Su Lietuvos ambasadoriumi Italijoje Ričardu Šlepavičiumi LRT.lt kalbėjosi šventišką jam dieną, kai suėjo lygiai 27-eri metai nuo jo darbo diplomatinėje tarnyboje pradžios. Su LRT.lt bendraudamas šios istorijos herojus sako, jog ir šiandien lygiai taip pat yra pasiruošęs netikėtumams, nori mokytis ir mėgsta savo darbą tarsi karjeros pradžioje. 

Karolina Marcinkevičiūtė
LRT.lt

Šis straipsnis, publikuotas portale LRT.lt, yra ciklo „Nematoma diplomatų pusė“ dalis – LRT.lt domisi Lietuvos diplomatų darbu ir gyvenimu svetur.

Ambasadorius – mozaikos dalis

Naujienų portalo LRT.lt pašnekovas teigia, kad 1993-iaisiais, kai jis atėjo į diplomatinę tarnybą, viskas buvo tik kuriama. Tačiau dabar paklaustas, kokią klaidą paprastai daro jauni žmonės, kurie renkasi tokį darbą, ambasadorius žino tikslų atsakymą. „Jie net neįsivaizduoja, kad čia esi didelės mozaikos detalė. Vos tik atėję jauni žmonės tikisi, kad bus ministrais ir bus svarbiausi, tačiau tiesa ta, kad visi, kurie dirbame šioje tarnyboje, esame komanda. Tai tik komandinis darbas. Kitaip tariant, 500 individualistų turi žaisti komandinį žaidimą. Turi mokėti prisitaikyti, keisti šalis ir mokytis. Tai nėra lengva, bet mane tai veža“, – sakė jis.

Savybes, kurių reikia dirbant komandoje, Italijoje ir Maltoje Lietuvai atstovaujanti ambasados komanda įrodė ir pandemijos metu, kai būtent Italijai buvo suduotas bene stipriausias smūgis visoje Europoje. Sparčiai didėjant statistikos skaičiams, ilgėjo ir darbo valandos, daugėjo ir besikreipiančiųjų dėl pagalbos.

Dabar tiek Italijos gyventojai, tiek ir pati ambasada stengiasi grįžti į kiek įmanoma įprastesnį gyvenimo ritmą.

„Situacija turbūt nėra idealiai gera. Tokia ji nėra niekur, bet dabar ji valdoma. Tiek užsikrėtimo, tiek mirčių atvejų sparčiai mažėja, bet čia, kaip ir visame pasaulyje, kol nėra vakcinos nuo COVID-19, negalime būti 100 proc. garantuoti. Tačiau daugelyje regionų net nėra užsikrėtimų visiškai arba yra tik lokalūs židiniai. Tiesa, didžioji dalis užsikrėtimų vis dar yra Lombardijoje, bet tai vis dar nėra tie skaičiai, kurie būtų vėl gąsdinantys.

Lietuvos Vyriausybė labai aiškiai įvardijo, iš kokių šalių piliečius jau galima įsileisti. Italija nebekelia pagrįstos baimės“, – kalbėjo R. Šlepavičius.

Dabar, kai Europos šalys atidaro savo sienas, o turistai nedrąsiai rengiasi vasaros atostogų svetur, kalbama, kad grėsminga situacija Italijoje koronaviruso pradžioje pakenks visam šalies įvaizdžiui. Neva ilgai žiniasklaidoje židiniu vadinta šalis atbaidys norėjusius čia poilsiauti žmones.

Lietuvos diplomato teigimu, tai yra psichologinis momentas, kuris veikia visus. Juk būtent italams teko kurti kovos su COVID-19 būdus ir ieškoti galimybių kovoti su virusu. Vėliau šiuos jų pritaikytus metodus perėmė ir kitos šalys.

„Žinoma, Italija pačioje pradžioje buvo minima labai garsiai, todėl nerimas ir tokia baimė yra. Tai natūralus dalykas, bet pasakyti, kad šiandien Italijoje yra labiau rizikinga nei kurioje nors kitoje Europos šalyje, iš mano pusės būtų neatsakinga. Kur bekeliautumėte, visame pasaulyje turite laikytis tų pačių atsargumo priemonių. Reikėtų atidžiai pasidomėti, kokia situacija.

Dabar Italijoje galima laisvai judėti po visą šalį. Tai kol kas nesukėlė kažkokių naujų bangų, kurias reikėtų stabdyti. Reikėtų išlikti budriems, nepaisant to, kur dabar esate“, – pabrėžė LRT.lt pašnekovas.

„Virusas palietė kiekvieną“

Tiek nuolat gyvenantieji Italijoje, tiek kovo pradžioje čia keliavę tautiečiai susidūrė su koronavirusu, jis ilgam buvo sustingdęs gyvenimą šioje šalyje. Ambasadorius sako, kad tai palietė kiekvieną.

