Kodėl trio iš Lietuvos privertė šnabždėtis Italijos publiką
Įsivaizduokite, kokia nustebusi lieka visko mačiusi italų publika, kai, atėjusi paklausyti trio iš Lietuvos su litvakų kompozitorių programa, staiga išgirsta George`o Gershwino „Summertime“ ar Benny Goodmano „Sing, Sing, Sing“.
Rasa Murauskaitė
Būtent tokį nuostabos nestokojantį šurmulį teko stebėti viešint pirmuose dviejuose Lietuvos ir Italijos kultūrinius ryšius puoselėjančio festivalio „Le strade d`Europa“ koncertuose Terame ir Romoje. Juose „Ars Lituanica Trio“ – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, violončelininkas Glebas Pyšniakas ir akordeonininkas Tadas Motiečius – pristatė savo programą „Svetimi namai“.
12 kartą rengiamas festivalis jo meno vadovės, klavesinininkės Nijolės Dorotėjos Beniušytės rūpesčiu Italijos publikai jau yra pristatęs daug Lietuvos muzikų – italai buvo supažindinti tiek su jaunosios kartos talentais, tiek su žymiais mūsų ansambliais, tarkime, Čiurlionio kvartetu ir kitais.
Tačiau reikia pripažinti, kad šiemet festivalis buvo bene sodriausias, mat Lietuvos atlikėjų trio per nepilnas dvi savaites surengė net aštuonis koncertus, aplankė nemenką dalį Italijos ir dar tapo pirmaisiais atlikėjais iš Lietuvos, pasirodžiusiais Romos filharmonijos vasaros koncertų sezone.
Visų šių meninių įspūdžių fone taip pat buvo inauguruotas ir naujasis Lietuvos Respublikos garbės konsulatas Teramo mieste – ten dvišalius kultūrinius mainus nuo šių metų pradžios puoselėja pianistas, kompozitorius, „I Solisti Aquilani“ orkestro meno vadovas Maurizio Cocciolito.
Grįžtant prie Italijoje pristatytos muzikinės programos reikėtų pasakyti, kad visi trys „Ars Lituanica Trio“ nariai Lietuvoje gerai žinomi muzikai, veikiantys ir kaip solistai, ir kaip įvairių ansamblių nariai.
D. Dėdinskaitę žinome kaip Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterę, G. Pyšniaką – kaip Čiurlionio kvarteto violončelininką, o T. Motiečių – kaip vieną ryškiausių šalies akordeonininkų.
Jų programa „Svetimi namai“ italų publikai atskleidė tą Lietuvos istorijos puslapį, kuris ir mums patiems dar ne iki galo pažintas. Tai litvakų kompozitorių – tiek gyvenusių ir kūrusių Lietuvoje, tiek tų, kurių ryšys su mūsų šalimi gana tolimas, bet intriguojantis – kūriniai.
Ši programa aprėpia daugiau, ne tik muziką – „Svetimi namai“ kalba apie plačią litvakų diasporą ir jos dalį, tapusią legendiniais menininkais, kartu primindama skaudžią Lietuvos žydų istoriją ir ištuštėjusius namus, kuriuose kadaise jie gyveno.
Ištuštėjusių namų motyvas muziką lydį ir vizualiai, mat kartu su muzikinėmis kompozicijomis pristatomos ir ukrainiečių dailininko Matvejaus Vaisbergo paveikslų ciklo tuo pačiu pavadinimu projekcijos.
Iš esmės, kiek per pirmąjį koncertą žiūrovams pasakojo pats Glebas, šis dailininko ciklas apskritai tapo įkvėpimu tokiai programai atsirasti. Vaisbergas, atvykęs į plenerą Šiauliuose, apsilankė Žagarėje, kadaise buvusioje tikru Lietuvos žydų centru, ir jį labai giliai palietė tai, kad tame nedideliame miestelyje žydų istoriją šiandien mena tik daug apleistų namų – jie ir persikėlė į dailininko paveikslus.
Taip sutapo, kad prieš pat pirmąjį „Ars Lituanica Trio“ koncertą teko perskaityti poeto ir eseisto Sergejaus Kanovičiaus tekstą, publikuotą LRT.lt portale, jo įžangos žodį, rašytojo pasakytą prieš diskusiją „Holokausto vertinimas ir mūsų moralės būklė“. Rašytojas kalbėjo apie vis dar labai mūsų problemišką Holokausto ir apskritai Lietuvos žydų istorijos supratimą ir vertinimą.
„Svetimi namai“ į sudėtingus moralės ar politikos klausimus nesivelia, tačiau istoriniu ir meniniu atžvilgiu kalba apie tai, ko ir patys dar gerai nežinome, nepažįstame.
