„​​Tai – Asmenybė iš didžiosios raidės. Ji, būdama kilminga italė, ištekėjo už tuomet turbūt niekam nežinomos valstybės piliečio ir Lietuva jai tapo ir jos tapatybės dalimi“, – apie šių metų liepos pabaigoje mus palikusią restauruotoją, diplomato Kazio Lozoraičio žmoną Giovanną Pignatelli-Lozoraitis sako Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius. Su šia išskirtine asmenybe artimai bendravusi dailės istorikė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja apie tuomet dėl nepriklausomybės aktyviai kovojusios šalies atstovą, o kartu ir Lietuvą, pamilusios italės nuopelnus, išskirtinį charakterį, meilę žmonėms, Romai, profesijai ir gyvenimui.

Greta Talat-Kelpšaitė
ITLIETUVIAI.IT

Giovanna Pignatelli-Lozoraitis gimė 1930 metų rugsėjį kilmingoje šeimoje, kurios pavardė garsėja nuo viduramžių. Iš šios giminės kilęs net popiežius Inocentas XII, kurio garbei Romoje pavadinta jo nurodymu nutiesta gatvė Via Appia Pignatelli. Anksti tėvų netekusi Giovanna turėjo ieškoti praktiškos specialybės. Susižavėjimas tapyba pastūmėjo ją pasirinkti restauravimą. Su artima kolege ji įsteigė savo studiją, kurioje dirbo iki pat gyvenimo pabaigos.

Ištekėjusi už nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio, kuris atkūrus nepriklausomybę paskirtas pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi prie Šv. Sosto, ji ženkliai prisidėjo ne tik prie jo profesinės sėkmės, bet ir Lietuvos garsinimo Italijoje bei pasaulyje. Už reikšmingus darbus Lietuvos labui 2017 metais G. Pignatelli-Lozoraitis apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 

Pažintis su Lozoraičių šeima

Kaip pasakoja prof. Giedrė Jankevičiūtė, pirmoji jos pažintis su Lozoraičių šeima įvyko 1991 metais vasarą, kai į Vilnių atvyko Kazio ir Giovannos dukra Daina Lozoraitis, tuo metu rinkusi medžiagą savo diplominiam darbui apie partizaninį karą Lietuvoje. Pasak dailės istorikės, jas supažindino bendra bičiulė, paprašiusi paieškoti buto, kuriame Daina galėtų apsistoti būdama Lietuvoje. Butas buvo greitai surastas, o Daina ir Giedrė netrukus artimai susidraugavo. 

• 

Vėliau prof. Jankevičiūtė susipažino ir su Dainos tėvais – Kaziu ir Giovanna Lozoraičiais. Paklausta, kokį įspūdį paliko Giovanna, dailės istorikė neslėpė – ryšys užsimezgė greitai. Jį sustiprino profesinis Giedrės smalsumas ir restauruotoja dirbusios Giovannos noras dalintis sukauptomis žiniomis.

„Savo specialybę Giovanna nepaprastai mylėjo ir labai norėjo dalintis sukauptomis žiniomis, savo patirtimi su visais, kurie tuo domisi“, – G. Jankevičiūtė.

„Pirmas įspūdis buvo toks, kokį visiems mums jaunystėje palieka draugų tėvai: vyresni žmonės, kita karta, kitas gyvenimo būdas. Tačiau bendraujant su Giovanna ir Kaziu tas atstumas labai greitai sumažėjo ir mes susidraugavome. Su Giovanna mus suartino ir mūsų profesiniai interesai bei patirtis: aš dailės istorikė, ji restauruotoja, tad bendrų temų niekada nepritrūkdavome. Kalbėjomės, žinoma, ne vien apie meną ir restauravimą, tačiau aš iš tiesų turėjau Giovannai daugybę klausimų iš jos profesinės srities, nes sovietmečiu Lietuvoje restauratorių darbas buvo labai mistifikuotas. Man knietėte knietėjo sužinoti, o kas gi iš tiesų slypi po ta paslapties skraiste, tad stengiausi pasinaudoti atsiradusia proga. 

