Venecija – ne tik vienas iš lietuvių lankytinų miestų, kuriame smagu apsistoti kelioms dienoms ir pajusti itališką dvasią. Veneto regione taip pat yra susikūrusi ir aktyviai veikia jauna lietuvių bendruomenė. Ne vieną dešimtmetį čia gyvenantys tautiečiai pripažįsta, kad italų kalba ir kultūra nuostabios, tačiau savo namais jie tebevadina Lietuvą. TV žygio „Misija – Pasaulio Lietuva“ komandai Veneto lietuviai atskleidė, kokiais būdais jiems pavyksta išlaikyti glaudų ryšį su Lietuva.

LRT Plius TV žurnalas „Pasaulio Lietuva“

TV žygis per Italiją vyko prieš metus, kai pasaulio dar nekaustė koronaviruso pandemija. Tuomet Venecijos kanalas supavo daugybę turistinių gondolų, o miesto gatvelės buvo pripildytos žmonių bendravimo. Dabar Venecija kartu su visa Italija ir pasauliu stengiasi išeiti iš vienos didžiausių krizių.

Visgi, rodos, sunkumus čia gyvenantys tautiečiai atremia vieningai. Gegužės pradžioje Veneto lietuvių bendruomenė paminėjo dviejų metų sukaktuves. Jauna bendruomenė entuziastingai stengiasi megzti ryšius su Lietuva.

„Kai prieš keletą metų įsteigėme Veneto konsulatą Paduvoje, staiga išvydau naujų lietuvių veidų. Jie ir buvo būsimos lietuvių bendruomenės branduolys. Sykį, visi giedame šalies himną ir jaučiu gumulą gerklėje, pažvelgiu į žmonių akis – jos žiba. Giedant Lietuvos himną apima stiprios emocijos“, – pasakoja Veneto lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Martusevičiūtė.

Svetur įsikūrę tautiečiai kuria tokius pačius gyvenimus, kaip ir geografinėje Lietuvoje gyvenantys lietuviai. Augina vaikus, vos spėja suktis darbuose, stengiasi turiningai išnaudoti laisvalaikio minutes, tad kaip gyvenimo kasdienybėje dar įterpti lietuvių bendruomenės veiklą, kodėl tautiečiams taip norisi burtis draugėn?

„Mūsų yra daug ir mes turime sukaupę patirties. Ši patirtis mums naudinga, nes jau perėjome kelią. Dabar visa tai reikia perduoti kažkam kitam. Jeigu nesibursime, nebendrausime, viskas sugrįš atgal į žemę“, – tiki D. Martusevičiūtė.

Veneto bendruomenės nariai sutinka, kad tai, kiek šiame mieste bus justi Lietuvos, priklauso nuo jų aktyvumo, noro ir pajėgumų įgyvendinti idėjas. Tačiau gimtosios šalies dėmesys taip pat labai reikalingas.

„Būtų puiku, kad ypač tose valstybėse, kur gyvena nedaug lietuvių, sulauktume pagalbos palaikyti lietuvių mokyklėles, ryšius, kurie mūsų vaikus labiau priartintų prie Lietuvos. Šito trūksta. Galbūt Milane ar Romoje daroma kažkas daugiau, tačiau atstumas iki šių miestų mums nemenkas“, – sako bendruomenės narė Nerilė Januškaitė.

Gali pasirodyti, kad gyvenant Venecijoje nieko netrūksta – miesto gyventojai vaikšto gatvėmis, menančiomis tūkstančių metų istoriją, daugybę dienų per metus juos lepina saulė. Tačiau šioje pasaulio dalyje sutikti tautiečiai ne kartą pakartojo labai stipriai jaučiantys savo lietuviškas šaknis. Pavyzdžiui, Veneto lietuvių bendruomenės narė Roberta Dobrovolskytė prisimena, kad gimus vaikams jautė pareigą išmokyti juos kalbėti lietuviškai.

„Aš su vaikais kalbu lietuviškai, nors tai yra be galo sudėtinga, kadangi vyras italas ir šeimoje bendraujame itališkai. Tačiau mano vaikai užaugę su lietuvių kalba, jie moka būtent lietuviškas pasakas ir daineles“, – patirtimi dalijasi R. Dobrovolskytė.

Ar tokios tėvų pastangos atsiperka ir suaugę vaikai jaučia džiaugsmą bendrauti lietuvių kalba? Į šį klausimą atsakė Stefano Gnata, kuris yra „žmogus – kultūrų tiltas“. Italijoje gimęs ir gyvenantis lietuvės sūnus nuolat lankosi Lietuvoje – dėl darbo ar atostogauti. Bet labiausiai jis didžiuojasi, kad moka kalbėti lietuviškai.

„Kai lankiau mokyklą, mokytojai visada sakydavo, kad gerai, jog moku kalbėti lietuviškai, nes ateityje bus lengviau, galėsiu naudoti šią kalbą net ir savo darbe. Tada dar nesuprasdavau, ką tai reiškia. Tačiau, kai baigiau mokyklą, reikėjo galvoti, ką toliau daryti.

Įstojau į universitetą mokytis filmavimo, tačiau studijos nepatiko. Tada mama pasiūlė išvykti ir praktikuotis Lietuvoje pas vieną šios srities profesionalą. Mane priėmė, su tuo žmogumi susidraugavome, kartu dirbame“, – savo istorija dalijasi Stefano.

Gyvendami Italijoje lietuviai jaučia pašaukimą ne tik auklėti vaikus lietuviškai, bet ir pristatyti savo gimtąją šalį vietos gyventojams. D. Martusevičiūtė sako, kad išgirdusi klausimą, kas yra Lietuva, ji pirmiausia pagalvoja apie unikalų lietuvių ryšį su gamta, miškais, ežerais.

Anot bendruomenės pirmininkės, tokioje didelėje šalyje kaip Italija, kurioje gyvena milijonai žmonių ir supa nuolatinis triukšmas, sudėtinga susilieti su gamta, pabūti vienumoje su savo mintimis.

„Kadangi italams bendravimas yra visa ko pagrindas, jie kartais netgi neteisingai interpretuoja, jei žmogus tyli. Galvoja, gal jis supykęs. Ilgainiui pajunti, kad nuolatos esi tarp žmonių, turi atitikti jų kultūrinį mentalitetą, prisitaikyti. Su laiku tai ima varginti. Ypač tai pasijunta, kai sugrįžti namo, į Lietuvą. Atsidarai langą, o už jo – tylus pušynas. Tuomet labai gera“, – pasakoja D. Martusevičiūtė.

• 

• 

• 

Kai kuriems Venecijoje sutiktiems tautiečiams trūksta ne tik Lietuvos pievų, neapgyvendintų platumų, bet miela prisiminti ir lietuviškąją melancholiją.

„Kartais, kai Italijoje lyja, visi skundžiasi, o man būna taip gera. Jaučiuosi lyg būčiau namuose, Lietuvoje. Pasiilgau jūros, nes esu iš Klaipėdos. Taip pat pasiilgau lėtesnio gyvenimo tempo, lėtesnės kalbos. Bendravimo registras Lietuvoje taip pat yra ramesnis“, – pastebi N. Januškaitė.

Entuziastingi lietuviai – tokį Veneto lietuvių portretą išvydo TV žygio „Misija – Pasaulio Lietuva“ komanda. Save realizavusios asmenybės jaučia poreikį burtis į bendraminčių ratą, kuriame ne tik prisimenama kalba, tradicijos ir istorija, bet ir aktyviai dalijamasi šiuolaikinės Lietuvos pasiekimais, didžiuojamasi jos unikalumu.