Nuolat čia gyvenantys lietuvių bendruomenės nariai turėjo laikytis tokių pat taisyklių, kokių laikėsi ir iki šiol laikosi kiti šalies gyventojai, o keliautojams teko padėti sugrįžti į tėvynę. Kai kurios jų istorijos priminė tikrą veiksmo filmą, kurio scenarijus kuriamas čia ir dabar, o aplinkybės keitėsi, atrodo, kiekvieną valandą.

„Karantinas Italijoje truko ilgiau nei bet kur kitur Europoje. Tai sukėlė daug nežinomybės dėl darbų, ateities ir ekonomikos. Kiekvieno žmogaus istorija kitokia, bet paliesti buvo visi. Turbūt 99 proc. nuolat čia gyvenančių lietuvių liko šalyje“, – pasakojo ambasadorius.

O štai daugelis keliautojų, sportininkų ar studentų, studijavusių čia pagal mainų programas, grįžo nieko nelaukę. Žmonių, kuriems tuo metu pasiekti tėvynę iš Italijos ir Maltos padėjo ambasados darbuotojai, buvo apie 200. Kiti sugrįžo ir savarankiškai. Džiugu, kad nė vienas lietuvis koronavirusu nesusirgo.

„Sunkiausia buvo padėti atokiose vietovėse įstrigusiems žmonėms. Italijoje judėjimas buvo ribojamas ir vyresnio amžiaus žmonėms, tie, kas nekalba užsienio kalbomis, baiminosi skristi per Frankfurtą ar Londoną. Likti be užsienio kalbų žinių ir pinigų svetur bijojo ne vienas. Ambasados darbuotojai tokiu atveju rasdavo žmones, kurie lydėdavo, padėdavo pasiekti tėvynę. Nemažai problemų sukėlė ir pandemijos pradžioje pasibaigęs dokumentų galiojimas.

Nuolatos reikėjo sekti ne tik situaciją Italijoje, bet ir tranzitinėse šalyse bei Lietuvoje. Bent keletą pirmųjų savaičių ambasadoje dirbanti komanda dirbo po 16–18 valandų per parą. „Nueini paryčiais miegoti, atsikeli ir eini vėl dirbti. Buvo daug panikos ir svarbu buvo žmones nuraminti, padėti“, – taip tuo metu įsivyravusį darbo režimą apibūdino LRT.lt pašnekovas.

Jis prisiminė ir kiek sudėtingesnį atvejį, kai šių metų pradžioje Maltoje moteris buvo patekusi į eismo įvykį ir jai buvo pažeistas stuburas. Laukė paskutinis reisas ir nebuvo aišku, ar ji galės vykti.

Lietuvos atstovybėje pavyko rasti vienintelį tokiu atveju galėjusį konsultuoti gydytoją ir sutarti dėl išankstinės konsultacijos nieko nelaukiant. Įvertinęs pacientės būklę Maltoje dirbantis medikas leido jai keliauti. Tačiau į šalį jau buvo atskridusios jos mama ir sesuo, todėl iškilo klausimų ir dėl jų karantino. Galiausiai istorija baigėsi sėkmingai ir lietuvė pasiekė šalį, o vėliau greitosios pagalbos automobiliu iš Vilniaus buvo nuvežta į Kauną.

„Italas“ – tik užsienyje

Prakalbus apie čia veikiančias lietuvių bendruomenes, R. Šlepavičius prasitarė, jog daugelis bendruomenės narių yra moterys. Kai kurios jų čia liko po studijų ir pradėjusios dirbti nuolatinius darbus įsikūrė, o kitos sukūrė šeimas. Vis dėlto dažniausiai į šią šalį atvyksta meilės emigrantai, jie čia kuria mišrias šeimas.

Kaip pasakojo Lietuvos atstovas, lietuviai puikiai prisitaiko ir vietos bendruomenėse, yra išsilavinę, aktyvūs ir nuolatos palaiko ryšį tarpusavyje.

Pats R. Šlepavičius Italijoje dirba jau trejus metus ir nors dar nėra visiškai aišku, kada jo lauks kita rotacija, paprastai ambasadorius valstybės vadovo yra skiriamas ne daugiau nei 5 metams.

Per čia jau praleistus metus diplomatas puikiai išmoko keletą esminių taisyklių bei itališkojo mentaliteto subtilybių. Pavyzdžiui, žodis „italas“ yra tinkamas, kai su žmogumi iš Italijos kalbamasi užsienyje.

