Savo kūrybinį kelią nuo Lietuvos teatro pradėjusi filmų ir teatro režisierė, tinklalaidės „Dolce far tutto“ autorė Margarita Bareikytė jau penkerius metus gyvena Italijoje. „Ši šalis mane išmokė gyventi piano piano (liet. lėtai lėtai)“, – tikina tautietė.

Barbora Turauskaitė | LRT.LT

Režisuoti pradėjo dar Lietuvoje

• 

Paklausta, kodėl išvyko iš Lietuvos, Margarita skuba patikinti, jog tikrai ne dėl to, kad jai ten nepatiko. Atvirkščiai – jos kūrybinis kelias tėvynėje buvo sėkmingas ir įvairiapusis. Jis prasidėjo nuo aktorystės studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

• 

„Po jų teko padirbėti ir su meno vadyba, buvau galerijos direktore. Tai leido pamatyti kitokį gyvenimą, nes baigusi studijas ir šiek tiek padirbėjusi teatre net nežinojau, ką reiškia dirbti biure – ruošti dokumentus, projektus, rašyti pranešimus žiniasklaidai.

Man labai patiko šis gyvenimo tarpsnis, kai gyvenau ir šalia meno, bet ir nutolusi šiek tiek“, – prisimena Margarita.

Pasak jos, nors kurį laiką pavirsti meno pasaulio stebėtoja jai patiko, pašnekovė visada žinojo, kad scenos amžiams nepalieka.

„Vėliau išsiilgau visgi būti ne antrame plane, dalyvauti kūrybiniame procese. Ir žinojau, kad nelabai apsimoka stoti į vaidybos magistrantūrą, todėl nusprendžiau pabandyti teatro režisūros studijas.

• 

Ir jau po kelių mėnesių supratau, kad aš stebuklingai pataikiau, tai atitiko ir mano charakterį, ir sielą, kuriuos ilgai neigiau. Visada galvojau, kad mano vieta ant scenos, nes aš artistiška asmenybė. Bet kažkaip viskas susijungė ir pajutau, kad režisūra yra mano stiprybė“, – atskleidžia pašnekovė.

Išvyko netikėtai

Kad režisūra Margaritai tinka, sufleravo ir rezultatai: baigusi pirmą magistro studijų kursą, ji laimėjo jaunųjų režisierių dirbtuves, buvo pakviesta dirbti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Tada ji nusprendė pabandyti ir kino režisūros kursus.

„Aš kinu ar kino režisūra nesidomėjau, bet mane taip įtraukė, o kaip tik po tų kursų buvau vienintelė, kuri nufilmavo trumpametražį filmą. Tas debiutinis filmas netikėtai pateko į festivalius, daug keliavo po pasaulį.

• 

Mane tai inspiravo, man labai patiko visas procesas apskritai. Aišku, kuo giliau eini į mišką, tuo daugiau medžių – greitai supratau, kaip kine iš tiesų nelengva viskas.

Bet labai norėjosi tame kino pasaulyje dalyvauti, todėl pradėjau domėtis, pradėjau siųsti savo CV. Nors aš jau turėjau pakankamai didelę patirtį teatro pasaulyje, CV mano atrodė neblogai, buvau pasiryžusi net kavą nešioti, jei reikės. Man tiesiog buvo labai įdomu“, – tikina ji.

Tačiau, Margaritos nuostabai, teigiamų atsakymų sulaukti ir įsisukti į Lietuvos kino pasaulį nepavyko, o ir tuo metu statyti turėtas spektaklis finansavimo negavo. Įvyko nelaukta kūrybinė pauzė, tačiau, vienoms durims užsivėrus, tautietė atrado kitas.

„Taip susidėliojo galimybės išvykti į Italiją, ir aš išvažiavau. Nieko nesitikėjau, tiesiog nusipirkau bilietus, galvodama, kad reikia apsidairyti, apsižiūrėti, kas ten bus.

Ir pasilikau, nes nežinau kaip, bet jau po kelių atrankų mane atrinko, nors aš dar prastai itališkai kalbėjau. Gavau gerų vaidmenų spektakliuose ir man buvo įdomus toks naujas gyvenimo tarpsnis, naujas lapas.