Savo specialybę Giovanna nepaprastai mylėjo ir labai norėjo dalintis sukauptomis žiniomis, savo patirtimi su visais, kurie tuo domisi. Ji ne tik pakvietė mane ateiti į savo studiją, paaiškino, ką veikia, bet ir pasiūlė daugelį dalykų pabandyti pačiai. Dirbdavau pagalbinius darbus prižiūrima Giovannos, ilgainiui išmokau ir kai ką atlikti savarankiškai. Ta patirtis man praverčia praktiškai ir yra asmeniškai labai naudinga. Pavyzdžiui, sugebu išvalyti ir išplauti per laiką susidėvėjusį popierių – grafikos atspaudus, knygas. Žinau, kaip jį išbalinti, dezinfekuoti, turiu tam reikalui iš Giovannos gautus įrankius, na ir, svarbiausia, – jos suteiktus įgūdžius ir supratimą.

Restauravimas yra amatas, kuriame labai daug reiškia gyvas mokytojo pavyzdys. Nepakanka vien pasiskaityti, ką reikia daryti, kokias operacijas atlikti, kad galėtumei savarankiškai imtis darbo. Giovanna buvo mano mokytoja, kuri patarė, stebėjo mano pirmuosius žingsnius, juos taisė. Tačiau Giovanną vadinčiau savo mokytoja ne tik restauravimo, bet ir daugelyje kitų sričių“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT prisipažįsta prof. G. Jankevičiūtė. 

• 

Ne paslaptis, kad restauruotojos profesija užėmė didelę Giovannos Pignatelli-Lozoraitis gyvenimo dalį. Dirbo ji ir tuomet, kai sveikata ėmė prastėti. 

„Ji iki vasario pabaigos dar pati vairuodavo automobilį ir kasdien atvažiuodavo į studiją. Po to, prastėjant savijautai, lankydavosi darbo vietoje rečiau. Kurį laiką į studiją ją nuveždavo kiti – Daina, kolegės, kartais paimdavo taksi, o kai sveikata nebeleido išvykti iš namų, kolegės jai atvežė keletą darbų į namus, kad geriau pasijutusi ji galėtų tęsti tai, ką buvo pradėjusi studijoje. Darbas ją ramino, džiugino, teikė gyvenimui prasmės“, – prisimena Giovannos bičiulė.

Iš pokalbių gimusi knyga

Kaip pasakoja prof. Jankevičiūtė, lankydamas Giovannos restauravimo studijoje ji skyrė laiką ne tik meno kūrinių atkūrimo reikalams ir problemoms. Užsimegzdavo įdomūs pokalbiai apie Romą, Italiją, italus, istoriją ir dabartį tiek su Giovanna, tiek su jos kolegėmis, tiek su restauruotojų užsakovais, kurie įsitraukę į pašnekesį čia mielai praleisdavo net ir ne vieną valandą. Iš šių, daug žinių talpinančių pokalbių, gimė bendra Giedrės ir Giovannos knygą „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“, kurią 2004 metais išleido dabar jau nebeegzistuojanti leidykla „Aidai“.

„Atvykusi į Romą daug skaičiau apie šį miestą, bet vis viena kai kas man liko neaišku, todėl klausinėjau Giovannos, jos draugių apie man ramybės neduodančius dalykus. Prasidėdavo begaliniai nepaprastai įdomūs pasakojimai, perpinti asmeniniais įspūdžiais, vertinimais, prisiminimais. Pagalvojau, kad neturiu teisės to pasilaikyti vien sau. Taip gimė mintis apie knygą.

• 

• 

Giovanna mielai leidosi į šį nuotykį. Sumanymas gimė dar praėjusiame šimtmetyje, bet mūsų knyga pasirodė tik 2004-aisiais. Užtruko bent keletą metų, kol parašiau tekstą, kol viską suderinom, parinkom iliustracijas. Juk tai buvo mano laisvalaikio užsiėmimas, tuo pačiu metu turėjau atlikti nemažai kitų darbų.