Italijoje jis yra toskanietis, sicilietis, lombardas, umbras, neapolietis ar kito regiono gyventojas. Čia labai stiprus regionų identitetas. Tai apibrėžia ir kultūrinius, ir kulinarinius, ir kalbinius skirtumus.

„Jie turi itin stiprias savo kilmės šaknis. Man tai – didžiulis grožis, kuriuo nenustoju žavėtis. Šį pasididžiavimą savo tapatybe, kultūra, valstybe norėčiau perkelti ir į Lietuvą. Italai visa tai stengiasi išsaugoti. Tapatybės skirtumai yra ir tai, kas vienija visus šiuos žmones.

Svarbu, kad čia besididžiuodami savo kraštu, tradicijomis jie neneigia kitų. Visa tai vyksta labai pozityviai. Kaskart grožiuosi šia vertybe. Jie itin bendraujantys ir atviri. Net jei nekalbi idealia italų kalba, jie visada įvertins pastangas ir džiaugsis“, – pasakojo ambasadorius.

Lietuva taip pat turi dalykų, kuriais gali pelnytai didžiuotis ir kurie sužavi čia apsilankiusius italus. Pasak pašnekovo, šiandien Lietuva yra kitokia nei buvo prieš 30 metų. „Be abejonės, buvo ir pakilimų, ir duobių bei praradimų. Galime įsivertinti plačiau ir turėdami patirties daugiau matome, suprantame. Objektyviai galime matyti savo stipriąsias ir silpnąsias vietas bei savo vietą pasaulyje. Galime teisėtai didžiuotis savo paveldu.

Skirtumai yra tikrasis grožis. Nėra kitokio neigimo, o kartu didžiuojamasi tuo, kas esi“, – įsitikinęs jis.

Sunkiausia užduotis teko šeimai

Turėdamas didelę darbo patirtį skirtingose šalyse diplomatas sako, kad nors šis darbas turi ir panašumų, kiekviena šalis skiriasi, tad ir diplomatinė tarnyba joje verčia ieškoti naujų sprendimo būdų.

„Darbas mylimas ir gražus, nes suteikia daug galimybių nestagnuoti. Žinoma, eidamas į darbą esi susiplanavęs, bet niekada nežinai, kaip ta diena baigsis. Turi visada būti susikoncentravęs.

Pats turi sukurti tą pokytį santykiuose su valstybe ar tarp žmonių. Vėlgi, jei gali bent vienam žmogui padėti grįžti į Lietuvą ar įmonei rasti partnerius, tai yra tikras džiaugsmas. Jei gali padėti sukurti kažką tokio, kas suteikia pridėtinę vertę ar džiaugsmą, tai yra tam tikra darbo paskirtis, o kartu ir varomoji jėga.

Tai tam tikra tarnystė savo tautai, valstybei ir žmonėms. Gal skamba ir iškiliai, bet tai prasideda nuo kasdienių dalykų. Matau valstybės tarnybą, kuri tarnauja žmonėms“, – sakė Lietuvos ambasadorius.

Jis neslepia, kad dirbant mėgstamą darbą svarbus ir šeimos palaikymas. Tris vaikus turintys Šlepavičiai išlaikė išbandymą rotacijomis ir skirtingomis kultūromis. Pašnekovas pasakojo, kad tik pirmas jų sūnus yra gimęs Lietuvoje, o po beveik dvejų metų šeima jau išvyko svetur. Antras sūnus gimė Kaliningrade, o dukra – Turkijoje.

„Vaikai pakeičia po 5–7 mokyklas skirtingose šalyse. Puikiai suprantu, ką tai reiškia. Nėra senų ar suolo draugų. Net ir Lietuvoje dažnai pakeisti mokyklą tampa trauma, o čia jų dar daugiau ir tam reikia ruoštis. Žinoma, jie dar labiau prisitaikę ir kosmopolitiški. Mūsų, kaip tėvų, užduotis suderinti kosmopolitiškumą su tautiškumu.

Grįžimas į Lietuvą taip pat kaskart tampa stresu visai šeimai. Sutuoktiniai aukoja savo gyvenimą dėl sutuoktinio, šeimos. Jie negali daryti savo karjeros, grįžus į Lietuvą tampa sudėtinga įsidarbinti, o socialinės garantijos labai mažos. Jie tampa priklausomi nuo sutuoktinių diplomatų. Kartais žmonės skiriasi, nors tai nesmagus dalykas, bet tai vyksta“, – pasakoja jis.

Vis dėlto sunkioji šios tarnybos dalis yra tai, kad visai šeimai tenka prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio gyvenimo tempo bei išlaikyti tautiškumą. „Patriotu gali būti bet kur, nepaisant to, ar gyveni mano gimtojoje Plungėje, ar, pavyzdžiui, Londone“, – baigdamas pokalbį pridūrė ciklo herojus.