Ferrari“, leidėjas „Cinquemarzo“) autorė, žurnalistė Daiva Lapėnaitė tikino, kad lietuviams, gyvenantiems užsienyje, dažnai tenka susikurti save iš naujo, tačiau iššūkiai skatina ieškoti naujų saviraiškos kelių. Todėl anksčiau galbūt neatrastas rašytojo talentas kartais prabunda tik išvykus ir tampa vienu iš būdų ne tik prisistatyti, bet ir išsaugoti savo tapatybę.
2017 m. išleistas D. Lapėnaitės romanas, kurio siužetas sukasi apie laimės paieškas ir supratimą, kas kiekvienam yra laimė, 2022 m. pelnė apdovanojimą literatūros konkurse „Percorsi letterari dal Golfo dei poeti Shelley e Byron“ (liet. „Literatūrinės klajonės iš poetų Shelley ir Byron įlankos“).
„Tam, kad įsitvirtintum naujoje šalyje, o tuo pačiu neprarastum ryšio su gimtąja, o ypatingai, kad neprarastum savęs, padeda kūrybiškumas“, – D. Lapėnaitė.
D. Lapėnaitė pripažino, kad šis įvertinimas tuomet ją itin pradžiugino, nes norint parašyti ir išleisti knygą ne gimtojoje šalyje tenka nueiti ilgą ir kliūčių pilną kelią.
„Daugeliui mūsų teko čia viską susikurti iš naujo: pradedant namais, socialiniais burbulais ir baigiant profesiniais įsitvirtinimais. Ne vienam teko daryti, dirbti, tapti kažkuo, kuo, jei būtume likę Lietuvoje, gal niekada ir nebūtume. Ir tam, kad įsitvirtintum naujoje šalyje, o tuo pačiu neprarastum ryšio su gimtąja, o ypatingai, kad neprarastum savęs, padeda kūrybiškumas. Ne vienas kūrybine veikla užsiėmęs Lietuvoje, Italijoje dirba visai kitose sferose.
Yra muzikantų, filologų, žurnalistų, komunikacijos specialistų, istorikų, pedagogų, kurie čia dirba ir visiškai kitus darbus. Tačiau yra Italijoje ir lietuvių – architektų, ekonomistų, marketingistų, medikų – kurie atranda kūrybą, kaip netikėtą išsigelbėjimo plaustą“, – tikino D. Lapėnaitė.
„Paparčio žiedo paieškos veda per lietuvišką kaimą, Čiurlionio vizijas, vaikystės sapnus, Milano aperityvus, Muncho „Šauksmą“ ir, žinoma, per architektūrą. Smilė mėgina statyti tiltus tarp pasaulių – tarp lietuviško kaimelio ir Milano rūmų, tarp baltiškų ženklų ir Leonardo da Vinci kūrybos“, – V. Černikytė.
Kad rašymas užsienyje turi ypatingą misiją tvirtino ir Milano lietuvė, architektė Vilma Černikytė, ką tik išleidusi naują savo knygą, pasaką vaikams ir suaugusiems „Laimingas paparčio žiedas“(„Fel(i)ce“). Pirmoji šios knygos versija, pasakojanti apie lietuviškos Rasų šventės tradicijas ir lapės Smilės bei pelėdos Uru draugystę tarp Lietuvos ežerų ir Milano gatvių, pasirodė 2022 m.
„Tai daugeliui pirmą kartą atvėrė duris į mūsų kalbą, paparčio žiedo legendą, lietuvių dainų žodžius, baltų simbolius ir tradicijas. Man tai ne tik literatūra ar menas – tai kultūrinis tiltas, – pasakojo V. Černikytė. – Ši knyga man labai brangi. Jei pirmąją parašiau gimus savo vaikui – norėdama papasakoti, kas man yra laimė, – tai antroji buvo skirta man pačiai. Rašydama ją pasakos forma, pajutau, kad radau savo pašaukimą. Norėjau, kad knygos žinutės pasiektų ir tuos, kurių galbūt niekada nesutiksiu, bet kurie pajus tą pačią vibraciją.“
Pačios autorės iliustruotuose knygose italų ir lietuvių kalbomis pagrindinis jos personažas – oranžinė lapė Smilė – leidžiasi simboliniu laimės ieškojimo keliu, klajodama tarp šviesos ir tamsos, tarp Lietuvos ir Italijos, tarp tikrovės ir sapnų.