Knyga didelė, kupina faktografijos, ją nėra paprasta skaityti, tad gerokai nustebau, kad ji sulaukė tokio plataus atgarsio ir dėmesio. Žmonės iki šiol klausinėja, kur gauti mūsų „Pasivaikščiojimus“, bet tiražai, kurių buvo keli, jau seniai išsibaigę. Manau, kad prie tokio knygos populiarumo neabejotinai prisidėjo ribotos to meto informacijos sklaidos galimybės. Internetas neprieinamas, pigūs skrydžiai neegzistavo, kelionės buvo vargingos, Italiją pažįstančių gidų trūko, leidiniai apie šią šalį tik kitomis kalbomis, be to brangūs, sunkiai prieinami. Taigi, pasakojimai iš pirmų lūpų lietuvių kalba ir dar su lietuviškais niuansais visus nepaprastai sudomino,“ – šypsosi knygos autorė. 

„Prasidėdavo begaliniai nepaprastai įdomūs pasakojimai, perpinti asmeniniais įspūdžiais, vertinimais, prisiminimais. Pagalvojau, kad neturiu teisės to pasilaikyti vien sau. Taip gimė mintis apie knygą“, – G. Jankevičiūtė.

Leidinyje daugybė įdomiausių faktų, prieinamų, regis, tik specialistams, Romos tyrinėtojams ir istorikams. Iš kur Giovanna visa tai žinojo ir galėjo papasakoti?

„Nepamirškim, kad jos specialybė remiasi ne tik dailės, bet ir istorijos studijomis. Dailės kūriniai visais laikais buvo ir yra istorijos vaizdiniai šaltiniai, apie praeitį jie kartais gali papasakoti daugiau nei tekstai. Tik reikia mokėti juos prakalbinti. Giovanna mokėjo. Be to, ji turėjo puikią atmintį iki paskutinių gyvenimo akimirkų, tai – Dievo dovana. Giovanna – sena romietė, visas jos ilgas gyvenimas praėjo šiame mieste, klausantis iš kartos į kartą keliaujančių pasakojimų apie Romą ir jos žmones. Ko gero net ne visi šie pasakojimai sudėti į knygas. Giovanna užaugo apsupta istorijos.

O ir Lozoraičių namuose tiek prie pietų, tiek  prie vakarienės stalo pirmiausia buvo kalbama apie istoriją, meną, politiką, kultūrą. Kas be ko, dalintasi ir kasdieninėmis naujienomis, tačiau vyravo įspūdžiai apie naujai perskaitytas knygas, aplankytas įdomias vietas, tik ką pamatytas parodas, filmus, spektaklius. Tai buvo didelė ir svarbi Kazio tėvų, vėliau Giovannos, Kazio ir jų bičiulių gyvenimo dalis, kuria jie dosniai dalijosi su kitais. Kas be ko, Giovanna pati buvo nepaprastai smalsi, pagavi, visur suspėdavo, viską pastebėdavo ir įsidėmėdavo“, – prisimena G. Jankevičiūtė.

Pamilusi lietuvį, pamilo ir Lietuvą

Su būsimuoju vyru Kaziu Lozoraičiu Giovanna susipažino per draugus Romoje. Meilė įsiplieskė labai greitai, nors abu priklausė skirtingiems pasauliams. Giovanna – romietė, kilusi iš garsios italų didikų Pignatelli šeimos, Kazys – tuo metu neegzistuojančios šalies pilietis, neturintis aiškių karjeros perspektyvų. 

„Vien tai, kad ji ištekėjo už Kazio buvo labai drąsus žingsnis. Mergaitė iš geros šeimos su sėkmingais, įtakingais draugais susieja gyvenimą su neegzistuojančios valstybės atstovu, kurio likimas visiškai nenuspėjamas. Juk Kazys Lozoraitis, kaip ir visa jo šeima, niekada neturėjo Italijos pilietybės, jis visą gyvenimą nugyveno su Lietuvos Respublikos pasu. Kai keliaudavo į užsienį, susidurdavo su gana rimtomis problemomis. Net ir tuoktis su Giovanna Kazys galėjo tik Vatikane, ne Italijoje“, – primena G. Jankevičiūtė. 

