Italijos lietuvius diasporos olimpiadoje lydėjo medalių lietus ir stilingiausios komandos titulas
XII Pasaulio lietuvių žaidynės Palangoje buvo itin sėkmingos Italijos lietuvių bendruomenei. Iš Lietuvos vasaros sostinės gausi delegacija parsivežė net 18 medalių, naujų draugysčių bei ypatingai daug komplimentų dėl stilingiausios žaidynių dalyvių aprangos. Tai – antrosios žaidynės Italijos lietuviams, todėl šį kartą patirties buvo daugiau, išaugo ir delegacija. Ją sudarė ne tik sportininkai, kurių priešakyje buvo legendinės Lietuvos dviratininkės Edita Pučinkaitė bei Diana Žiliūtė, bet ir juos palaikyti atvykusios šeimos. Nors daugiausiai medalių iškovota lengvosios atletikos rungtyse, visi dalyviai pabrėžė, kad svarbiausias jų tikslas buvo ne apdovanojimai, o noras pabūti kartu su pasaulio lietuviais ir sugrįžti į vaikystės vietas.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Pasaulio lietuvių olimpiada neoficialiai vadinamos, kas ketverius metus vykstančios žaidynės šį kartą surengos prie Baltijos jūros Palangoje. Tarp daugiau nei 30 šalių atstovų ryškiai spindėjo Italijos lietuvių bendruomenės delegacija, kurią sudarė beveik 70 atstovų iš įvairių regionų.
Italijos lietuviai varžėsi 22 sporto šakose: aktyviai dalyvo lengvosios atletikos, plaukimo, krepšinio, pertankės, šiaurietiško ėjimo, orientacinio sporto ir, žinoma, futbolo rungtyse. Iš jaunųjų Italijos lietuviukių sudaryta „Italijos vilkų“ komanda, aistringai palaikoma sirgalių, futbolo aikštelėje drąsiai kovėsi su gerokai vyresniais kitų šalių atstovais ir nors šiemet medalių nelaimėjo, būsimose žaidynėse Jonavoje žada būti dar kovingesni.
Nors medaliai nebuvo pagrindinis runtyniavusiųjų tikslas, azarto, kovos ir užsispyrimo netrūko. Italijos delegacijos sąskaitoje po žaidynių buvo iš viso net 18 medalių – 5 aukso, 7 sidabro ir 6 bronzos, o du komandos nariai – Roberta Merkelytė Giacomin iš Bolonijos ir Gianluca Petrone iš Romos – laimėjo po visą medalių komplektą.
Buvęs Italijos lengvosios atletikos rinktinės narys G. Petrone parsivežė aukso medalį 100 metrų bėgimo rungtyje, sidabrą už šuolį į tolį ir bronzą rutulio stūmime.
Trimis medaliai Palangoje buvo apdovanota orientavimosi sportą dar vaikystėje Lietuvoje pamilusi R. Merkelytė Giacomin. Ji pelnytai iškovo auksą šios rungties sprinto trasoje, sidabrą – vidutinėje trasoje bei bronzą 3000 metrų bėgime. Sidabru pasipuošė ir kartu su mama Bolonijos orientavimosi sporto klube aktyviai sportuojanti Robertos dukra Greta Giacomin.
„Iš viso 4 medalius su vaikais gavome. Greta orientavimo sporte laimėjo vidutinėje trasoje mergaičių iki 18 metų grupėje. Visi kartu su vaikais Italijoje praktikuojame orientavimosi sportą. Aš, kai buvau dar vaikais, lankiau šią sporto šaką. Nuo 11 iki 21 metų bėgiojau po Lietuvos miškus, po to sustojau dėl studijų, išvykau į Italiją, gimė vaikučiai, o kai jie paaugo pradėjome visi drauge.
Man buvo kilusi nostalgija didžiulė orientavimosi sportui, nes tai pats gražiausias sportas. Taigi, 2021 m. grįžom į sportą, aš juos patreniravau ir dabar kartu bėgiojame“, – pasakojo puikiai pasirodžiusi Italijos lietuvė, aukso medalį toje pačioje rungtyje iškovojusi ir prieš ketverius metus Druskininkuose vykusiose žaidynėse.
„Krepšinio aikštelė mane visada traukia ir sugrįžtu į ją va tokiomis progomis. Norisi paiimti kamuolį į rankas, nors amžius eina į priekį ir matau, kad ateina jaunimas, kuris žiūri į mane kaip į dinozaurą, bet aš nepasiduodu“, – L. Kuzmaitė.
Lombardijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Lija Kuzmaitė į žaidynes taip pat atvyko su atžalomis – sūnumus Jokūbu ir Roberto. Buvusi profesionali krepšininkė rungėsi įvairiose rungtyse, žinoma, iš krepšinio aikštelėje, kur talkindama Belgijos lietuvėms, iškovojo bronzą. Tai, pasak L. Kuzmaitės, rodo, kad šiose žaidynėse dažnai laimi ne konkurencija dėl medalių, o draugystė ir pasaulio lietuvių vienybė.
