Kuriozų ir ypatingos misijos paženklinta drožėjo E. Akulausko kelionė į Italiją
Unikalios tradicinės lietuviškos verpstės ir charizmatiškasis jų drožėjas Edmundas Akulauskas, nepaisant pandemijos, apkeliavo net tris Italijos miestus – Turiną, Romą ir Florenciją. Tautodailininko kelionė į Italiją šiuo sudėtingu laikotarpiu buvo pilna kuriozų, tačiau dirbtuvės įvyko, o senojo drožybos amato paslaptys prikaustė ne tik į jas susirinkusių lietuvaičių, bet ir italų dėmesį. Taip, su ypatinga lietuviška aura, Italijos lituanistinės mokyklėlės pradėjo naujus mokslo metus, kurie bus tikrai išskirtiniai. Suvienijus pajėgas, visi Italijos lietuvių vaikai pirmą kartą turės galimybę kartu virtualiai mokytis lietuvių kalbos.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Charizmatiškasis tautodailininkas, drožėjas Edmundas Akulauskas į Italiją atvežė nykstantį senąjį drožybos meną. Į lagaminus susikrovęs savo drožybos įrankius ir tradiciniais simboliais išpuoštas verpstes, į kurias suguldyta tiek daug paslapčių, jis kartu vežė ir žinią, kad suprasti dabartį žmogus gali tik pažinęs tradicinį meną ir istoriją.
E. Akulauskas taip norėjo aplankyti Italijos lietuvių vaikus, kad šio noro neužgesino nei žinia, kad grįžus teks dviem savaitėms izoliuotis, nei tokie kuriozai, kaip tris kartus atšaukti lėktuvų skrydžiai. Projekto vadovė, Turino lietuvių bendruomenės pirmininkė Aurelija Orlova portalui ITLIETUVIAI.IT atskleidė, kad buvo momentų, kai tautodalininko vizitas tikrai kabojo ant plauko. Dirbtuves net svarstyta surengti virtualiai, tačiau tautodailininkas buvo pasiryžęs atskristi net ir sudėtingiausiu momentu.
„Iki paskutinės minutės nežinojome, ar dirbtuvės su E. Akulausku įvyks gyvai. Tautodailininko skrydžiai atgal į Lietuvą buvo atšaukti net tris kartus. Pradžioje buvo numatyta, kad tautodailininkas, apsilankęs paskutiniame suplanuotame taške pas Romos lituanistinės mokyklos „Bitutė“ vaikus, išskris atgal į Lietuvą. Tačiau dar rugpjūčio pabaigoje visus skrydžius iš Romos panaikino. Pakeitus išskridimo miestą į Milaną, skrydžius atšaukė dar 2 kartus. Paskutinis atšaukimas buvo dieną prieš tautodailininkui atvykstant. Tą dieną atsimenu puikiai.
Į skrydžių paiešką, tiesioginių ar su persėdimais, įsijungė visa Pjemonto bendruomenė. Įprastai esu labai rami, tačiau tokioje situacijoje buvau atsakinga už kitą žmogų, labai nerimavau. Svarsčiau, kas bus, jei atvykus į Italiją, atšauks ir paskutinę galimybę grįžti į gimtinę. Tačiau Akulauskų šeimos ramybė buvo neapsakomai stebinanti. Menininkas, suprasdamas riziką, į kelionę tiesiog pasiėmė didesnę įrankių dėžutę, jei kartais tektų ilgėliau pasilikti. Šmaikštavo, kad bus galimybė aplankyti ir kitus vaikus, bei surengti parodas. Net jei jau visi trys renginiai įvykę, dabar, bepasakojant šią istoriją, vis dar nerimauju. Skrydis atgal numatytas penktadienį. Būsiu rami tik tuomet, kai žinosiu, kad E. Akulauskas sėkmingai grįžo namo“, – pasakojo A. Orlova.
Tačiau, nepaisant visko, dirbtuvės, kurias dalinai finansavo Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, įvyko. Tautodailininkas sėkmingai aplankė visus tris planuotus miestus – Turiną, Romą ir Florenciją. Jo puoselėjamo senojo drožybos meno paslapčių mokėsi ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Atidžiai meistro įžvalgų klausėsi ir lietuviška tautodaile susidomėję italai.
„Dar nepasibaigus dirbtuvėms, vaikai išklausinėjo menininko, kur Lietuvoje įsigyti darbo įrankių ir medžiagų, kad galėtų toliau drožinėti. Kas žino, gal užaugs dar vienas senojo drožybos meno tautodailininkas“, – A. Orlova.
„Pjemonto dirbtuvėse visi buvo tiek įsijautę į veiklą, kad net praleido pietus. Turiu pabrėžti, kad italams pietūs yra šventas dalykas. Prie paruošto vaišių stalo jie sustodavo tik akimirkai užkąsti, – pasakojo Pjemonto bendruomenės primininkė. – Tautodailininkas su pasimėgavimu mokė tiek didelius, tiek mažus. Kai kuriuos vaikučius, sakė, ims į mokinius. Dar nepasibaigus dirbtuvėms, vaikai išklausinėjo menininko, kur Lietuvoje įsigyti darbo įrankių ir medžiagų, kad galėtų ateityje toliau drožinėti. Kas žino, gal užaugs dar vienas senojo drožybos meno tautodailininkas.“
Toskanos lietuvių bendruomenės valdybos narė, dailininkė Viktorija Skafaru pabrėžė, kad gyvas kontaktas su meistrais, senųjų amatų žinovais, yra itin svarbus. Nes būtent jis prisideda prie to, kad tradicijos netaptų tik sustingusiomis muziejinėmis. Pasak V. Skafaru, kiekvienas iš mūsų į tautodailę galim įpinti savų kodų, jei išmanome jos simbolių reikšmes.
„Mes turime kviestis tokius meistrus kaip E. Akulauskas, kad jie dalintųsi savo žiniomis, sukauptomis per ilgą kūrybinį kelią. Tai yra tai, kas mus saugo ne tik kaip tautą, bet ir kaip asmenybes, kaip sutvėrimus, kurie užaugo tam tikroje aplinkoje. Mes turime tas žinias giliai kraujyje, tik gal esame pamiršę“, – V. Skafaru.
„Yra tokie nuostabūs žmonės, kaip drožėjas E. Akulauskas, mūsų amatininkai, kurie tarsi kokie žyniai yra ne tik mus su praeitimi jungiantys tiltai, bet ir geba per tą jungtį perduoti mums prosenių tikėjimą ne religine, bet pasaulio savivokos prasme. Labai svarbu, kad šie gyvieji meistrai prisideda prie tradicinių amatų evoliucijos tam, kad tai netaptų sustingusia laike muziejine relikvija, kad ta tradicija būtų gyva.
Kada tradicija yra gyva? Kai tuos ženklus, atėjusius iš praeities, pini į savo naują kodą, suteiki naujų prasmių ir interpretuoji. Todėl mes turime kviestis tokius meistrus kaip E. Akulauskas, kad jie dalintųsi savo žiniomis, sukauptomis per ilgą kūrybinį kelią. Tai yra tai, kas mus saugo ne tik kaip tautą, bet ir paprasčiausiai kaip asmenybes, kaip sutvėrimus, kurie užaugo tam tikroje aplinkoje. Mes turime tas žinias giliai kraujyje, tik gal esame pamiršę“, – portalui ITLIETUVIAI.IT apie tradicijų pažinimo reikšmę kalbėjo V. Skafaru.
Toskanoje gyvenanti dailininkė pabrėžė, kad išminties iš senovės kodų gali pasisemti ne tik lietuviai, bet ir kitos, jų taip kruopščiai neišsaugojusios, tautos. Galbūt todėl drožėjo pamokos buvo tokios įdomios ir italams. Globaliame pasaulyje tradicinių simbolių pažinimas ir puoselėjimas gali padėti tapti išskirtiniais, nesusilieti į bendrą vandenyną.
„Mes apsikabiname visokių egzotinių kultūrų taslismanais, bet pasižiūrėję į mūsų verpstę ar prieverpstę, jeigu ją mokame perskaityti, mes randame tą patį kodą. Tai mums tampa tokiu pačiu amuletu, primenančiu, kad pasaulis turi savo tvarką. Gali padėti kasdienybėje, pakylėti ūpą ir harmoningiau nuteikti. Nereikia niekur toli ieškoti, viskas yra čia pat. Mūsų užduotis yra to neprarasti ir nesusilieti visiškai tame pasaulio vandenyne“, – pabrėžė V. Skafaru.
Drožybos amatą išbandę Italijos lietuvių vaikai netrukus kibs ir į kitus mokslus. Pirmą kartą jie tai galės daryti kartu, nesvarbu kuriame Italijos didmiestyje ar kaimelyje gyvena. Pamokos vyks virtualiai, trims lietuviškoms mokyklėlėms Turine, Romoje ir Florencijoje nutarus suvienyti pajėgas pandemijos akivaizdoje.
„Šie mokslo metai kėlė daug iššūkių dėl pandemijos, nes dauguma mokyklėlių nebegali susitikti fiziškai, nebeturi patalpų. Bet nėra padėties be išeitis. Vienijantis drožybos meno projektas davė mintį šių trijų miestų lituanistinių mokyklėlių vadovams sukurti virtualią mokyklą. Kad vaikai vis tiek turėtų galimybę mokytis lietuvių kalbos.
Kai pradėjome registraciją, negalvojome, kad bus tiek daug norinčių. Pradėjo plūsti laiškai iš įvairiausių regionų, iš mažų miestelių. Mus tai ir nustebino, ir nudžiugino, nes supratome, kad poreikis yra didelis. Kai pamatėme, kiek yra registracijų, turėjome kviesti mokytojus iš kitų regionų. Todėl turėsime ir mokytoją iš Veneto regiono, kur mokyklėlė dar tik kuriasi, ateis į pagalbą dvi mokytojos iš pietų Italijos. Tai tikrai unikalus projektas, kuris, manome, duos puikių vaisių, padės vaikams dar labiau prisirišti prie lietuvių kalbos, nes kalba yra neatsiejama tapatybės dalis“, – apie naujų mokslų metų iššūkius portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio.
Šiuo metu sudarinėjami virtualios lituanistinės mokyklos pamokų tvarkaraščiai. Prie jos prisijungę įvaičių sričių mokytojai Italijos lietuvių vaikus mokys lietuvių kalbos, geografijos, istorijos, muzikos ir tradicijų pažinimo. Romoje planuojamos ir gyvos ekskursijos lietuvių kalba. Pirmoji jų jau įvyko – vaikai ir jų tėvai kartu lankė Amžinojo miesto simbolį Koliziejų.