Visgi smagu, kad „Svetimiems namams“ parinkti kūriniai istoriją pasakoja ne slegiančiai, ne perdėtai rimtai, ne taip, kaip stereotipiškai būtų galima tikėtis. Muzikalumo požiūriu tai labai efektinga programa, joje balansuojama tarp sudėtingesnės Anatolijaus Šenderovo kūrinių muzikinės kalbos ir gerai žinomų amerikietiškosios tradicijos melodijų.
Visgi minėtos A. Šenderovo kompozicijos – savotiškas „Svetimų namų“ konceptualusis centras. Šio kompozitoriaus „Dialogai“ smuikui ir violončelei, kuriais programa pradedama, iškart „suima už gerklės“ savo dramatišku, aitriu kalbėjimu. Kartu, net šiek tiek apgauna, priversdamas patikėti, kad visas koncertas bus kažkas labai dramatiško ir sudėtingo.
Savo ruožtu kitas Šenderovo kūrinys, „Giesmė ir šokis“, – išskirtinai efektingas, meistriškai jungiantis žydų muzikai būdingus garsinės kalbos bruožus, šiuolaikišką estetiką ir publiką įtraukiantį intensyvumą. Tikros emocinės sūpynės, vedančios iš sukauptos ramybės į nevaldomą šėlsmą, aistringą garsinį šokį, išeinantį už sąmonės ribų, ir grįžtančios į tą pačią giesmės sukauptį.
Visai nestebina, kad po koncertų iš publikos, kurioje būta ir muzikų profesionalų, teko girdėti, kad A. Šenderovo kūriniai, kurių anksčiau pažinti jiems nebuvo tekę, ypatingai įstrigo ir sužavėjo.
A. Šenderovo kūriniai, jų dvasinis sudėtingumas ir likusi programos dalis labai kontrastavo. Manuelio Ponces-Jaschos Heifetzo romantiškoji „Estrelita“, kurią taip subtiliai griežė Dalia Dėdinskaitė, lydima Tado Motiečiaus akordeono, ar jau minėti G. Gershwino ar B. Goodmano kūriniai, taip pat – Aarono Coplando, irgi turinčio ryšių su Lietuva, darbai, visai kitokios, „lengvesnės“ estetikos. Tačiau tai ir lemia tam tikrą stereotipų lūžį, mūsų muzikinę kultūrą pristato iš nepažintos ir, sakyčiau, labai netikėtos pusės.
Dramatiški, giliaminčiai gyvenimo permąstymai ir juos lydintis džiaugsmas – toks visoks ir yra gyvenimas, tokį jį ir atspindi „Svetimų namų“ programa. Tad Terame vykusio koncerto antroje dalyje nuskambėjusi Astoro Piazzolos kūrinių programa, kurios organizatoriai galbūt paprašė tam, kad publikai „būtų smagiau“, atrodė visiškai nebūtina ir gal net perteklinė.
Visgi dėmesį norėčiau atkreipti ne tik į konceptualųjį, kūrybinį Italijoje pristatytų koncertų turinį, bet ir aukštą atlikėjų kokybę. Italijos publika garsėja kaip gana konservatyvi ir neabejotinai išlepinta kokybės. Bet ko jiems nepasiūlysi, o ir klaidos nebūtinai bus lengvai atleistos. Todėl labai džiugu, kad nuoširdžiai galima pasidžiaugti „Ars Lituanica Trio“ atlikimo kokybe – tiklsumu, muzikalumu, išraiškingu instrumentų valdymu ir natūraliu ansambliškumu.
Kai atlikimas nekelia rūpesčio, neverčia nerimauti, net ir sudėtingomis temomis kalbėti, pristatyti publikai ką nors nepažinta, yra gerokai lengviau, o ir sulauktas atsakas – tiek pokoncertiniai „bravo“, tiek prie atlikėjų po koncertų vis ėję dėkoti žiūrovai rodo, kad jiems buvo įdomu ir kad apie Lietuvos kultūrą Italijoje bus žinoma dar šiek tiek daugiau.
O mūsų kultūros koncentratas Italijoje šiuo metu išties buvo didelis – be „Le strade d`Europa“ koncertų Romoje, vietinius žavėjo ir „Teatro Argentina“ kurį laiką užėmusi smėlėtoji „Saulė ir jūra“. Tad keliai ne tik į Romą, bet ir į visą Italiją, į kurią, kaip sakoma, neseniai sugrįžo futbolas, panašu, mūsų menininkams tampa vis atviresni.