„Nuostabu, nes čia jaučiama tokia bendrystė, sutikau gatvėje Australijoje dabar gyvenančią buvusią komandos draugę iš Vilniaus. Mano sūnus žaidė krepšinį su Australijos lietuviais ir net draugystė spėjo gimti. Pati Palangoje žaidžiau su Belgijos lietuvėmis, nes joms trūko komandos narės, o mes savo komandos neturėjome. Pasikvietė mane diratininkės Editos Pučinskaitės patarimu, nes jos sesuo, gyvenanti Belgijoje, organizavo komandą. Laimėjome bronzą grupėje virš 35 metų. Medaliu didžiuojuosi ir jį parsivešiu namo.
Žaidžiau daug metų krepšinį Italijoje, o prieš tai Lietuvoje ir už Vilniaus Universitetą, ir Lietuvos moterų krepšinio lygoje. Buvau profesionali krepšininkė ir rungtyniavau praktiškai iki Covid panedmijos. Paskui taip susiklostė, kad sūnus pradėjo profesionaliau žaisti, tai man teko atsitraukti ir leisti jaunimui pasireikšti. Bet krepšinio aikštelė mane visada traukia ir sugrįžtu į ją va tokiomis progomis. Norisi paiimti kamuolį į rankas, nors amžius eina į priekį ir matau, kad ateina jaunimas, kuris žiūri į mane kaip į dinozaurą, bet aš nepasiduodu“, – šypsojosi krepšiniui didelę gyvenimo dalį paskyrusi L. Kuzmaitė.
Italijos delegacijoje buvo ir du itin ryškiai Lietuvos sporte spindėję vardai – legendinės dviratininkės Edita Pučinskaitė bei Diana Žiliūtė. Toskanos ir Veneto regionuose daug metų gyvenančios sportininkės pirmą kartą dalyvavo pasaulio lietuvių olimpiadoje, kur varžėsi įvairiose rungtyse, o turtingą savo medalių kolekciją papildė ir šių žaidynių aukso medaliais.
Dviračių mėgėjų klubui „Avis Bike Pistoia“ šiuo metu priklausanti E. Pučinskaitė pirmąją vietą užėmė šuolio į tolį varžybose, o daug sporto šakų po karjeros pabaigos išbandžiusi D. Žiliūtė geriausia buvo 3000 metrų bėgimo rungtyje, moterų virš 35 metų kategorijoje.
„Šokdama į tolį stengiausi atiduoti viską, nes kaip bebūtų dar yra išlikęs tas sportinis azartas ir noras ne tik dalyvauti. Mes kartojame, kad reikia tik dalyvauti, bet, kai užsisegame numerį, vis tiek norisi parodyti kažką geresnio“, – E. Pučinskaitė.
Ne tik puikią sportinę formą, bet ir pergalių troškimo ugnelę savo širdyje išsaugojusios sportininkės apgailestavo, kad Palangoje nebuvo joms mieliausios dviračių rungties. Jos tikino, kad mielai prisidėtų prie jos įtraukimo į būsimų žaidynių programą, juo labiau, kad dviračių sprotas turi gilias tradicijas ir į Lietuvos sporto istoriją buvo ne kartą įrašytas aukso raidėmis.
„Nors Italijoje toliau minu dviratį savo malonumui, bet lengvoji atletika tai buvo mano pirmoji meilė. Juk prieš dviračių sportą lankiau lengvąją atletiką ir tikrai visada šį sportą seku, žiūriu svarbiausiais varžybas, sergu už lengvaatlečius. Tų įvairių medalių per savo ilgą sportinę karjerą turiu nemažai. Žinoma, negaliu šio prilyginti tikriems medaliams ir ne toks buvo mano tikslas.
Tačiau šokdama į tolį stengiausi atiduoti viską, nes kaip bebūtų dar yra išlikęs tas sportinis azartas ir noras ne tik dalyvauti. Mes kartojame, kad reikia tik dalyvauti, bet, kai užsisegame numerį, vis tiek norisi parodyti kažką geresnio“, – pasakojo buvusi pasaulio čempionė ir lenktynių „Tour de France“ bei „Giro d’Italia“ nugalėtoja E. Pučinskaitė.
Malonus sutapimas, kad būtent jai 1991-aisiais, Pasaulio lietuvių žaidynėms po dešimtmečių pertraukos grįžus į nepriklausomą Lietuvą, teko garbė pakelti Lietuvos trispalvę.
„Ieškojau produktų, kurie kuo labiau priartėtų prie lietuviškų spalvų, o sportinių batelių pasirinkimas buvo labiau estetinis ir padiktuotas patogumo. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad tie atsiliepimai, kuriuos gavome, buvo labai pozityvūs“, – D. Žiliūtė.