• 

Giovannos kilmė ir ryšiai pasitarnavo Lietuvai Kaziui Lozoraičiui tapus ambasadoriumi prie Šv. Sosto.

„Geresnį ambasadorių prie Šv. Sosto už Kazį Lozoraitį turbūt sunku įsivaizduoti. Bet kokiai šaliai toks ambasadorius su tokia žmona būtų dovana. Giovannos vardas, ryšiai ir bendravimo įgūdžiai atvėrė ambasadoriui Lozoraičiui, o tuo pačiu mūsų valstybei daugybę durų, kurios šiaip būtų likusios uždaros. Juolab, kai Kazys Lozoraitis ėjo savo pareigas tuo metu, kai Vatikanas buvo gerokai kitoks nei dabar: formalesnis, uždaresnis, labiau hierarchizuotas“, – prisimena G. Jankevičiūtė. 

„Vien tai, kad ji ištekėjo už Kazio buvo labai drąsus žingsnis. Mergaitė iš geros šeimos su sėkmingais, įtakingais draugais susieja gyvenimą su neegzistuojančios valstybės atstovu, kurio likimas visiškai nenuspėjamas“, – G. Jankevičiūtė. 

Profesorės mintis pratęsia Lietuvos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius. Pasak diplomato, Lietuva Giovannai tapo jos tapatybės dalimi, ji buvo matoma ir darė viską, kad padėtų Lietuvai einant per nelengvus istorijos išbandymus.

• 

„Pasitaiko, kad valdžios vyrų žmonos lieka nepastebėtos, šešėlyje, tačiau Giovanna šešėlyje neliko. Ji buvo italė, bet tikrai jautėsi Lietuvos dalimi – tai nebuvo vyro giminės šalis, tai buvo ir jos šalis. Giovanna darė didelius darbus tą Lietuvos vardą puoselėdama, keldama kartu su Kaziu ir Stasiu Lozoraičiais Lietuvos bylą: Lietuvos okupacijos, kovos dėl nepriklausomybės, o vėliau jau jos pripažinimo ir įtvirtinimo. Kilusi iš labai garbingos giminės, per savo veiklą, ryšius, svarbias pažintis padėjo Kaziui Lietuvos vėliavą nešti per visą jų bendrą gyvenimą ir po to, jau po Kazio mirties, ji visada išliko Lietuvos žmogus“, – pasakoja R. Šlepavičius. 

Pasak G. Jankevičiūtės, Giovannos kilmę buvo galima nujausti, tačiau ji niekada nesipuikavo savo šaknimis, neklausiama nepasakodavo nei apie savo šeimą, nei apie jos nuopelnus. 

„Kilmė Italijoje, be abejo, tebėra svarbi. Ji vertinama, nepaisant visų demokratinių pokyčių. Senų šeimų palikuoniai sudaro ypatingą sluoksnį. Jie vienas kitą žino ir net jei nebuvo gyvai susitikę, kažką vieni apie kitus būtinai yra bent girdėję, tad susitikę lengvai randą ryšį, užmezga kontaktą. Bendraujant su Giovanna matėsi, kad daugelį savo draugų ji įsigijo būtent per kilmę. Aplinkos įtaka jautėsi ir jos laikysenoje, manierose, bendravimo būde.

„Ji buvo italė, bet tikrai jautėsi Lietuvos dalimi – tai nebuvo vyro giminės šalis, tai buvo ir jos šalis“, – R. Šlepavičius. 