• 

Be to, aš žinojau, kad Italijoje lietuvių teatras yra labai vertinamas, jie žino Nekrošių, Koršunovą. Ir aš žinojau, kad tai yra galimybė pristatyti jiems ką nors naujo“, – pasakoja Margarita.

Šokiravo italų nenoras priimti naujoves

Nors karjera Italijoje vystėsi sparčiai, pašnekovė neslepia susidūrusi su kultūriniais iššūkiais. Kai kurie jų lydi iki šiol.

„Aš manau, kad jei nesi čia gimęs ar bent jau augęs, tai visą gyvenimą kas nors tave šokiruos, nes prie to neįprantama. Visgi šalis suformuoja tavo vertybes, tavo supratimą, o išvykau aš, kai man jau buvo 30 metų.

Ne šalis turi prisitaikyti prie tavęs, o tu turi prisitaikyti prie šalies. Tai nereiškia, kad tu turi keisti savo vertybes ir supratimą, kaip turi būti, tiesiog galbūt reikia paprasčiau į tai žvelgti“, – mąsto lietuvė.

Dažnai bendraudama su kitais Italijoje gyvenančiais lietuviais, Margarita sako įsitikinusi, kad priimti tam tikrų italų gyvenimo būdo motyvų net ir kelis dešimtmečius svetur gyvenantys lietuviai tiesiog negali.

„Mes visgi esame šiauriečiai – paisome taisyklių, mėgstame tvarką. Kas nors gali dabar pasakyti, kad ne, Lietuvoje nėra tvarkos, bet patikėkit, Lietuvoje jos yra, ir yra daug. O štai Italijoje, pavyzdžiui, biurokratinis mechanizmas yra įstrigęs dar 19 amžiuje.

Čia žmonės linkę daug kalbėti, bet mažai daryti, su jais labai sudėtinga kurti kokį nors susitarimą, verslą. O kur dar vėlavimai, nepadarymai. Tai vienas iš tų stereotipų, kurie pasitvirtino.

• 

Mane dažnai dar šokiruoja siaurumas, nepriėmimas ko nors naujo. Kai turistai atvažiuoja į Italiją, sako „va kaip gražiai italai gyvena, vis dar kaip senovėje, viskas taip išlikę“. O man kaip tik norisi to vilnietiško modernumo. Klasika įdomi, kai atvažiuoji kaip turistas, bet kai turi gyventi joje kiekvieną dieną, supranti, kad gyveni dar 1980 metais. Nelabai smagu“, – pasakoja Margarita.

Išmoko gyventi atviriau, arčiau kitų

Nors profesiniame gyvenime ji teigia pasigendanti sklandaus darbo ir greitesnių rezultatų, asmeniniame gyvenime džiaugiasi išmokusi gyventi itališku piano piano (liet. lėtai lėtai) tempu.

„Labai nenorėčiau, kad žmonėms susidarytų toks įspūdis, kad vien neigiamai šneku apie Italiją, tikrai ne. Apie tai kalbu, nes žmones domina, kaip yra iš tikrųjų, o tada gerieji dalykai tiesiog pasimeta. Bet vis dar čia gyvenu, o tai reiškia, čia mane kažkas vis tik laiko“, – aiškina pašnekovė.

• 

Lietuvė tikina supratusi lėtos, pašnekesių ir bendrumo turtingos vakarienės svarbą.

„Aš dažniausiai valgydavau viena, man nebuvo svarbu sulaukti draugų, šeimos. Tačiau tai yra labai svarbu mano draugui, jis manęs visada laukia, nori, kad valgytume dviese.

Dabar jau visada labai kalta jaučiuosi, kai to nepaisau. Suvokiau, kad tai – labai graži tradicija visiems kartu mėgautis maistu, o ne priimti maistą kaip tiesiog kurą“, – sako Margarita.

Atvirumas žmonėms, pasak pašnekovės – dar viena dovana, gauta Italijoje.

„Pradėjau visada sveikintis. Dabar man tai kliūva Lietuvoje – nesenai su lietuviais Italijoje šnekėjome, kad, daug metų nebuvus tėvynėje, mums keista, kad niekas nesisveikina, kad, jei užkalbini, žmonės nenori šnekėti. Jie nepadėkoja. Žinau, kad tai – ne iš blogos valios, kad tiesiog taip nepriimta.

