Jie visą spalį graužia „Mirusiųjų kaulus“ – lietuvė apie makabriškus Vėlinių saldumynus Italijoje
Pasaulis turtingas įvairių Vėlinių tradicijų – moliūgai Amerikoje, šokiai ir spalvingos eisenos Meksikoje, žvakėmis suspindusios kapinės Lietuvoje. Tačiau greičiausiai nedaugelis yra girdėję apie saldų ir kiek makabrišką Italijos būdą prisiminti anapilin išėjusius artimuosius. Apie tai, kaip Italai mini Vėlines ir saldumynais vilioja dvasias, LRT.lt papasakoti sutiko ten jau daugelį metų gyvenanti lietuvė Ernesta Mažalskaitė.
Barbora Turauskaitė
Dalis tradicijų – panašios į lietuviškas
Pašnekovė tikina, kad dauguma tradicijų Italijoje yra panašios į lietuviškas – abi šalys yra katalikiškos ir minėjimas yra glaudžiai susijęs su tikėjimu.
„Visų Šventųjų diena ir Vėlinės Italijoje taip pat minimos lapkričio pradžioje. Per Vėlines čia, taip pat kaip Lietuvoje, prisimenami išėję anapus, einama į bažnyčią, klausomasi Mišių. Čia taip pat lankomos kapinės, tik Italijoje kapines nukloja puokštėmis chrizantemų, žvakučių jie neneša“, – pasakoja Ernesta.
Tačiau, pašnekovė pasakoja, kad per pastaruosius metus, kurie pasauliui buvo itin sunkūs, ji pastebėjo, jog Italai pradėjo ieškoti lengvumo, progos pabūti drauge ir atšvęsti gyvenimą. Vėlinės – ne išimtis.
„Jau dabar, kai išeinu pasivaikščioti, matau, kaip vis daugėja rudeniškai pasipuošusių kavinių ir gatvių, namų. Tai nebėra tokia, kaip anksčiau pamenu iš Lietuvos, rimties ir susikaupimo šventė. Ši diena tampa skirta švęsti gyvenimą apskritai“, – tvirtina lietuvė.
Saldumynų gerbėjams – kaulai, pirštai ir karstai
Italija – skaniausio maisto kraštas, tad šventė be skanumynų – ne šventė, – sako Ernesta.
„Kiekvienas regionas turi daugybę tiktai jam būdingų Vėlinių saldumynų, kurių jau nuo spalio pradžios galima nusipirkti ir skanauti.
Tai taip pat sujungia bendruomenes, nes šiuo laiku populiaru einant vakarienės pas draugus, gimines, atsinešti Vėlinių skanėstų, juos ragaujant prie bendro stalo prisiminti išėjusius artimuosius. Saldumynų būna pilna visur, kiekvienas restoranas būna paruošęs tai dienai skirtą meniu“, – pasakoja ji.
Tačiau priduria, kad lietuvis, išgirdęs makabriškus šių saldumynų pavadinimus, prarastų apetitą. „Pavyzdžiui, kur aš gyvenu – Lombardijoje – žmonės jau nuo spalio mėnesio graužia „Mirusiųjų kaulus“ (it. Ossa dei morti)“, – sako Ernesta.
„Mirusiųjų kaulai“ – sausainiai iš kartais sluoksniuotos, kartais paprastos tešlos, dažniausiai aplieti baltu cukraus glajumi. Anot lietuvės, traškumui sukurti kepinyje kartais galima aptikti ir riešutų, tačiau dažniausiai šie sausainiai gardinami cinamonu ir gvazdikėliais.
„O Sicilijoje, Palerme, dažnai smaguriaujama kitu Vėlinių desertu – „Apaštalo pirštais“ (it. Dita degli apostoli). Tai – burnoje tirpstantys blyneliai, susukti vamzdeliu ir dėl to primenantys pirštus, įdaryti rikotos sūriu.
Netoliese, Neapolyje, jau nuo senų laikų kepamas pyragas „Numirėlis“ (it. O’ Morticiello), kurio forma akivaizdžiai primena karstą. Atsipjovus riekę to šokoladinio karsto viduje rasite baltojo ir pieniško šokolado įdarą, pagardintą riešutais“, – toliau keistuosius Vėlinių desertus vardija tautietė.
Keistasis Apulijos desertas
Tačiau keisčiausiai, anot jos, ne vietiniams skamba Apulijos regione ruošiamas desertas. Kaip pasakoja pašnekovė, Italijos pietuose žmonės yra labiausiai šeimyniški ir gerbiantys tradicijas. Todėl susėdę prie bendro Vėlinių stalo, jie ragauja įvairius specialiai šiai dienai skirtus ir simbolines reikšmes turinčius valgius.