Ji turėjo ypatingo vidinio orumo, kuris tarsi kilsteldavo santykius su aplinkiniais virš kasdienybės. Su visais Giovanna elgėsi vienodai pagarbiai ir taip suteikdavo atitinkamą intonaciją ir bendravimui su ja. Tai žinoma nereiškia, kad ji buvo tarsi koks antžmogis, neprarasdavo kantrybės, neleisdavo sau pavartoti stipresnio žodžio ar išsireiškimo, visuomet laikydavosi saiko ir griežtai neperžengdavo gero elgesio ribų.

• 

Nieko panašaus, ji buvo labai gyvas, temperamentingas ir aistringas žmogus. Tačiau niekada nepamesdavo galvos. Turėjo nepaprastai stiprų pareigos jausmą. Pareigos sau, kitiems, šeimai ir net sakyčiau istorijai. Turbūt tuo pasireiškė ir šeiminiai ryšiai, kurie ją per artimuosius glaudžiai siejo net ir su laiko požiūriu gana tolima praeitimi. Toks santykis su istorija, kita vertus, padėjo aiškiai suvokti ir vertinti savo nuopelnus, nesusireikšminti“, – prisiminimais dalijasi G. Jankevičiūtė.

Kulinarijos virtuozė

Pasak G. Jankevičiūtės, vienas iš gausių Giovannos talentų buvo maisto gamyba.

„Giovanna iš nieko, tiksliau iš labai paprastų dalykų sugebėdavo padaryti kažką išskirtinio, ypatingo. Ji labai mėgo draugiją, buvo vaišinga, mokėjo priimti ir užimti svečius. Mes juk dažnai girdime po darbo dienos iš draugių, kad viena ar kita taip pavargo, kad jau nieko vakare negamins, eis kur nors pavalgyti ar pasišildys kažką orkaitėje ar mikrobangėje, o Giovanna visada turėjo energijos ir jėgų maisto gaminimui.

Jos namuose vakarienė buvo svarbi dienos dalis – valanda, suburianti šeimą, neretai ir daugiau žmonių prie stalo, kai kartu valgant malonu pasidalinti dienos įspūdžiais, išsipasakoti, tiesiog pabūti kartu. Grįžusi po darbo dienos studijoje, ji mielai užsidarydavo virtuvėje ir atrodo, kad šis darbas jos nei kiek nevargindavo. Sakyčiau atvirkščiai – ruošiant maistą, jos energija tarsi sugrįždavo“, – ne visiems žinomas G. Pignatelli-Lozoraitis asmeninio gyvenimo detales atskleidžia G. Jankevičiūtė.

„Pas Giovanną daugelį metų valgydavome Kūčių vakarienę. Ji visada būdavo lietuviška, šiek tiek pritaikyta itališkai realybei“, – G. Jankevičiūtė.

Nors Giovanna paprastai gamindavo pagal itališkus receptus, tačiau gerai išmanė ir mėgo taip pat ir lietuvišką virtuvę.

„Lietuviškos virtuvės receptų ji išmoko iš savo anytos Vincentos Lozoraitienės. Pas Giovanną daugelį metų valgydavome Kūčių vakarienę. Ji visada būdavo lietuviška, šiek tiek pritaikyta itališkai realybei: silkė, baršteliai su „ausytėmis“ – miniatiūriniais pyragėliais, kimštais džiovintų baravyku įdaru, žuvies patiekalas, dažniausiai garuose virta lašiša, ir džiovintų vaisių kompotas desertui. Esu perėmusi iš Giovannos ne vieną itališkos virtuvės receptą, iš jos, pavyzdžiui, išmokau paruošti vištienos krūtinėlę grietinėlės padaže. Šį patiekalą pamėgo net nevalgiausi mano sūnėnai, jis skanus, greitai ir nesunkiai pagaminamas. Saldumynus ji gamino retokai, bet mane yra išmokiusi paruošti ledus su morengais“, – pasakoja dailės istorikė.

Gyvenimą sėmė pilnom saujom

G. Jankevičiūtė prisimena, kad per vakarienes Giovanna būdavo kompanijos siela, turėdavo ką papasakoti. Bendravimas su žmonėmis, nesvarbu ar sulaukusiais šimto ar aštuonerių metų, jai nekėlė sunkumų: ji visada rasdavo temų, kurios atverdavo pašnekovą. 