Neišdildomus prisiminimus iš auksinių savo sportinės karjeros metų iki šiol puoselėja ir D. Žiliūtė, Sidnėjuje 2020 m. iškovojusi vienintelį nepriklausomos Lietuvos istorijoje dviračių sporto olimpinį medalį – bronzą. Ji tikino, kad dabar sportuoja tik savo malonumui ir varžybose nebedalyvauja, tačiau Pasaulio lietuvių žaidynės tapo malonia išimtimi, padėjusia vėl prisiminti pergalių skonį.
„Vienintelė išvada su kuria aš grįžau į Italiją, kad mūsų į užsienį iškeliavusių lietuvių ryšys su Lietuva yra beprotiškai stiprus ir tuomet nebėra svarbu laimėjimas, medalių pasiekimas. Kas labiausiai stebina, kad nors mus, užsienyje gyvenančius lietuvius, vadina visaip, bet labai smagu pamatyti tiek lietuvių, kurie atkeliavo iš tolimiausių kampelių, kad pabūtų kartu, pakvėpuotų Lietuvos oru, sustiprintų ryšį su Lietuvą“, – pasakojo olimpinio medalio laimėtoja.
Garsioje italų įmonėje „Diadora“, gaminančioje sportinę aprangą, šiuo metu dirbanti lietuvė bendradarbiavo su bendruomene ir kuriant Italijos lietuvių delegacijos uniformą. Žaidynėse Palangoje ji ne kartą buvo įvardinta kaip pati gražiausia, o Italijos lietuviai neofialiai pelnė stilingiausiųjų titulą.
„Po pirmo dalyvavimo Druskininkuose labai norėjome, kad mūsų bendruomenė turėtų savo uniformą, nes tai ir yra bendrystės kūrimas, todėl pateikėme projektą ŠMSM. Tikimės, kad uniforma toliau gyvuos“, – D. Martusevičiūtė.
Idėja sukurti Italijos lietuvių delagacijos sportinę uniformą bendruomenės vadovams kilo po Druskininuose vykusių žaidynių. Buvusi Veneto lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Martusevičiūtė pasakoja, kad dėl finansinės paramos buvo kreiptasi į Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kuri projektą pavirtino ir aprangai suteikė dalinę paramą.
„Kreipėmės į Dianą (Žiliūtę – aut. pastaba) dėl pasiūlymų aprangai po to, kai puikiai pavyko suderinti bendruomenės marškinėlių gamybą per 2023 m. suvažiavimą Paduvoje, skirtą Vilniaus 700 metų jubiliejui. Po pirmo dalyvavimo Druskininkuose labai norėjome, kad mūsų bendruomenė turėtų savo uniformą, nes tai ir yra bendrystės kūrimas, todėl pateikėme projektą ŠMSM. Tikimės, kad uniforma toliau gyvuos“, – džiaugėsi Italijos lietuvių bendruomenės valdybos narė D. Martusevičiūtė.
D. Žiliūtė pasakoja, kad sulaukusi bendruomenės prašymo, aprangą užsakė jau prieš metus, o rezultatas visus maloniai nustebino.
„Viskas prasidėjo nuo paprasčiausio skambučio. Manęs bendruomenės atstovai paklausė dar pernai, ar įmonama užsakyti prekes, kad 2025 m. būtų galima turėti uniformą. Buvau laimės kūdikis, nes tie sportiniai kostiumai buvo mūsų komercinėje kolekcijoje, taigi, viską nuėmiau nuo pardavimo rinkos, atidėjome į šoną, nes tada dar nežinojome, kiek ir kokių dydžių reikės.
Ieškojau produktų, kurie kuo labiau priartėtų prie lietuviškų spalvų, o sportinių batelių pasirinkimas buvo labiau estetinis ir padiktuotas patogumo. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad tie atsiliepimai, kuriuos gavome, buvo labai pozityvūs“, – delegacijos sportinės uniformos kūrimo procesą prisiminė „Diadora“ bendrovėje už renginius Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje atsakinga D. Žiliūtė.
Po ketverių metų Pasaulio lietuvių žaidynės vyks kitame Lietuvos mieste – Jonavoje. Italijos lietuvių delegacijos atstovai prisipažino, kad jų jau laukia, nes šios žaidynės yra ne tik puiki proga pasportuoti, bet ir prisiminti savo šaknis bei pajusti pasaulio lietuvių vienybę.
Šiemet žaidynių kulminacija tapo jaudinanti uždarymo ceremonija, kai iš skirtingų žemės rutulio kampelių atvykę pasaulio lietuviai, minėdami Lietuvos valstybės dieną, kartu nešė 250 metrų ilgio Lietuvos trispalvę iki Palangos tilto ir tradiciškai sugiedojo „Tautišką giesmę“.
Straipsnis parengtas pagal Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Lietuvos ir Italijos lietuvių bendruomenės reprezentacija Italijoje“