„Pavyzdžiui, iš tokių virtų grūdų, vadinamųjų „Mirusiųjų grūdais“ (it. Colva), jie daro mišinį, kurį pagardina įvairiais produktais, turinčiais simbolinę reikšmę. Raudoni granatų vaisių grūdeliai simbolizuoja išėjusių anapus akis, dedami riešutai simbolizuoja kaulus, nes yra traškūs, džiovinti vaisiai – užuomina į sielą, šokolado gabalėliai simbolizuoja kasdienius malonumus ir vaisingai nugyventą gyvenimą.
Visa tai yra užpilama raudonuoju karštu vynu, kuris simbolizuoja kraują. Tada visi dalinasi, kartu valgo šį saldumyną ir prisimena ne tik išėjusius anapus, bet ir vieni kitiems linki sveikatos, ilgo gyvenimo“, – atskleidžia Ernesta.
„Mirusiųjų duona“
Jei „Mirusiųjų kaulai“ ar „kruopos“ yra tradiciniai konkrečiuose Italijos regionuose, tai „Mirusiųjų duona“ (it. Pane dei morti) – pagrindinis Vėlinių patiekalas visoje Italijoje.
Lietuvė pasakoja, kad tikslaus paaiškinimo, kaip atsirado toks deserto pavadinimas, nėra. Tačiau spėjama, kad maždaug prieš 600 metų Lombardijoje vargingai gyvenantys žmonės eidavo nuo durų prie durų prašydami išmaldos – būtent „Mirusiųjų duonos“.
„Kodėl jie naudodavo būtent šį pavadinimą, pasakyti yra sunku, bet manoma, kad mirusiųjų duona buvo jau pasenusi, sužiedėjusi duona, nebetinkama valgyti. Todėl ją elgetoms ir atiduodavo.
Kadangi žmonės tokiu laikotarpiu, prieš Vėlines, dažnai būdavo dosnesni, tai kartu su sužiedėjusia duona vargšams dar duodavo riešutų, džiovintų vaisių. Grįžę į savo buveines jie gautą duoną, riešutus ir vaisius užpildavo vandeniu, suminkydavo ir iškepdavo saldžią duoną.
Be to, seniau tokią duoną draudė pardavinėti, nes ji būdavo pagaminta iš senos duonos ir jos kokybė buvo netinkama pardavinėti. Tačiau dabar, kadangi prekeiviai ją daro jau kitaip, ji ne tik parduodama, bet ir yra labai populiari“, – pasakojimą apie kraupiuosius Italijos saldumynų pavadinimus užbaigia Ernesta.
Kai tradicijos susipina
Paklausta, kaip Italijoje susipina šie du, atrodo, visiškai skirtingi minėjimo būdai, pašnekovė teigia, kad, matyt, kaip ir kitose šalyse, jaunimas labiau linkęs švęsti, smaguriauti ir džiaugtis, o vyresnioji karta išlaiko rimtį.
„Aišku, jaunimas labiau linkęs švęsti linksmai, nutolti nuo tos bauginančios mirties temos, tarsi uždengti tai linksmybėmis, – pasakoja Ernesta. – O senos kartos italai, jie labiau linkę prisiminti, galvoti apie netektis, aplankyti bažnyčią, kapines.
Tik man atrodo, kad po pastarųjų metų įvykių daugelis suprato, kad Dievas ir kiti šventieji negyvena tik bažnyčioje ir kapinėse, kad lygiai taip pat juos sėkmingai pagerbti galima ir iš namų. Todėl šios dvi tradicijos susipina vakarienėje su visa šeima, prie bendro stalo“, – pasakoja tautietė.
O jos mintys šią dieną, sako, net ir po daug metų svetur, krypsta į gimtinę.
„Dažnai galvoju apie Lietuvą, apie artimuosius, kurių jau esu netekusi. Pas mane visada tomis dienomis dega žvakutės ir plevenanti liepsnelė man liudija, kad ne tik aš prisimenu juos, bet ir jie pas mane atėjo ir aplankė“, – atskleidžia Ernesta.
Ir nors teigia Vėlines mininti labiau lietuviškai, Italijos tradicijų nenurašo – laužo „Mirusiųjų duoną“, graužia „Mirusiųjų kaulus“ ir pasisaldina gyvenimą. „Man atrodo, kad kramsnojant specialiai tai dienai skirtus saldumynus, liūdnos mintys lengviau nugula sieloje“, – sako ji.