„Tai matyt ir auklėjimas, ir jos asmeninės savybės. Ji prisimindavo žmonių pomėgius, visokias kiekvienam brangias detales, artimųjų vardus, amžių, užsiėmimus. Ji nuoširdžiai mėgo žmones ir žmonės ją mėgo. Negali sakyti, kad su kiekvienu žmogumi ji puldavo draugauti ir glėbesčiuotis, bet kai tas kontaktas užsimegzdavo, jis būdavo labai nuoširdus ir gilus. Ji nesistengdavo į save atkreipti dėmesį, tai įvykdavo labai natūraliai“, – artimą bičiulę šiltai prisimena G. Jankevičiūtė.

• 

Nors Giovannos gyvenimas anaiptol nebuvo lengvas, jai teko patirti nemažai išbandymų, pasak pašnekovų, ji visą laiką išsaugojo pozityvumą. Ieškodavo išeities iš pačių sudėtingiausių padėčių, niekada pati nepasiduodavo ir stengdavosi padėti kitiems. 

„Jinai niekada neleisdavo sau išskysti. Nekalbėsiu apie sunkesnes situacijas, bet galiu prisiminti atostogų dienas, kai daugelis linkę atsipalaiduoti. Esame ne kartą kartu vasarojusios. Giovanna anksti keldavosi, mėgo gerti kavą su pižama, bet nesu jos mačiusi nesusišukavusios, nesipraususios. Apie blogą savijautą prasitardavo tik didžiausio silpnumo akimirkomis, bet niekada nuo to nepradėdavo pokalbio. Ji nepasakodavo, koks dieglys ir kur jai įsimetė, nekalbėjo apie vaistus. Neprimesti savęs, neužkarti savo problemų kitiems jai buvo natūralu. Problemomis galima dalintis tik su labai artimais žmonėm, o tie, kuriuos sutinki kelis kartus per metus, apskritai nieko neprivalo žinoti apie tavo sunkumus – tokiu mąstymu ji vadovaudavosi“, – pasakoja G. Jankevičiūtė. 

• 

G. Jankevičiūtei pritaria ir jos vyras, Vatikano radijo lietuvių programos vadovas Jonas Malinauskas, pabrėždamas, kad G. Pignatelli-Lozoraitis žavėjo išskirtiniu charakterio tvirtumu.

„Giovanna buvo ponia pačia geriausia prasme. Neleisdavo sau jokių kaprizų, nuotaikų priepuolių, visada labai elegantiška, pasitempusi, dėmesinga, tiesiog aukščiausio lygio dama. Praėjusiais metais vasaros pabaigoje mes dar kartu maudėmės jūroje, Giovanna ilgiau už kitus išbūdavo vandenyje, nardydama su kauke ir plaukmenimis tarp uolų. Sugrįžę į Romą iš pajūrio pas jos dukrą Dainą ir žentą Simone smagiai atšventėme jos devyniasdešimtmetį.

Žmonių buvo nedaug, Giovanna kaip paprastai buvo visų dėmesio centre su savo smagiomis istorijomis. Gėrėm jos draugės dovanotą šampaną, valgėm nepaprasto skanumo šokoladinį tortą. Neilgai trukus po šios puikios, įsimintinos šventės ji sužinojo apie savo ligą.

Tradicinės Kūčios neįvyko dėl COVID-19 pandemijos, tačiau visi pasimatėme kitą dieną per Kalėdinius pietus. Žinoma, kad Giovannos suruoštus. Po to įvyko dar keli pasibuvimai jos namuose, nes vos pasijutusi bent kiek geriau, ji kviesdavosi bičiulius, artimus žmones pabūti drauge. Niekada nesiskundė. Kaip paprastai domėjosi, kas ką veikia, ką naujo sužinojo, patyrė. Aktyviai bendravo, visada puikiai atrodė: pasitempusi, pasipuošusi.