O čia, jei tu nepasakysi „ciao“ ar nepadėkosi, tai priims kaip blogą manierą. Italija mane išmokė gyventi tarsi arčiau žmonių, arčiau vienam kito“, – sako ji.

Prabyla vaizdais, o ne žodžiais

Paklausta, iš kur semiasi įkvėpimo režisuodama, pašnekovė teigia, jog istoriją atskleisti jai padeda patirtis Lietuvos teatre, o jis smarkiai skiriasi nuo itališkojo.

„Iš mūsų kitokio – metaforiško teatro, kur labai svarbi forma, – sako Margarita. – Labai mėgstu kalbėti daugiau vaizdais, mažiau žodžiais.

Mums visą laiką sakydavo, kad iš pradžių turime prabilti vaizdu, judesiais, o paskutinis iš bėdos gali išeiti ir žodis. Galima kalbėti tik tada, kai nekalbėti nebegali. Kitaip yra Italijoje – pas juos yra pokalbių teatras, jie labai daug kalba“, – sako ji.

• 

Pašnekovės teigimu, ją visada pristato kaip lietuvių režisierę, o tai iš karto tampa ženklu tiek kolegoms, tiek žiūrovams, kad kūrybinis procesas ir galutinis produktas skirsis nuo įprastų.

„Neseniai gavau tokį, mano nuomone, komplimentą, kai dirbau režisierių rezidencijoje Florencijoje. Operatoriai po tos rezidencijos man pasakė, kad jiems su manimi dirbti buvo nauja ir kitokia patirtis.

Taip yra greičiausiai todėl, kad kartais turiu paprašyti patikėti ir pasitikėti manimi, mano idėjomis, nors jos dažnam atrodo keistos, tačiau tie sprendimai galiausiai pasiteisina“, – teigia tautietė.

Vis dėlto svarbiausiu kūrybos šaltiniu pašnekovė laiko asmenines patirtis. Puikus to pavyzdys – naujausias Margaritos dokumentinis filmas „On the other side“ (liet. „Kitoje pusėje“). Lietuvė džiaugiasi, jog filmas jau sulaukė pripažinimo, yra rodomas įvairiuose pasaulio festivaliuose.

• 

„Šis filmas yra apie panašų į mano likimą, apie advokatą, kuris visą gyvenimą dirbo kontoroje ir netikėtai viską metęs tapo dailininku. Tai tarsi mano istorija, nes aš labai daug ką mečiau, mečiau stabilų gyvenimą, išvažiavau į nežinomybę, kad tapčiau savo gyvenimo dailininke. Šis filmas – mano autoportretas, labai tikiuosi, jis kada nors išvys ir Lietuvos ekranus“, – atskleidžia režisierė.

Apie gyvenimą svetur pasakoja tinklalaidėje

Nors daugiausia laiko Margarita praleidžia kino aikštelėje, vis dažniau ją galima išvysti ir atliekančią naują vaidmenį – kartu su drauge ji kuria tinklalaidę „Doce far Tutto“, joje pasakoja apie nepagražintą gyvenimo Italijoje realybę, dalija patarimus atvykstantiems žmonėms.

• 

„Niekados gyvenime neįsivaizdavau, kad būsiu vadinamoji jutūberė ar kursiu tokį turinį, niekados to neplanavau. Šitas projektas atsirado labai netikėtai.

Aš nepasirašiau iš karto, nes nesu iš tų, kurie kalba, aš esu iš tų, kurie kalba vaizdais. Tačiau pasvarsčiau, kad mano gyvenime dažnai pasiteisindavo sprendimai, paremti smalsumu ir noru pabandyti. Niekas juk nežino, kas bus, tiesiog reikia bandyti. Bet kokiu atveju – garantuota patirtis“, – dalijasi pašnekovė.

Margarita buvo teisi – jau po pirmų laidų žmonės pradėjo klausyti, rašyti ir klausti. Nors kurti tokio pobūdžio turinį kainuoja daug laiko ir jėgų, ją įkvepia žiūrovų palaikymas.

• 

„Aš iš tiesų nesitikėjau, kad peržiūrų sparčiai daugės, ir žinau, kad, tam skyrus dar daugiau laiko, nors man ne visada dėl kitų įsipareigojimų pavyksta, tai galėtų išaugti į labai gražią platformą“, – pasakoja ji.