„Ši knyga – daugiasluoksnė: vaikams – kaip pasaka, paaugliams – kaip savęs pažinimo kelias, o suaugusiesiems – kaip kvietimas sustoti, būti čia ir dabar, pažvelgti į savo gyvenimą paprastai, su meile ir sąmoningumu. Paparčio žiedo paieškos veda per lietuvišką kaimą, Čiurlionio vizijas, vaikystės sapnus, Milano aperityvus, Muncho „Šauksmą“ ir, žinoma, per architektūrą. Smilė mėgina statyti tiltus tarp pasaulių – tarp lietuviško kaimelio ir Milano rūmų, tarp baltiškų ženklų ir Leonardo da Vinci kūrybos. Bet galiausiai supranta: kai turi savo nematomus sparnus – tiltų nebereikia“, – savo įžvalgomis dalinosi V. Černikytė.
„Tokie renginiai ir susibūrimai taip pat padeda stiprinti mūsų, gyvenančių svetur lietuvių ryšį, tiesti tiltus ne tik tarp Italijos ir Lietuvos, bet ir vieniems su kitais”, – K. Janušaitė-Valleri.
Dvikalbę poezijos rintinę „Phylum“ (leidėjas „Samuele Editore“) Kaljaryje pristačiusi poetė, gidė Kristina Janušaitė-Valleri pabrėžė, kad jai kūryba padėjo išgyventi asmeniškai sudėtingą etapą, kuomet atsidūrus kryžkelėje tarp dviejų kultūrų ir dviejų kalbų, teko permąstyti savo identitą. Poetė sako supratusi, kad panašūs jausmai pažįstami ir kitiems išeivijos rašytojams, kurie savo kūryba tiesia tiltus ne tik tarp šalių, bet ir tarp skaitytojų.
„Buvo įdomu artimiau susipažinti ir su kitomis dviem knygų autorėmis – D, Lapėnaite ir V. Černikyte – per jų knygas ir pasidalinimus apie gyvenimo ir kūrybos ieškojimus ir kaip tos kūrybinės paieškos padeda nepamiršti savo lietuviškų šaknų, tapatybės, nepasimesti kitoje kultūrinėje ir kalbinėje erdvėje. Kodėl ir kaip randasi kūryba, tekstai, kokios žmogiškosios patirtys už to slypi, kas paskatina kurti, pasirinkti vieną ar kitą žanrą, galiausiai, kas kiekvienam iš mūsų yra laimė – diskutavome šiais ir kitais mums svarbiais klausimais. Tokie renginiai ir susibūrimai taip pat padeda stiprinti mūsų, gyvenančių svetur lietuvių ryšį, tiesti tiltus ne tik tarp Italijos ir Lietuvos, bet ir vieniems su kitais”, – sakė K. Janušaitė-Valleri.
Nors visos trys knygos skirtingų žanrų (romanas, pasaka, poezija) ir buvo įkvėptos asmeninių patirčių, autorės tikino atradusios, kad jas vienija bendra gija – laimės paieškos. O taip pat kiekvienoje knygos savaip užkoduotos, įpintos lietuviškos žinutės.
„Nustebino ir tai, kad visos trys, iš skirtingų Lietuvos miestų, gyvenančios skirtinguose Italijos regionuose, akivaizdžiai ar labiau tarp eilučių, sąmoningai ar ne, lietuvių ir/ar italų kalba, piname savo knygose lietuviškus kodus: nuo M. K. Čiurlionio paveikslų iki paparčio žiedo, kas gi tai yra jei ne ieškomos laimės simbolis? Nuo barokinių Vilniaus debesų, sakurų Neries pakrantėje iki obuolių pyrago. Nuo iš vaikystės Lietuvoje atsineštų močiutės pasakojimų iki konkrečių vietų, pavyzdžiui, šv. Jokūbo bažnyčios Vilniuje, kuri iš ligoninės (joje gimiau aš ir mano dukra) grąžinta pradinei paskirčiai”, – atrastais kūrybiniais sutapimais stebėjosi D. Lapėnaitė.
Po knygų pristatymo vyko kūrybinės dirbtuvės apie lietuvių papročius ir tradicijas mažiesiems renginio dalyviams, kurias vedė V. Černikytė. Susitikimą praturtino šv. Mišios lietuvių kalba, kurias aukojo Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos Romoje rektorius, kun. Audrius Arštikaitis. Renginį vainikavo sardiški pietūs pagal šios, šimtamečių gyventojų skaičiumi pirmaujančios salos gastronomijos tradicijas, kurias papildė lietuviški akcentai.