Nors buvo matyti, kad ji pavargusi, kad prastai miega, ją kamuoja ištinusios kojos. Bet sėdėdavo tiesi kaip styga, prisiderinusi karolius ir apyrankes, lyg niekur nieko. Pasidaliję naujienomis planuodavom bendras keliones, apsilankymus parodose, kurių ji, deja, jau nebepamatė“, – apgailestauja J. Malinauskas. 

• 

G. Jankevičiūtė priduria, kad Giovanna buvo kupina pozityvios energijos ir sėmė gyvenimą pilnomis rieškutėmis. Ji visada jautė gyvenimo džiaugsmą ir stengėsi jį dalinti kitiems. Paklausta apie tai, kokią vietą jos ir vyro širdyse paliko Giovanna, Giedrė susimąsto.  

„Tie prisiminimai labai tiršti ir didele dalimi labai asmeniški. Mums su Jonu Giovanna buvo mūsų šeimos dalis. Regis smulkmena, bet iš tiesų tai labai didelis dalykas: visus metus, kuriuos gyvenu Romoje, t. y. nuo 1994 metų Kūčias valgydavome pas Giovanną. Pernykštės covidinės Kūčios buvo pirmosios, kai valgėme jas atskirai. Bet kitą dieną vis viena nuėjome pasveikinti Giovannos ir Dainos su Kalėdomis, pasikeisti dovanėlėmis. Man namai, į kuriuos einama švęsti Kūčių ir Kalėdų tampa savi. Giovanna mus tarsi priglaudė po savo sparnu, priėmė į savo šeimą. Ji man buvo ir visam gyvenimui liks ypatingai svarbus žmogus“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT sako G. Jankevičiūtė. 

Buvo ir liks pavyzdžiu

Lietuvos labui daug dirbusios ir nusipelniusios Giovannos Pignatelli-Lozoraitis pasigenda ir Italijos lietuvių bendruomenė. Pasak bendruomenės pirmininkės Elzės Simonkevičiūtės-Di Meglio, diplomato K. Lozoraičio žmona visada palaikė ryšius su vietos lietuviais, ji buvo ir liks tuo įkvepiančiu pavyzdžiu, kuriuo verta sekti. 

„Ponia Giovanna – nuostabi Italijos dukra. Ji buvo nuoširdžiai kukli ir paprasta bendraudama su bendruomenės nariais, rodė savo artumą, dalyvavo renginiuose, dalinosi prisiminimais iš savo šeimos istorijos. Netekusi savo vyro ambasadoriaus Kazio Lozoraičio, ji nenutraukė bendravimo su bendruomene. Iš jos asmenybės gelmių spindėjo meilė Lietuvai. Ponia Giovanna mums lieka kaip pavyzdys kultūros, inteligentiškumo, nuoširdaus paprastumo. Pavyzdys italės mamos, užauginusios Lietuvą mylinčią ir lietuviškai kalbančią dukrą Dainą. Mūsų Italijos lietuvių bendruomenės narių širdyse visada liks šiltas, pagarbus prisiminimas. Giovanna ir Kazys buvo, yra ir bus ypatinga Italijos lietuvių bendruomenės istorijos dalimi“, – pabrėžia Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio. 

„Iš jos asmenybės gelmių spindėjo meilė Lietuvai. Ponia Giovanna mums lieka kaip pavyzdys kultūros, inteligentiškumo, nuoširdaus paprastumo“, – Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio. 

Prie jos žodžių prisideda ir ambasadorius R. Šlepavičius. Pasak jo, tai – neelinė ​​asmenybė, palikusi be galo didelį palikimą.

„Būdavo, kalbi su ja ir supranti, kad tai nepaprastai išsilavinęs ir puikiai išauklėtas žmogus, tikra eruditė, tad gerte geri iš jos žinias, patirtis. Ji buvo labai šilta, atvira, be galo gili asmenybė. Išeidama po savęs paliko didelę šviesą ir daug meilės“, – pokalbį baigia Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje R. Šlepavičius.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai“